Valdančiosios koalicijos užmojus keisti LRT valdymą privalo įtariai vertinti ir budriai stebėti visuomenė. Juk pagundos palenkti nacionalinį transliuotoją sau, ir dar kelerių rinkimų išvakarėse, iš tiesų svaiginančios. Tačiau nevalia pasiduoti ir nuorodoje aprašomiems isteriškiems riksmams, kad „neleistina politizuoti LRT“ ar kad „pastangos padaryti LRT priklausomą nuo politinės valios negali būti toleruojamos“.
Sovietmečiu matyta valstybinė LRT kontrolė ir cenzūra buvo atgrasi ir nusikalstama. Tačiau manyti, kad išvalstybinus ir tariamai depolitizavus nacionalinį transliuotoją paverčiant jį „visuomeniniu“, jis tapo arba galėjo tapti nepriklausomas nuo politinės valios – naivu arba veidmaniška.
Politiškai „nepriklausomų“, arba „neutralių“ televizijos ir radijo paprasčiausiai nėra ir negali būti. Niekur pasaulyje tokio nėra, nes tokie transliuotojai visada kam nors tarnauja. Lietuvos LRT atveju klausimą derėtų kelti taip: nacionalinis transliuotojas yra atvirai politizuotas ir tarnauja lietuvių tautai, visuomenei ir valstybei (ne valdžiai! – tyčinės pastangos suplakti tautą ir valdžią kaip tik yra triukas, kurio desperatiškai ir demagogiškai griebėsi „depolitizavimo“ smerkėjai), arba jo nepriklausomybė tėra fikcija, slepianti tarnystę viešosios erdvės užkulisiuose tūnantiems šeimininkams: Briuselio biurokratijai, užsienio bankams ir korporacijoms, vietos stambiajam verslui.
Mūsų šalyje šitaip ir nutiko: „depolitizuotoje“ LRT įsitvirtino ir suvešėjo tokiems neįvardijamiems šeimininkams, o ne tautai ir visuomenei tarnaujančios ir sėkmingai „įsisavinančios pinigus“ niekam neatskaitingos „grupės draugų“ įvesta visiškai politinė ir pavyzdingai griežta cenzūra. Tiesiog žavumėlis stebėti protesto pikete šmėžuojančius tokius „žiniasklaidos nepriklausomumo“ atraminius stulpus ir „žodžio laisvės“ gynėjus kaip E. Jakilaitis ir R. Miliūtė, kurių ir panašių į juos dėka iš LRT taip smarkiai padvelkė burokevičinės „kaspervizijos“ tvaikas.
Todėl LRT tariamo depolitizavimo spektaklį laikas baigti. Metas sugrįžti prie politinio valdymo – tik būtinai demokratiško – modelio. Tai reikštų, kad nacionalinis transliuotojas turi būti atsiimtas iš minėtos „grupės draugų“ ir nematomų jų šeimininkų bei sugrąžintas tautai. O kai šitai įvyks, jį privalės politiškai – atvirai ir skaidriai – kontroliuoti visuomenė. Kaip jau yra trumpai buvę – tos nepamirštamos sąjūdinės LRT ir visos žiniasklaidos – tikros laisvės laikais.
