Gideonas Rožė
Balandžio 7 dieną, susitarus dėl dviejų savaičių paliaubų, Jungtinės Valstijos ir Iranas skelbia pergalę kare. Kiekviena pusė teigia tą patį: mes atsilaikėme, o priešininkas nusileido pirmas. Iš tiesų abi pusės šį rezultatą faktiškai laiko lygiosiomis.
Toks baigties scenarijus buvo tikėtinas, nes konflikto struktūra ribojo sprendimų priėmimą – net ir tokių idiosinkratiškų lyderių kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Islamo Respublikos vadovybė.
Karai turi tris fazes: pradžią, vidurinį etapą ir pabaigą. Kaip ir šachmatuose, pradžia apima pajėgų dislokavimą ir pirmuosius susidūrimus. Jei tai neatneša greitos pergalės, konfliktas pereina į vidurinį etapą, kuriame abi pusės kovoja siekdamos priversti viena kitą pasiduoti. Galiausiai, kai išryškėja bendros tendencijos, tampa aiški tikėtina baigtis, ir karas pereina į pabaigos fazę, kurioje derinamos galutinio susitarimo sąlygos.
Irano konflikte pabaigos fazė prasidėjo nuo Donaldo Trumpo grasinimo imtis masinio naikinimo, jei Iranas neatvers Hormūzo sąsiaurio, ir tęsis tol, kol bus pasiektas stabilus susitarimas, nutraukiantis karo veiksmus. Paliaubos greičiausiai išliks dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo sudarytos: abi pusės patyrė nuostolių ir dar labiau nukentėtų, jei konfliktas eskaluotųsi.
D. Trumpo administracija pradėjo karą tikėdama, kad jis bus trumpas ir nebrangus, o Iranas nesugebės ar nenorės atsakyti. Nei viena iš šių prielaidų nepasitvirtino. Kovoms užsitęsus, konfliktas ėmė priminti ne šachmatus, o pavojingą žaidimą, vadinamą „dolerio aukcionu“, kuris įtraukia žaidėjus į nuostolingą eskalaciją.
Šio žaidimo principas paprastas: du žaidėjai varžosi dėl vieno dolerio prizo, tačiau abu privalo sumokėti savo paskutinį pasiūlymą. Iš pradžių siūlymai teikiami tikintis pelno, tačiau kainai kylant spąstai užsidaro. Vienas žaidėjas, pasiūlęs 1 dolerį, gali išeiti „ant nulio“, bet kitas, jau investavęs beveik dolerį, turi paskatą siūlyti daugiau, kad sumažintų nuostolį. Ta pati logika verčia kelti kainą ir pirmąjį žaidėją. Taip išlaidos auga be aiškios sustojimo ribos.
Karai dažnai primena tokį aukcioną: išlaidos abiem pusėms nuolat didėja, o galutinė kaina viršija pradinį konflikto tikslų vertinimą. Kovo pabaigoje tapo aišku, kad nė viena pusė lengvai nepasiduos, todėl konfliktas pasiekė lūžio tašką ir tapo nuostolingas visiems.
Ekonomistas Martinas Šubikas pažymi, kad „dolerio aukciono“ baigtis priklauso nuo žaidėjų socialinės psichologijos ir kitų sunkiai apibrėžiamų veiksnių. Šiuo atveju lemiamas veiksnys buvo abiejų pusių gebėjimas padaryti didelę žalą viena kitai: JAV – oro pajėgomis, Iranas – atakomis prieš Persijos įlankos ekonominę infrastruktūrą. Tai sukūrė atgrasymo situaciją, kai abi pusės vengė eskalacijos.
D. Trumpo ultimatumas – grasinimas, kad „visa civilizacija mirs“, jei Iranas nepasiduos – greičiausiai buvo blefas. Tokios grėsmės įgyvendinimas būtų buvęs itin brangus JAV ir pavojingas jų sąjungininkams regione. Tačiau neapibrėžtumas dėl D. Trumpo elgesio vertė Iraną būti atsargų. Nenorėdamos totalinio karo, abi pusės galiausiai atsitraukė nuo eskalacijos ribos.
ŽAIDIMO PABAIGA
Sutikdamos su paliaubomis, tiek JAV, tiek Iranas tyliai pripažino, kad nepasieks visų savo tikslų. Vis dėlto „lygiosios“ gali reikšti labai skirtingus rezultatus, todėl svarbu, kaip bus užbaigtas konfliktas. Derybose abi pusės turės spręsti sudėtingus klausimus: Irano branduolinę ir raketų programas, JAV sankcijas, laivybą per Hormūzo sąsiaurį, Irano veiklą regione ir Izraelio operacijas Libane.
Nors pozicijos išlieka tolimos, abi pusės supranta, kad grįžimas prie karo reikštų dar didesnius nuostolius ir dar blogesnes alternatyvas. Todėl labiausiai tikėtinas rezultatas – kompromisas, leidžiantis atkurti bent dalinį ekonominį stabilumą Persijos įlankoje, net jei esminiai nesutarimai išliks.
Ilgainiui Iranas tikriausiai išlaikys tam tikrą branduolinės programos potencialą, tačiau su apribojimais, kuriuos sieks užtikrinti JAV. Kai kurios sankcijos gali būti sušvelnintos, kitos išliks. Laivyba per Hormūzo sąsiaurį greičiausiai bus atkurta, tačiau naujomis sąlygomis, galimai palankesnėmis Iranui.
Izraelio pozicija gerokai apsunkins situaciją, nes izraeliečių ir amerikiečių interesai nesutampa. Iranas sieks, kad Izraelio veiksmai būtų apriboti, ypač gyvenviečių ir karinių operacijų srityje, o Izraelis, priešingai, stengsis išsaugoti veiksmų laisvę tęsti operacijas Libane ir kitur. Jungtinės Valstijos atsidurs tarp dviejų ugnių – priverstos derėtis ir su priešu, ir su sąjungininke. Tai nėra neįprasta: panaši situacija susiklostė per galutines derybas Korėjos karas ir Vietnamo karas, kai Seulas ir Saigonas laikėsi griežtesnės pozicijos nei Vašingtonas. Vis dėlto, kad ir kas vyktų Izraelio fronte, Jungtinės Valstijos ir Iranas greičiausiai neleis šiam klausimui sužlugdyti jų tarpusavio santykių, nes statymai yra pernelyg dideli.
Galiausiai karas greičiausiai leis Vašingtonui pasiekti minimalius karinius tikslus, bet ne platesnius strateginius tikslus. Esminiai nesutarimai tarp kariaujančių šalių išliks neišspręsti, todėl konfliktas persikels į kitas formas – įskaitant slaptas operacijas ir netiesioginę konfrontaciją. Irano režimas išliks, tačiau jo vadovybė bus susilpnėjusi, o kariniai pajėgumai – smarkiai apkarpyti. Tuo pat metu įtampa regione tik didės, nes visos pusės svarstys apie galimus būsimus susidūrimus.
Amerikiečiams gali kilti klausimas, ar visa tai buvo verta. Izraelyje tokios operacijos dažnai vadinamos „žolės pjovimu“ – tai ilgalaikė strategija, skirta periodiškai silpninti grėsmes iš Libano ar Gazos. Vertinimas, ar tokia strategija yra pagrįsta, priklauso nuo to, kiek baiminamasi potencialių grėsmių ir kiek esama pasirengimo už jų neutralizavimą mokėti. JAV strategai paprastai vengė tokio požiūrio, nes Irano keliamą grėsmę laiko tik viena iš daugelio, o jų atsakomybė už regioninę ir pasaulinę tvarką yra platesnė nei Izraelio.
Jei derybos Pakistane neduos išskirtinių rezultatų, didelės išlaidos ir menka grąža, kurią Donaldas Trumpas yra pavadinęs „maža ekskursija“, tik sustiprins tokį skeptišką vertinimą.
link.foreignaffairs.com
Nieko naujo Trampas „slabakas” visi į jį valosi batus, pradedant Putinu ir baigiant Zelenskiu….Iranas „nekalta’ auka kurią klastingai užpuolė Amerika ir Izraelis….Paminta tarptautinė teisė….Ajajaj….Nejuokinkit….Amerika pakankamai stipri, kad apgintų savo interesus bet kurioje Žemės rutulio dalyje ar kosmose ir bet kas kuris pabandys „pasišakoti” gaus į tarpuragę, patinka tai kai kam ar nepatinka…Daugelis NATO šalių ne tik atsisakė dalyvauti kare su Iranu, bet ir neleido naudotis savo teritorijomis ir karinėmis bazėmis…Fantastika…”Laisvę Palestinai”, ‘Laisvę Iranui”…Jankiai nešdinkitės namo, tai ne mūsų karas…Ok…O karas Ukrainoje Amerikos reikalas? Ir labai gali būti, kai Amerika pasakys ate ir išstos iš NATO, kuri kuo toliau tuo labiau primena JTO…sugeba impotentiškai pareikšti įvairaus didumo ir gilumo susirūpinimą….Ir kas tada ponai? Teks patiems kažkaip pradėti rūpintis savo saugumu….Tik reikalas tas, kad pinigų gynybiniams pajėgumams vystyti europiečiai paprasčiausiai neturi,, kaip ir noro tai daryti, dėl banalios priežasties…pinigėliai skiriami valkatų iš viso pasaulio integravimui, šelpimui, socialinėms išmokoms , apgyvendinimui ir pan…Tokios politikos rezultai manau greitai bus pastebimi, tik jie greičiausiai nebus tokie, kokių buvo tikimasi…
Taip, ir Amerikos, nes ji kartu su Anglija ir Rusija nuginklavo Ukrainą ir yra atsakinga už jos suverenitetą. Už agresiją atsakingas ne tas, kas puolė pirmas, o tie, kas karą padarė neišvengiamu, žodžiu, Budapešto signatarai. Tokia Tarptautinės teisės norma nuo XIX amžiaus pabaigos, jei nežinojai?