Vytautas Toleikis „auklėja” prof. A. Butkų ir mane:
„Tas literas visą gyvenimą naudojo mano pats mylimiausias lietuvis vyskupas Motiejus Valančius. Ir Martynas Mažvydas, ir Mikalojus Daukša, ir Dionyzas Poška, ir Simonas Stanevičius. Maža ką suvalkietis Rygiškių Jonas sumislijo. Radote problemą. O kad 14 metų piemenims maskoliški keiksmažodžiai iš burnos neiškrenta, tai Jūs negirdite???
Trisdešimt metų praėjo nuo okupacijos, o anūkėliai vis vartoja okupantų keiksmus, net anglų kilmės jaunimo slengas nesusiformavo, dominuoja rusicizmai. Tai Jūs to nematote? Patogiau yra kariauti su trim raidelėm? O gal po didmiesčių gatves nevaikščiojate, nesate buvo mokykloje dvidešimt ir daugiau metų???
Ką atsakė prof. A. Butkus, dar nežinau, o mano atsakymas toks:
Gerbiamas Vytautai, kiekvienas veikiame savo kompetencijos ir galimybių ribose. Taip, skirtingai nuo jūsų, aš nesu pedagogė ir su jaunimu susiduriu retai. O kai susiduriu, jie kalba nesikeikdami. Ar turėčiau specialiai eiti kažkur paauglių ieškoti ir juos „auklėti”?
Gal tai palikime tiems, kurių pareiga ir darbo tikslas – auklėti jaunimą? T. y. , pedagogams, jums ir jūsų kolegoms?
Be to, nesuprantu, kodėl jums nepriimtina, jei aš ar profesorius Butkus kalbame apie tai, kas jau yra mūsų kompetencijos ribose: apie kalbą, raštiją kaip apie mokslą, turintį savo specifinius uždavinius, tikslus, funkcijas, sklaidos ir tyrimo metodiką?
Jums patogiau būtų egzistuoti Mažvydo ar Basanavičiaus laikų Lietuvoje, kai lietuviškai rašė ir skaitė tik vienetai, ir todėl kiekvienas rašantysis rašė, kaip, liaudiškai tariant, jam ant seilės užplaukė?
Prisiminkit, vos ne kiekvienas 16, 17 ar 18 a. autorius vartojo kažkokius savo specifinius ženkliukus, diakritiką.
Man didžiausias malonumas – skaityti žemaičių genijaus Jurgio Pabrėžos tekstus, bet eilinis žemaitis, net ir su viduriniu išsilavinimu, Pabrėžos rašmenis vargu ar iššifruotų…
Tai jūs svajojate, kad vėl Lietuvoje lietuviškus raštus įkirstų tik saujelė „europiečių”?
Vargeli…
