Kodėl Grenlandija?

Nuoseklumo iš Donaldo Trumpo spaudos konferencijų tikėtis neverta, tačiau jo administracijos saugumo politikos strategija yra gerokai nuoseklesnė, nei tai atrodo daugeliui europiečių. Kalbos apie Grenlandijos užgrobimą yra platesnės strategijos dalis, tik ne dėl tų priežasčių, kurias nurodo pats D. Trumpas.

JAV nereikia paversti Grenlandijos protektoratu, kad galėtų joje statyti karines bazes. Danija ir taip mielai suteiktų amerikiečiams galimybę naudotis nekilnojamuoju turtu saloje. Tikroji, europiečių ilgą laiką ignoruota problema – sparčiai auganti Arkties regiono geopolitinė reikšmė.

Rusija jau dešimtmečius yra Arkties supervalstybė. Dabar prie jos regione, strateginio aljanso pagrindu, jungiasi Kinija. Kaip interviu Vokietijos televizijai yra paaiškinęs Vokietijos SWP ekspertų grupės Arkties saugumo specialistas Michelis Paulas, JAV Arkties strategija remiasi prielaida, kad nuo 2030 m. regioną dengs mažiau nei milijonas kvadratinių kilometrų ledo. Tai paverstų Arktį realiai perspektyviu tarptautiniu jūrų keliu.

Kinija Arkties vandenis traktuoja kaip savo Eurazijos infrastruktūros projekto – Šilko kelio – dalį. Pekino požiūriu, Arkties maršrutas yra svarbi alternatyva esamiems prekybos keliams. Viena didžiausių Kinijos strateginių kliūčių išlieka Malakos sąsiauris tarp Malaizijos ir Indonezijos – vadinamoji „Malakos dilema“. Apie 25 procentus visos pasaulinės prekybos srautų eina per šį siaurą sąsiaurį, jungiantį Indijos vandenyną su Pietų Kinijos jūra. Kinijai būtinas alternatyvus prekybos kelias tuo atveju, jei JAV karinis jūrų laivynas blokuotų šį maršrutą – scenarijų, kuris taptų itin tikėtinas Kinijai įsiveržus į Taivaną.

NATO ir Arktis

NATO ilgą laiką buvo apleidusi Arkties regioną, iš dalies todėl, kad pačios Aljanso narės, ypač Kanada, nenorėjo aktyvaus NATO vaidmens Arkties jūros erdvėje. Ši nuostata iš esmės pasikeitė Rusijai įsiveržus į Ukrainą.

Vokietija įsigijo „Boeing“ pagamintą jūrų patrulinį lėktuvą P-8 „Poseidon“, skirtą veikti Šiaurės jūroje, Baltijos jūroje ir Šiaurės Atlante. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas taip pat derasi su Islandija dėl strateginės partnerystės. Danija savo ruožtu įsigijo tris jūrų patrulinius lėktuvus, o ne šunų roges, kaip per vieną spaudos konferenciją ironiškai užsiminė D. Trumpas.

Taip pat manome, kad Grenlandijos žaliavos yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl JAV domisi sala, ypač retųjų žemių elementų ištekliais. Skaičiavimai labai skiriasi, tačiau viename „Internationale Politik Quarterly“ vertinime teigiama, kad Grenlandijoje gali būti apie 42 metrines tonas retųjų žemių atsargų – panašaus dydžio kaip Kinijoje. Būtų labai netikėta, jei šis mineralų ir metalų turtingumas, kurio didžioji dalis dar neištirta, nebūtų dar viena reikšminga, o gal net pagrindinė priežastis, kodėl JAV taip aktyviai domisi sala.

Europiečiai turėtų savęs paklausti, kodėl jie nesuteikė Grenlandijai geresnių sąlygų, kai ši nusprendė pasitraukti iš ES, ir kodėl ilgą laiką nerodė didesnio susidomėjimo Arkties regioniniu saugumu. Vakar paskelbtas ES lyderių pareiškimas, ginantis Grenlandijos autonomiją, skamba kaip pavėluotas ir menkai apgalvotas gestas.

Vario politika

Vario kaina ką tik pasiekė dar vieną rekordą – 13 000 JAV dolerių už metrinę toną, o šią savaitę buvo pakilusi net iki 13 356 JAV dolerių. Tai tik naujausias kainų kilimo etapas: per 2025 metus vario kaina išaugo apie 40 procentų.

Varis yra esminis elementas elektromobilių, duomenų centrų, įkrovimo infrastruktūros, elektros tinklų plėtros ir energetikos pertvarkos technologijose. Šios struktūrinės tendencijos ilgalaikėje perspektyvoje nuosekliai didina vario paklausą, o tai jau atsispindi dabartinėse kainose.

„BloombergNEF“ tyrime „Transition Metals Outlook 2025“ prognozuojama, kad iki 2045 metų vario paklausa energetikos pertvarkai gali patrigubėti, o struktūrinis vario deficitas galimas jau nuo 2026 metų. Vis dėlto aukštas atsargų lygis JAV ir technologinės pakeitimo galimybės rodo, kad rinka dar nepasiekė tikrojo trūkumo taško.

Trumpalaikius kainų šuolius taip pat lemia nenumatyti veiksniai – kasybos sutrikimai ir baimė dėl galimų JAV muitų. 2025 metais keliose kasyklose dėl streikų, sudėtingų geologinių sąlygų ir lėto naujų projektų vystymo sumažėjo gamyba. Pavyzdžiui, stambios kasyklos Čilėje nepasiekė planuotų tikslų, o Kinijos kasybos bendrovė vėluoja pradėti antrojo kasyklos etapo eksploatavimą Ekvadore.

Regioniniai pokyčiai dar labiau didina rinkos nepastovumą. Vario atsargos išaugo JAV „Comex“ biržoje, tačiau sumažėjo Londono metalų biržoje. JAV sandėliuose kaupiasi dideli vario kiekiai, rinkai baiminantis artėjančių muitų. Jei šimtai tūkstančių tonų ir toliau bus nukreipiami į JAV, tai didins trūkumą kituose regionuose ir kels priemokas. Jei D. Trumpo administracija vis dėlto įvestų muitus, šie srautai galėtų apsiversti, tačiau kol neapibrėžtumas išlieka, varis keliauja į JAV. Analitikai tikisi, kad tol, kol Donaldas Trumpas bus Baltuosiuose rūmuose, vario kainos išliks itin jautrios politiniams pareiškimams, tarifams ir intervencijoms.

Varis išsiskiria tuo, kad yra beveik visose šiuolaikinėse technologijose, tačiau kainų augimas neapsiriboja vien juo. Nikelio kainos šią savaitę Šanchajuje pasiekė 14 mėnesių aukštumas, atspindėdamos Indonezijos planus riboti gamybą nuo 2026 metų. Aliuminio, cinko ir švino kainos taip pat kilo tiek Londono, tiek Šanchajaus biržose.

Įspėjimas iš Rytų

Prasidėjus naujiesiems metams, Europos Sąjungos padėtis retųjų žemių elementų srityje gali šiek tiek palengvėti. Praėjusį gruodį Europos Komisija pranešė, kad Kinija pradėjo išduoti vadinamąsias bendrąsias licencijas kai kurioms Europos įmonėms. Šios licencijos galiotų iki metų ir suteiktų daugiau tikrumo dėl retųjų žemių elementų tiekimo. Tai reikšmingas nukrypimas nuo naujojo režimo, kurį Kinija įvedė praėjusių metų balandį, kai įmonės privalėjo kreiptis dėl licencijų kiekvienu atskiru atveju.

Tačiau net jei trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu situacija atrodo gerėjanti, pastarieji įvykiai primena, kad Europa vis dar stovi ant palyginti plono ledo. Vakar Kinija paskelbė uždraudžianti eksportuoti į Japoniją dvejopo naudojimo prekes, kurias galėtų naudoti šalies kariuomenė. Draudimas apima ir vidutines bei sunkias retąsias žemes, svarbias bepiločių orlaivių ir puslaidininkių tiekimo grandinėms.

Kinijos vyriausybė pareiškė, kad šis sprendimas yra atsakas į Japonijos politikės Sanae Takaichi lapkritį išsakytą teiginį, jog Japonija galėtų kariniu būdu padėti Taivanui, jei Kinija jį užpultų. Atsižvelgiant į Takaichi politines pažiūras ir reputaciją, toks pareiškimas nebuvo visiškai netikėtas. Lygiai taip pat nuspėjama buvo ir Kinijos reakcija.

Vis dėlto šis atvejis aiškiai parodo, kad net ir tuo metu, kai Kinija laikinai „minkština“ savo politiką Europos atžvilgiu, visada išlieka spaudimo priemonių grėsmė. Jei Europa „išeitų iš rikiuotės“, ekonominės lazdos galėtų būti panaudotos labai greitai. Be to, ES turi net 27 potencialius „Takaichi“ – politinius veikėjus, kurių pareiškimai ar veiksmai galėtų išprovokuoti situaciją, primenančią Kinijos konfliktą su Lietuva.

Tikroji rizika nebūtinai yra ta, kad Europa sąmoningai nuspręstų įsitraukti į ginčą dėl Taivano. Daug realesnė grėsmė kyla iš mūsų struktūrinės priklausomybės nuo JAV: glaudūs politiniai ir saugumo ryšiai gali priversti mus pasirinkti pusę net ir to nenorint. Dar blogiau – Kinija gali nuspręsti veikti prevenciškai ir apriboti dvejopo naudojimo prekių prieigą Europai vien dėl to, kad jau dabar mus traktuoja kaip JAV įtakos zonos tęsinį.

Retųjų žemių elementai yra akivaizdžiausias ir daugiausiai dėmesio sulaukiantis pažeidžiamumas. Tačiau praėjusių metų „Nexperia“ žlugimas parodė, kad Europos priklausomybė nuo Kinijos tiekimo grandinių yra kur kas platesnė ir dažnai pasireiškia netikėtose vietose. Praėjusių metų gruodį paskelbtoje ES prekybos rūmų Kinijoje ataskaitoje nurodoma, kad 22 procentai Europos įmonių vis dar importuoja žaliavas, kurių realiai negali pakeisti, nepaisant vykdomos diversifikacijos. Po „Nexperia“ atvejo taip pat tapo aišku, kaip greitai tokia priklausomybė gali sukelti kaskadinius sutrikimus visoje tiekimo grandinėje.

Mūsų nauja priklausomybė nuo dujų

Kai kurie pastabesni skaitytojai galbūt jau pastebėjo: atėjo žiema. Krintant temperatūrai, gamtinių dujų vartojimas visoje Europoje didėja. Tai pažįstama sezoninė dinamika, kurią anksčiau valdėme kaupti dujų atsargas dideliuose požeminiuose saugyklose, pripildytose vasaros mėnesiais.

Tačiau ši strategija pamažu praranda reikšmę. Šių metų gruodžio pradžioje ES dujų saugyklos buvo užpildytos tik 75 procentais – maždaug 10 procentinių punktų mažiau nei tuo pačiu metu praėjusiais metais. Siekdama išvengti kainų šuolių iki vasaros, ES sušvelnino saugojimo tikslus, nustatytus po 2022 metų energetikos krizės.

Nepaisant to, kainos kol kas išlieka santykinai žemos – bent jau pagal pastarųjų metų standartus. Nyderlandų TTF ateities sandorių kaina, laikoma Europos etalonu, šiuo metu yra mažesnė nei 30 eurų už megavatvalandę. Esminė šio stabilumo priežastis – suskystintos gamtinės dujos (SGD).

2025 metais SGD importas į Europą išaugo maždaug 30 procentų, o žiemos pradžioje mėnesiniai importo srautai smarkiai padidėjo. Didelis SGD importo pajėgumų išplėtimas reiškia, kad ES dabar turi nemažai nepanaudotų terminalų pajėgumų, kuriuos prireikus gali aktyvuoti.

Santykinai silpna SGD paklausa Azijoje ir sparčiai augantys eksporto pajėgumai pasaulyje kol kas dirba Europos naudai. Tačiau geopolitinė statistika siunčia nerimą keliančius signalus. Šiuo metu beveik 78 procentai viso į Europą (įskaitant Jungtinę Karalystę ir Turkiją) importuojamo SGD atkeliauja iš JAV. Prieš metus ši dalis siekė apie 58 procentus.

Ši priklausomybė greičiausiai dar didės. ES siekia visiškai uždrausti rusiškų dujų importą, o remiantis 2024 metų duomenimis tai reikštų, kad iki draudimo įsigaliojimo 2027 metų pabaigoje reikės pakeisti apie 52 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Akivaizdžiausias tiekėjas šioje situacijoje yra Jungtinės Valstijos – tiek dėl jau minėtų nepanaudotų importo pajėgumų, tiek dėl to, kad būtent JAV sudarys didžiąją dalį papildomo pasaulinio SGD tiekimo artimiausiais metais.

Pagal JAV Energetikos informacijos administracijos prognozes, iki 2030 metų JAV SGD eksportas beveik padvigubės, palyginti su 2024 metų lygiu. JAV jau dabar yra didžiausia SGD eksportuotoja pasaulyje, o jos pozicija tik stiprės.

Tai reiškia naują, struktūrinę geopolitinę priklausomybę Europai. Kaip pažymi Federico Fubini, nors amerikiečiai šiandien Europai siunčia SGD „kastuvais“, jie turi alternatyvių klientų visame pasaulyje. Tuo tarpu Europa vis dažniau neturi daug alternatyvų, ypač žiemos mėnesiais, jei SGD taps pagrindiniu paklausos svyravimų amortizavimo įrankiu.

Galiausiai didesnė priklausomybė nuo amerikietiškų SGD daro Europą jautresnę JAV vidaus politikos pokyčiams. Spartėjantis SGD eksportas jau prisidėjo prie dujų ir elektros kainų augimo pačiose JAV. Remiantis praėjusių metų lapkritį paskelbta JAV Federalinės energetikos reguliavimo komisijos ataskaita, šią žiemą dujų kainos JAV gali būti net 26 procentais didesnės nei pernai. Ilgainiui tai gali išprovokuoti politinį spaudimą riboti eksportą – o kartu ir smūgį Europai, priklausomai nuo dujų srautų iš Vakarų.

eurointelligence.com