Žinote ką…
Visada truputį didžiuodavausi prieš ispanus, kad Lietuvoje vaikai mokosi daug trumpiau ir išmoksta žymiai daugiau. Nes taip ir būdavo – jiems ten „mokslas prasideda” nuo keturių metų – vargšiukai rimtai sėda į suolus, kažką ten mokinasi, mokinasi, o ypač anglų… 🙂
Mūsų gi vaikai sėsdavo į suolus nuo 7 metų – prisižaidę, pabuvę gamtoje, padraugavę su močiutėmis, prisilakstę darželyje ir net miegoję pietų miegą… Ir tai pirmais mokslo metais nesėdėdavo suoluose, dar žaisdavo. O kai ateidavo vasara, nuo pirmos dienos mes ramiausiai džiaugėmės laisve, tuo tarpu ispanai iki birželio galo trindavo suolus ir inkšdavo iš nevilties.
Ir dar – kai mūsiškiams sukakdavo 18, jie būdavo negrįžtamai aplenkę vargšus ispaniukus (neteisybę atstatydavo tik geri Ispanijos universitetai, bet vaikystei „kaput”, kaip sakoma).
Vakar skaičiau „tu tik daryk viską, ką tau valstybė liepia ir būsi tas, kuris visada pralošia„, – sako Thoreau (Voldenas). O jis man labai patinka. Todėl klausyti reikia, bet galvoti geriau savo galva.
Ir mokslo metų prailginime, dovanokite man, bet įžvelgiu tik kažkam kažkur kažkokią naudą. Dar nežinau, kam, bet jaučiu, kad vaikai čia pralošia, kad mąstoma nekūrybiškai.
Rugsėjo 1-ąją ramiai sau keliavome. Taip. Ir šiemet nebuvo jokių gladijolių – buvo pirmoji rudens diena – šeimos ir buvimo kartu. Toli nuo institucijų, nes valstybės pareiga, matyt, vis labiau mus „įdarbinti”, tad mūsų pareiga būti protingiems.
Nesakau, kad gerai. Norėjosi kitaip, nes labai trūksta laiko būti kartu, ne kolektyvuose.
Veidaknygė
