2025 m. Velykų laikotarpiu netikėtai pasitraukęs iš pareigų, Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) įkūrėjas Klausas Schwabas (Klausas Švabas) užbaigė beveik penkis dešimtmečius trukusį vadovavimą Davosui. Šis sprendimas, priimtas spaudžiant skandalams ir kritikai, galutinai užbaigė jo, kaip vienos įtakingiausių globalistinių iniciatyvų vadovo, erą.
Dar 2024 m. pavasarį Schwabas buvo pranešęs apie planuotą atsistatydinimą metų pabaigoje, paliekant vykdomojo pirmininko pareigas savo įpėdiniui – norvegui Biorgei Brende, buvusiam Norvegijos užsienio reikalų ministrui, o nuo 2017 m. WEF prezidentui.
Pats Schwabas tikėjosi likti organizacijos tarybos pirmininku iki 2027 m., kai, pasibaigus Europos centrinio banko (ECB) prezidentės Christine Lagarde kadencijai, toji esą būtų perėmusi forumo vairą. Tačiau planus sujaukė Wall Street Journal paskelbtas tyrimas, atskleidęs kaltinimus dėl „toksinės“ darbo atmosferos WEF viduje, įskaitant seksualinio priekabiavimo, diskriminacijos ir rasizmo atvejus. Be to, Schwabui ir jo žmonai Hildei iškelti įtarimai dėl galimų finansinių pažeidimų.
Spaudžiamas krizės ir siekdamas išsaugoti organizacijos reputaciją, Schwabas atsistatydino nedelsdamas. Laikinuoju tarybos pirmininku paskirtas buvęs „Nestlé“ vadovas Peteris Brabeckas-Letmathe, nors, kaip pripažįstama, tai yra tik laikinas sprendimas, o ne strateginis pasirinkimas.
Tuo pat metu pasikeitė ir diskusijų tonas dėl galimo Christine Lagarde perėjimo iš ECB į Davosą. Jos vadovavimo centriniam bankui kadencija baigsis tik 2027 m. rudenį, ir nors Schwabas buvo nurodęs ją kaip galimą įpėdinę, dabar bet koks jos žingsnis šia kryptimi galėtų būti vertinamas kaip dar vienas pavyzdys neskaidrios viešojo ir privataus sektoriaus sąveikos. Viešumoje pasirodę skaičiavimai, kad Lagarde galėtų gauti dvigubai didesnį atlyginimą (apie 1 mln. eurų per metus), tik sustiprino įtarimus dėl „sukamųjų durų“ schemos tarp valdžios institucijų ir privačių interesų.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia ne tai, kas vadovaus Davoso forumui, bet koks modelis jame formuojamas. Forumas išlieka viena galingiausių pasaulinių platformų, kur susitinka politikos, verslo, bankininkystės, žiniasklaidos ir akademinio elito atstovai. Jo ilgalaikis tikslas – ne reformuoti, o iš esmės pertvarkyti pasaulio ekonominę ir politinę sistemą, atsisakant nacionalinių, demokratinių ir laisvosios rinkos principų, keičiant juos centralizuotu, planiniu, technokratiniu valdymu.
„Didžiojo perkrovimo“ (angl. Great Reset) idėja, kurią WEF aktyviai stumia nuo 2020 m., išlieka gyvybinga, nors po politinių pokyčių JAV ji daugiausia apribota Europa ir kai kuriais anglosferos regionais – Jungtine Karalyste, Kanada bei Australija. Pasak komentatorių, naujasis WEF vadovas greičiausiai bus pasirinktas iš uždaros, tarptautinės technokratų bendruomenės, kurioje dominuoja bankų, vyriausybių ir tarptautinių institucijų pareigūnai – žmonės, dažnai neturintys tiesioginio piliečių įgaliojimo, tačiau darantys didžiulę įtaką globalios valdysenos kryptims.
Tarp galimų kandidatų žiniasklaidoje minimas ir buvęs ECB vadovas Mario Draghi, kurio kompetencija ir reputacija globaliuose finansų sluoksniuose leidžia jam realiai pretenduoti į šį postą.
Parengta pagal Maurizio Milano komentarą, paskelbtą italų žiniasklaidoje. Milano – knygos „Davos vamzdininkas“ (2024) autorius, WEF veiklos kritikas.
Šaltinis LANUOVABQ
Klausui Schwabui pasitraukus, Davoso forumas formaliai palieka asmeninio kulto epochą, bet lieka neatsakytas svarbiausias klausimas – ar išeina žmogus, ar išeina ideologija? „Didysis perkrovimas“ („Great Reset“) – Schwabo vizija apie technokratiškai planuojamą, centralizuotą globalią sistemą – išlieka gyva, net jei pats jos simbolis priverstas trauktis.
Viešumoje paskelbti skandalai dėl WEF vidaus atmosferos ir finansinių pažeidimų tik patvirtina tai, apie ką kritikai kalbėjo seniai: po blizgančiomis kalnų dekoracijomis slepiasi elito susitarimai, kuriems stinga tiek skaidrumo, tiek demokratinės atsakomybės. „Sukamųjų durų“ tarp ECB ir Davoso schema, minint Christine Lagarde ar Mario Draghi kandidatūras, tėra simptomas sisteminės ligos, kai galia cirkuliuoja tarp tų pačių veidų, uždaruose forumuose sprendžiant pasaulio ateitį be piliečių įgaliojimo.
Davosui metas ne tik keisti vadovą, bet ir atsakyti, ar jis lieka oligarchinės technokratijos bastionu, ar bent bando ieškoti legitimumo. Kol kas atrodo, kad sistema keičia kaukę, bet ne kryptį. Kaip yra pasakęs Friedrichas Nietzsche: „Kas kovoja su pabaisomis, turi saugotis, kad pats netaptų pabaisa.“ Davosas – tarsi pabaisa, kuri pažadėjo išgelbėti pasaulį nuo chaoso, bet galiausiai jį formuoja pagal savo atvaizdą.
Komunizmas žlugo – neomarksizmas išvešėjo.
Tankai išvažiavo, tankistai pasiliko.
Žydas pasitraukė, bet žydiška (bolševikinė) ideologija lieka.
Ta pati mergelė, tik kita suknelė.