Kaukazo tautų laisvės šauksmas Vilniuje: imperijos žlunga, bet jų nusikaltimų šešėliai lieka

Vytautas Budnikas

Ar gali tauta būti laisva, jeigu iš jos atimta istorinė atmintis, gimtoji kalba ir teisė gyventi protėvių žemėje? Ar galima kalbėti apie ilgalaikį Europos saugumą, kol ištisos tautos tebėra priverstos kovoti už savo tapatybę?

Šie klausimai lapkričio 19 dieną skambėjo Vilniuje, kur Lietuvos ir užsienio šalių istorikai, politologai, žmogaus teisių gynėjai bei Kaukazo tautinių judėjimų atstovai diskutavo apie Rusijos imperinį palikimą, tautų apsisprendimo teisę ir istorinį teisingumą.

2026 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo lankytojų centre įvyko tarptautinė konferencija „Istorinė atmintis ir dekolonizavimo iššūkiai Kaukaze: europinis dialogas ir regioninio stabilumo perspektyvos“.




Konferenciją surengė Užgrobtųjų tautų tyrimo institutas ir Pasaulinė čerkesų agentūra („World Circassian Agency“, WCA), bendradarbiaudami su kitomis Kaukazo tautų organizacijomis.

Renginį atidarė Užgrobtųjų tautų tyrimo instituto atstovas Adas Jakubauskas ir konferencijos globėjas, Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorikas profesorius Valdas Rakutis.

Adas Jakubauskas

Konferencijoje kalbėjo profesorius Valdas Rakutis, politologas Marius Kundrotas, visuomenininkas Gintaras Songaila, taip pat Lietuvos ir užsienio šalių istorikai, žmogaus teisių gynėjai bei Kaukazo tautinių judėjimų atstovai.

Pranešimų buvo laukiama iš Sergey Krivenko, Shamil Abdullah, Merab Chukhua, Petimat Souleimanova, Rustam Khuazhev, Zarema Gasanova, Saykhan Muzaev, Saryn Kuchinskii, Ado Jakubausko, Romano Nikitino, Anjelikos Toktamis-Ceyisakar, Seyfaddin Huseynli ir Gulsum Khalilovos.

Diskusijų centre atsidūrė ne tik Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos vykdytos represijos, bet ir dabartinė Kaukazo tautų padėtis, jų politinės ateities perspektyvos, tautinės kultūros išsaugojimas bei Europos atsakomybė už tarptautinių žmogaus teisių principų įgyvendinimą.

Konferencijos pabaigoje buvo priimta Vilniaus deklaracija „Dėl imperinio palikimo įveikimo, istorinio teisingumo pripažinimo ir bendros Kaukazo stebėsenos sistemos sukūrimo“. Joje iškelti istorinio teisingumo, tautų teisių apsaugos ir žmogaus teisių pažeidimų dokumentavimo siekiai.

Imperijos keičia vardus, bet jų paveldas išlieka

Kaukazas – vienas tautine, kalbine ir kultūrine įvairove turtingiausių pasaulio regionų. Tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų šimtmečiais gyveno skirtingų kalbų, religijų ir tradicijų tautos, sukūrusios savitas visuomeninio gyvenimo, paprotinės teisės ir bendruomeninės savivaldos sistemas.

Čerkesai, čečėnai, ingušai, avarai, lezginai, nogajai, karačajai, balkarai ir daugelis kitų tautų sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį savitumą net ir patyrusios ilgalaikį svetimų valstybių spaudimą.

Tačiau jų istorijoje greta įspūdingos kultūros nuolat kartojasi tragedijos – karai, prievartiniai perkėlimai, masinės deportacijos, gyvenviečių naikinimas ir mėginimai palaužti tautų politinį savarankiškumą.

XVIII–XIX amžiais Rusijos imperijai plečiantis į Kaukazą, vietos tautos priešinosi karinei ekspansijai. Ilgus dešimtmečius trukusius karus lydėjo didžiulės žmonių netektys, represijos ir gyventojų išvarymas iš gimtųjų žemių.

Ypač skaudus buvo čerkesų, arba adygų, likimas.

XIX amžiuje Rusijos imperijai užkariaujant jų teritorijas, daugybė žmonių žuvo, o didelė išlikusiųjų dalis buvo priversta palikti savo tėvynę. Šiandien gausios čerkesų bendruomenės gyvena Turkijoje, Jordanijoje, Sirijoje ir kitose valstybėse.

Nuo protėvių žemės atskirta tauta jau daugiau kaip pusantro šimtmečio siekia išsaugoti savo kalbą, tradicijas ir istorinę atmintį.

Čerkesų tragedija sulaukia vis didesnio tarptautinio dėmesio. 2011 m. Rusijos imperijos veiksmus prieš čerkesus genocidu pripažino Sakartvelo parlamentas, o 2025 m. sausio 9 d. – Ukrainos Aukščiausioji Rada.

Tačiau šie sprendimai kartu primena ir kitą problemą: istorinių nusikaltimų pripažinimas dažnai priklauso ne tik nuo istorinių faktų, bet ir nuo dabartinių geopolitinių aplinkybių.

Kodėl prireikia pusantro šimtmečio, kad tautos tragedija būtų pripažinta tarptautiniu mastu? Ir kiek dar tautų laukia savo istorinio teisingumo?

Sovietų Sąjunga tęsė represijų politiką

Carinės Rusijos žlugimas nereiškė, kad Kaukazo tautų persekiojimas baigėsi.

Sovietų Sąjunga, oficialiai deklaravusi tautų lygiateisiškumą, praktikoje ne kartą pažeidė pačius pagrindinius tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių principus.

1943 m. masiškai ištremti karačajai, o 1944 m. – čečėnai, ingušai ir balkarai. Ištisos bendruomenės per trumpą laiką buvo prievarta išgabentos į tolimus Sovietų Sąjungos regionus.

Žmonės neteko namų, žemių, turto ir ryšio su gimtinėje likusiomis protėvių kapavietėmis. Daugelis mirė kelionėje arba tremties vietose.

Šios represijos turėjo ne tik demografinių, bet ir ilgalaikių kultūrinių padarinių. Buvo ardomos tradicinės bendruomenės, silpninamas ryšys su gimtąja žeme, nutraukiamas natūralus kultūros ir papročių perdavimas ateinančioms kartoms.

Būtent todėl Kaukazo tautų istorinėje atmintyje Rusijos imperijos užkariavimai ir sovietinės deportacijos suvokiami kaip tarpusavyje susiję istoriniai procesai, nors skyrėsi jų ideologiniai pagrindai ir įgyvendinimo būdai.

Lietuviams ši patirtis ypač suprantama.

Mūsų tauta taip pat išgyveno Rusijos imperijos valdžią, spaudos draudimą, rusinimą, o sovietinės okupacijos metais – masinius trėmimus, politines represijas ir nacionalinės kultūros varžymus.

Tačiau Lietuva išsaugojo istorinę atmintį, tautinę savimonę ir galiausiai atkūrė nepriklausomą valstybę. Tai rodo, kad net ilgalaikė politinė priespauda nebūtinai sunaikina tautos valią gyventi savarankiškai.

Ar tauta gali išlikti praradusi gimtąją kalbą?

Viena svarbiausių konferencijos temų buvo tautinės tapatybės ir gimtųjų kalbų išsaugojimas.

Kalba nėra vien techninė bendravimo priemonė. Ji saugo per šimtmečius sukauptą tautos patirtį, pasaulėžiūrą, papročius, dainas, sakmes ir savitą pasaulio suvokimą. Todėl kalbos nykimas gali tapti ir tautinės tapatybės silpnėjimo priežastimi.

Rusijos Federacijoje 2018 m. priimtos švietimo įstatymo pataisos sukėlė tautinių bendruomenių susirūpinimą dėl nerusiškų kalbų padėties mokyklose. Nors pataisos oficialiai grindžiamos pasirinkimo laisve, dalis tautinių bendruomenių atstovų įspėjo, kad tokia tvarka gali silpninti gimtųjų kalbų mokymą.

Šią problemą konferencijos programoje buvo numatęs nagrinėti Saykhan Muzaev.

Marius Kundrotas

Tuo tarpu politologas Marius Kundrotas, kalbėdamas tema „Tautinė tapatybė kaip pasaulio įvairovės ir pažangos pagrindas“, nagrinėjo tautinės savimonės ir kultūrinės įvairovės reikšmę.

Ši tema ypač artima Lietuvos istorinei patirčiai.

XIX amžiuje, kai carinė valdžia draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, tautos išlikimo pagrindu tapo ne valstybinės institucijos, kurių Lietuva tuo metu neturėjo, o žmonės, atsisakę išsižadėti savo kalbos.

Knygnešiai, slaptosios mokyklos, lietuviška spauda, tautosaka ir papročiai padėjo išsaugoti lietuvišką tapatybę.

Jeigu ankstesnės kartos nebūtų išlaikiusios šio kultūrinio pagrindo, vargu ar būtų buvę įmanoma taip sėkmingai telkti visuomenę nepriklausomos valstybės atkūrimui.

Todėl Kaukazo tautų pastangos apginti gimtąsias kalbas nėra vien siauras švietimo ar kultūros politikos klausimas.

Tai klausimas, ar ateities kartos dar turės galimybę suvokti save kaip savitos istorijos, kultūros ir tradicijų paveldėtojas.

Europos abejingumas – politinė problema

Konferencijoje visuomenininkas Gintaras Songaila kalbėjo tema „Europos abejingumo Kaukazo tautų likimui sindromas“.

Ši tema iškelia vieną sudėtingiausių šiuolaikinės tarptautinės politikos klausimų: kodėl žmogaus teisių ir tautų apsisprendimo principai ne visuomet sulaukia vienodo tarptautinės bendruomenės dėmesio?

Europos valstybės nuolat pabrėžia demokratijos, žmogaus teisių ir tautų laisvės svarbą. Tačiau praktikoje tarptautinė reakcija į konkrečius pažeidimus neretai priklauso nuo geopolitinių interesų, saugumo aplinkybių ir santykių su didžiosiomis valstybėmis. Kaukazo tautų problemos ilgą laiką dažniausiai buvo vertinamos Rusijos vidaus politikos kontekste. Vis dėlto žmogaus teisių apsauga negali būti laikoma vien atskirų valstybių vidaus reikalu.

Konferencijoje surengta paroda, atspindinti Kaukazo tautų istoriją

Jungtinių Tautų Chartijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose įtvirtintas tautų apsisprendimo principas. Tuo pat metu tarptautinė teisė saugo valstybių teritorinį vientisumą, todėl konkretūs politinio apsisprendimo įgyvendinimo būdai reikalauja atskiro teisinio vertinimo.

Tačiau ši teisinė pusiausvyra nesuteikia valstybei teisės persekioti tautinių bendruomenių, drausti jų kultūrinės raiškos ar riboti pamatinių žmogaus teisių.

Rusijos karas prieš Ukrainą šiuos klausimus pavertė dar aktualesniais. Jis paskatino naujai svarstyti Rusijos imperinės politikos istorinį tęstinumą, santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir federacijos viduje gyvenančių tautų padėtį. Todėl Kaukazo tautų klausimas nebegali būti vertinamas kaip nuo Europos saugumo atsieta regioninė problema.

Gamtos naikinimas – taip pat smūgis tautos atminčiai

Išskirtinė Vilniaus konferencijos tema buvo ekologiniai kolonializmo padariniai.

Iš pirmo žvilgsnio gamtos apsauga ir tautų politinės teisės gali atrodyti nesusijusios. Tačiau Kaukazo tautų istorijoje gamtinė aplinka dažnai neatsiejama nuo tautinės tapatybės.

Kalnai, upės, senosios gyvenvietės, šventosios giraitės ir protėvių kapavietės yra ne vien gamtos ar istorijos paminklai. Tai vietos, kuriose išsaugota tautos kolektyvinė atmintis.

Kai tokios vietos naikinamos, užstatomos arba tampa neprieinamos vietos gyventojams, prarandama ir dalis kultūrinio paveldo.

Konferencijos programoje Romano Nikitino pranešimas buvo skirtas vietinių tautų šventųjų giraičių bei tradicinių žemių nusavinimui, o Anjelika Toktamis-Ceyisakar numatė nagrinėti Rusijos imperijos vykdytos išdegintos žemės politikos padarinius Čerkesijai, Nogajų stepėms ir Dono kraštui.

Šiai temai buvo skirta ir konferencijoje pristatyta paroda „Kaukazas: ekologinio kolonializmo ir prarastos laisvės kronikos“.

Šie klausimai primena, kad istorinio teisingumo atkūrimas negali apsiriboti vien politinių represijų pasmerkimu.

Jis neatsiejamas ir nuo kultūrinio paveldo išsaugojimo, tradicinių gyvenamųjų vietovių apsaugos bei tautų ryšio su protėvių žeme pripažinimo.

Vilniaus deklaracija – nuo istorinio teisingumo prie konkrečių veiksmų

Reikšmingu konferencijos rezultatu tapo jos pabaigoje priimta Vilniaus deklaracija „Dėl imperinio palikimo įveikimo, istorinio teisingumo pripažinimo ir bendros Kaukazo stebėsenos sistemos sukūrimo“.

Deklaracijos rengėjų sumanymas neapsiribojo vien istorinių nusikaltimų pasmerkimu. Vienas svarbiausių iškeltų siekių – sukurti bendrą skaitmeninę Kaukazo stebėsenos sistemą, kurioje būtų kaupiami istoriniai dokumentai, archyvinė medžiaga, statistiniai duomenys ir liudijimai apie žmogaus bei tautų teisių pažeidimus.

Konferencijoje surengta paroda, atspindinti Kaukazo tautų istoriją

Joje numatoma sisteminti informaciją apie represijas, tautinės tapatybės slopinimą, gimtųjų kalbų padėtį, kultūros paveldo naikinimą ir ekologinius nusikaltimus.

Tokia sistema galėtų tapti svarbia pagalbine priemone istorikams, teisininkams, žmogaus teisių gynėjams, tarptautinėms organizacijoms ir Kaukazo tautų bendruomenėms.

Ypač svarbu tai, kad surinkti dokumentai ir liudijimai galėtų padėti išsaugoti istorinę atmintį ir sudaryti geresnes sąlygas konkretiems nusikaltimams teisiškai įvertinti.

Tačiau šiai iniciatyvai įgyvendinti reikės ne tik politinio palaikymo, bet ir tarptautinio bendradarbiavimo, mokslinio patikimumo, duomenų apsaugos bei ilgalaikio finansavimo.

Deklaracijos priėmimas savaime dar nereiškia, kad stebėsenos sistema jau sukurta. Tai pirmiausia bendras siekis pereiti nuo istorinių problemų įvardijimo prie nuoseklaus jų dokumentavimo ir tarptautinio vertinimo.

Svarbu ir tai, kad Vilniaus deklaracija yra konferencijos dalyvių bei prie jos prisijungusių organizacijų dokumentas, o ne Lietuvos Respublikos Seimo priimtas teisės aktas.

Vis dėlto tokios iniciatyvos gali įgyti platesnę reikšmę, jeigu jų pagrindu pradedamas nuoseklus tarptautinis bendradarbiavimas.

Kodėl Vilnius?

Vilnius pasirinktas neatsitiktinai. Lietuva yra viena valstybių, kurių nepriklausomybė buvo atkurta po ilgus dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos.

Mūsų istorija liudija, kad tautos valstybingumas gali būti prarastas, tačiau tautinė savimonė, istorinė atmintis ir laisvės siekis gali išlikti.

Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo patirtis todėl turi ne tik istorinę, bet ir moralinę reikšmę kitoms tautoms, siekiančioms apginti savo teises.

Dar XX amžiaus pradžioje Lietuvos politiniai veikėjai ieškojo bendraminčių tarp kitų Rusijos imperijos valdytų tautų atstovų, o atkūrus nepriklausomybę Lietuva tapo viena vietų, kur prieglobsčio ir tarptautinio dėmesio ieškojo Rusijos valdžios persekiojami žmonės.

2025 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Seime buvo surengta tarptautinė konferencija „Čerkesų genocidas istorijos ir šiuolaikinės politikos kontekste“.

Šių metų lapkričio 19 d. konferencija pratęsė šias diskusijas, išplėsdama jas į kitų Kaukazo tautų istoriją, politines teises, kultūrinę tapatybę ir ekologinius kolonializmo padarinius.

Ji taip pat pratęsė 2026 m. liepos 6 d. Azerbaidžano mieste Šušoje vykusio tarptautinio susitikimo „Kultūrinė ir etninė įvairovė: istorijos pamokos, šiuolaikiniai iššūkiai“ pradėtus svarstymus.

Taigi Vilniuje surengtas forumas tampa platesnio tarptautinio dialogo dalimi.

Laisvė – tai teisė išlikti savimi

Kaukazo tautų istorija primena, kad politinis pavergimas ne visuomet apsiriboja kariniu užkariavimu ir svetimos valdžios primetimu.

Kartais jo padariniai pasireiškia gerokai tyliau – silpninant gimtąją kalbą, keičiant švietimo sistemą, ribojant tradicinę savivaldą, naikinant kultūros paveldą ar iškraipant istorinę atmintį. Todėl žmogaus teisės ir tautų kultūrinio savarankiškumo apsauga nėra vienas kitam prieštaraujantys tikslai. Priešingai – žmogaus galimybė laisvai puoselėti savo kalbą, kultūrą ir istorinę tapatybę yra svarbi jo laisvės dalis.

Šiuolaikinėje Europoje, kurioje daug kalbama apie individualias žmogaus teises, kartais lieka nuošalyje klausimas, kokiomis sąlygomis tos teisės gali būti visavertiškai įgyvendinamos.

Juk žmogus negyvena be istorijos. Jis gimsta konkrečioje kultūrinėje aplinkoje, paveldi kalbą, tradicijas ir bendruomeninius ryšius. Šių dalykų išsaugojimas yra svarbi žmogaus kultūrinės laisvės sąlyga.

Todėl Kaukazo tautų siekis išlikti savimi nėra vien regioninė ar geopolitinė problema. Tai platesnis klausimas apie pasaulio kultūrinę įvairovę ir jos ateitį.

Kiekviena išnykstanti kalba, pamirštama tradicija ar sunaikinama istorinė vieta reiškia ne tik vienos bendruomenės netektį. Tai ir visos žmonijos kultūrinio paveldo praradimas.

Vilniaus konferencija priminė, kad Europos saugumas negali būti grindžiamas vien karine galia, sienų apsauga ar politiniais susitarimais. Ilgalaikei taikai svarbus ir istorinio teisingumo siekis, žmogaus teisių pagarba bei galimybė tautoms išsaugoti savo savitumą.

Žinoma, vienos konferencijos ir vienos deklaracijos tam nepakaks. Istorinio teisingumo atkūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis nuoseklių mokslinių tyrimų, tarptautinio dialogo ir politinės valios.

Beje dalyviai sutiko tobulinti deklaraciją, atsižvelgdami į salėje išsakytas pastabas.

Tačiau kiekvienas žingsnis, padedantis išsaugoti istorinius liudijimus ir suteikti balsą ilgą laiką ignoruotoms tautoms, yra reikšmingas.

Imperijos gali užkariauti teritorijas, sugriauti miestus, ištremti gyventojus ir pakeisti valstybių sienas. Tačiau tautos išlikimą galiausiai lemia ne vien politinė valdžia, o jos žmonių gebėjimas išsaugoti istorinę atmintį, kalbą, kultūrą ir valią gyventi laisvai.

Būtent tokią mintį išryškino Vilniuje vykusios diskusijos.

Nes tautai neužtenka vien teisės egzistuoti. Ji turi turėti ir realią galimybę išlikti savimi.

Parašykite komentarą :

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas: Ar Prezidentas pasirengęs ginti vaiko teises?

2026 m. lapkričio 12 d. Seimas pakeitė Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, leisdamas pagalbinį apvaisinimą taikyti ir moterims, neturinčioms medicininių...

Vladimiras Laučius. Protinio išsikastravimo šventė

Jei dabar būtų ne 2026 metai, sakyčiau, kad kvailumas yra yda. Ir jei tai būtų ne Lietuvos viešoji...

Ar Prezidentas aukos būsimo vaiko teises, patenkindamas siauros grupės reprodukcinius siekius, ar apgins tuos, kurie dar negali patys už save kalbėti?

Ar suaugusiųjų norai susilaukti vaiko bet kokiomis aplinkybėmis gali būti iškelti aukščiau paties vaiko teisių? Ar valstybė gali įteisinti...

Valdas Sutkus. Kancleris Merzas toliau naikina Vokietijos pramonę

Vokietijos pramonė nyksta. Chemijos gamyklos praranda konkurencingumą, plieno gamintojai skaičiuoja nuostolius, energetikos kainos smaugia automobilių gamybos verslą. Tačiau...