Dar visai neseniai, valdžiai nusprendus kartu su rinkimais surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės, daugybė politikų dievagojosi, kad jiems svarbus kiekvienas lietuvis, kiekvienas mūsų šalies pilietis. Esą visi jie turi vienodas teises, nė vienas neturi būti pamirštas, diskriminuojamas, atstumtas. Tai netiesa ir melas. Šie paistalai turėtų žeisti daugybę Lietuvos žmonių, šeimų, kurios savo kailiu patyrė, ką reiškia, kai Lietuva jų išsižada.
Prieš penkerius metus iš mamos išplėštas Gabrielius iki šiol gyvena Norvegijoje pas globėjus. Šiandien jam jau 12 ir jis nekalba lietuviškai. Tris kartus per metus Gabrielius gali susitikti su mama, o šie susitikimai – akylai stebimi. Griežtas pokalbių temų sąrašas ir tarnybų tikrinami sūnaus mamai piešti piešiniai. Tai yra tikrasis Lietuvos rūpinimasis savo piliečiais.
Tokių vaikų, kaip Gabrielius Norvegijoje, ne vienas. Visų jų šeimos atsitrenkė į teisinį akligatvį, kai Lietuvos institucijos nesugebėjo apginti savo piliečių, plėšiamų iš biologinių šeimų Norvegijoje. Tik po pilietiškų protestų, 2016 m. buvo ratifikuota Hagos konvencija, kuri užtikrino Lietuvai sąlygas dalyvauti procesuose, kai į šeimų gyvenimą Norvegijoje įsilieja „Barnevernet“.
Visos šeimos, kovojusios su sistema iki 2016 m., taip ir liko teisiniame užribyje. Įkalintos svetimoje šalyje, išdraskytos, paliktos savos valstybės. Kiti rizikavo, grobdami savo pačių vaikus ir vykdami į Lietuvą. Abejoju, kad šiandien institucijos bent kartais pasidomi, kaip susiklostė šių šeimų gyvenimai, su kokiais sunkumais jie susiduria.
Vietoj to, į Lietuvą jau daugybę metų pumpuojami milijonai. Iš Norvegijos pinigų statomi kalėjimai, ginamos seksualinių mažumų teisės ir maitinami „Barnevernet“ liaupsintojai. Tai verčia susimąstyti, kiek iš tiesų Lietuvai rūpi jos piliečiai ir už kiek jie gali būti parduoti.
