Julianne Smith ir Lindsey Ford. Naujoji Eurazijos tvarka

Amerika turi susieti savo Atlanto ir Ramiojo vandenyno strategijas.

2024 m. spalio 28 d. grupė Pietų Korėjos žvalgybos pareigūnų informavo NATO nares ir tris kitas Aljanso Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono partneres – Australiją, Japoniją ir Naująją Zelandiją – apie šokiruojančią karo Ukrainoje raidą: Šiaurės Korėjos tūkstantinių kariuomenės pajėgų dislokavimą Rusijos Kursko srityje, siekiant padėti Maskvai vykdyti karo veiksmus.

Tai, kad Seulas į Briuselį instruktažui išsiuntė aukščiausios kvalifikacijos žvalgybos analitikus, buvo beveik taip pat stulbinantis faktas, kaip ir pats Šiaurės Korėjos sprendimas įsitraukti į karą Ukrainoje.

Šie pokyčiai atspindi naują realybę. Jungtinių Valstijų priešininkai tarpusavyje koordinuojasi precedento neturinčiais būdais, kurdami vieningesnį konkurencijos teatrą Eurazijoje.

Reaguodamos į tai, JAV sąjungininkės taip pat telkiasi. Kelerius metus Jungtinės Valstijos vadovavo šioms pastangoms: 2021 m. buvo sudarytas AUKUS – saugumo susitarimas su Australija ir Jungtine Karalyste; 2022 m. NATO pradėjo kviesti Azijos šalis dalyvauti kasmetiniuose viršūnių susitikimuose; o 2024 m. Japonija, Pietų Korėja, JAV ir ES sukūrė koaliciją, siekiančią sumažinti Kinijos įtaką vaistų tiekimo grandinėse.

Tačiau šiandien atrodo, kad Jungtinės Valstijos atsitraukia nuo tarpregioninio požiūrio į didžiųjų galių konkurenciją. Gegužę gynybos sekretoriaus pavaduotojas politikai Elbridge’as Colby atkalbėjo britų pareigūnus nuo ketinimo siųsti lėktuvnešį į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Pasak anoniminio šaltinio, kurį cituoja „Politico“, Colby pozicijos esmė buvo paprasta: „Mes nenorime, kad jūs ten būtumėte.“ Jis paragino juos susitelkti į grėsmes arčiau namų – visų pirma į Rusiją.

Vašingtonas dabar skatina savo sąjungininkus Azijoje ir Europoje laikytis „savo kiemo“. Tuo metu Kinija ir Rusija sinchronizuoja savo veiksmus bei dalijasi ginklais ir praktine patirtimi. Kartu jos kelia grėsmę, didesnę nei bet kuri kita, su kuria Jungtinės Valstijos susidūrė per pastaruosius dešimtmečius. Ribos tarp Azijos ir Europos nyksta, o krizės viename žemyne daro šalutinį poveikį kitame. Jungtinės Valstijos turėtų siekti daryti įtaką naujai formuojamiems sąjungininkų tinklams, o ne jiems priešintis. Priešingu atveju Vašingtonas gali atsidurti naujos pasaulinės tvarkos paraštėse.

ATEIKITE KARTU

Amerikos viršenybė priklauso nuo Azijos ir Europos saugumo. 1940-aisiais politologas Nicholas Spykmanas pabrėžė, kaip svarbu kontroliuoti Eurazijos pakrantes. „Kas kontroliuoja kraštą, valdo Euraziją“, – rašė jis. „Kas valdo Euraziją, kontroliuoja pasaulio likimus.“

Nuo to laiko visi JAV prezidentai, išskyrus Donaldą Trumpą, pritarė Spykmano įsitikinimams. Jie pabrėžė, kad Jungtinės Valstijos niekada neturėtų leisti susiformuoti galingam Eurazijos blokui, galinčiam kelti grėsmę Amerikos interesams. Bet koks regioninių galių susivienijimas – ar tai būtų sąjungininkės, ar priešiškos JAV koordinacija – gali kelti grėsmę JAV dominavimui.

1910-aisiais ir vėl 1930-aisiais taip nutiko du kartus, ir Jungtinės Valstijos buvo įtrauktos į du niokojančius pasaulinius karus. Todėl po Antrojo pasaulinio karo JAV lyderiai tvirtai įsipareigojo Azijos ir Europos saugumui, tačiau taip pat didžiąją dalį ateinančių 50 metų stengėsi išlaikyti JAV priešininkus ir sąjungininkus atskirtus.

Šis požiūris dešimtmečius padėjo išlaikyti Amerikos dominavimą. Tačiau jis nebeatitinka realijų. Jungtinės Valstijos dabar susiduria su besiformuojančiu Eurazijos kariniu–pramoniniu bloku. Kinija – didžiausia pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą – kuria partnerystę su Rusija, kuri yra karinis aljansas.

Abi valstybės turi didžiules kariuomenes ir ilgametę patirtį vykdant hibridines operacijas: kibernetines atakas, jūrų trikdžius, dezinformacijos kampanijas. Praėjusiais metais Rusija pasirašė abipusės gynybos sutartį su Šiaurės Korėja.

Kinija surengė bendras karines pratybas su Baltarusija ir Serbija. Tuo pat metu Kinija ir Rusija naudojasi tokiomis institucijomis kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija ir BRICS (pavadinimas kilęs nuo pirmųjų narių: Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos), kad suteiktų savo planams legitimumo.

Nors šį laisvą priešininkų susitelkimą labiau lemia bendros nuoskaudos nei bendri interesai, Jungtinės Valstijos negali to ignoruoti. Vašingtonas turi suvienyti savo aljansus, investuodamas į tarpregioninius ryšius. JAV prezidentas Joe Bidenas pripažino šį poreikį ir siekė „demokratinių aljansų raumenų“. AUKUS paktas buvo ambicinga pastanga sujungti sąjungininkų gynybos pramonę už Atlanto ir Ramiojo vandenyno ribų naujais būdais.

Ribos tarp Azijos ir Europos nyksta.

Kinijos technologijoms ir Šiaurės Korėjos kariuomenei padedant Rusijos karo veiksmams Ukrainoje, Europos partneriai supranta, kad negali atsitraukti nuo Azijos geopolitikos. Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono partneriai mato, kad tai, kas vyksta šiandien Ukrainoje, gali paveikti Kinijos požiūrį į Taivaną rytoj. Kaip sakė buvęs Japonijos užsienio reikalų ministras Yoshimasa Hayashi, saugumas Europoje ir saugumas Ramiajame vandenyne „nėra atskiriami“.

Per pastaruosius septynerius metus Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir ES parengė naujas Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strategijas, kuriose pabrėžiama bendradarbiavimo su Azijos demokratijomis reikšmė, siekiant kurti atsparias tiekimo grandines ir užtikrinti laivybos laisvę.

2021 m. Vokietija ir Nyderlandai pirmą kartą per dešimtmečius dislokavo fregatas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Vokietijos ekspertų centro „Kiel Institute“ duomenimis, Japonija Ukrainai suteikė daugiau dvišalės ekonominės ir humanitarinės pagalbos nei Suomija, Prancūzija ar Lenkija.

Nuo sausio Jungtinės Valstijos priešinasi stiprėjantiems ryšiams tarp Azijos ir Europos partnerių. Rugsėjį D. Trumpas pareiškė, kad jam „visiškai nerūpi“ Kinijos ir Rusijos ašies formavimasis.

2025 m. didžiausioje kasmetinėje Azijos gynybos konferencijoje „Shangri-La Dialogue“ JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas paragino JAV sąjungininkes Europoje „maksimaliai išnaudoti savo lyginamąjį pranašumą“ savo žemyne ir priminė, kad „N NATO reiškia Šiaurės Atlantą“. Pentagono pareigūnų ir Europos sąjungininkų susitikimuose nebeminimas Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono saugumas, kaip buvo įprasta per pastaruosius kelerius metus. O JAV ir Azijos šalių susitikimuose nebekalbama apie taikos Ukrainoje svarbą. Birželį, pirmą kartą per trejus metus, Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono lyderiai nedalyvavo NATO viršūnių susitikime, nors jų šalys ženkliai prisideda prie Europos gynybos.

Atrodo, kad D. Trumpo administracija siekia, jog jos sąjungininkai, ypač Europoje, liktų savo regione, kad prisiimtų didesnę atsakomybę už savo saugumą. Jungtinės Valstijos daugiausia dėmesio skiria tvarkos palaikymui Vakarų pusrutulyje, teritorinei gynybai ir JAV įsipareigojimų užsienyje ribojimui.

Tačiau JAV priešininkai dalijasi technologiniais ir kariniais pajėgumais taip, kad galėtų išsekinti atskirus JAV sąjungininkus ir pratęsti regioninius konfliktus. Be to, Kinija ir Rusija visame pasaulyje taiko kibernetines, kosmoso ir kitas priemones, mažindamos tikimybę, kad krizė bus suvaldyta viename regione.

Atskyrus Azijos ir Europos sąjungininkus, Jungtinės Valstijos ir jų partnerės taptų silpnesnės. Daugiateatrės krizės rizika auga. Vašingtonas ir jo sąjungininkai turi būti pasirengę atgrasyti kelis priešininkus skirtinguose regionuose. Jų gebėjimas arba nesugebėjimas sukurti vieningą frontą formuos Pekino ir Maskvos skaičiavimus. Jungtinių Valstijų draugai ir priešai persirikiuoja. Vašingtonas gali stebėti nuošalyje arba formuoti besikeičiančią tvarką savo naudai.

DVIGUBA BĖDA

Kinija ir Rusija bendradarbiauja tokiais būdais, kuriems Jungtinės Valstijos nėra pasirengusios. Abi šalys naudojasi savo santykiais ir partnerystėmis su Šiaurės Korėja ir Iranu tam, kad sukeltų problemų. Azijoje ir Europoje Pekinas ir Maskva vykdo „pilkosios zonos“ operacijas, kuriomis siekiama įbauginti JAV sąjungininkes, susilpninti jų kariuomenę ir pakirsti pasitikėjimą demokratinėmis grupėmis, tokiomis kaip ES, G–7 ir NATO.

Pavyzdžiui, Kinija ir Rusija bandė įbauginti Japoniją ir Pietų Korėją vykdydamos bendrus oro patruliavimus prie jų krantų. Europos pareigūnai tyrė su Kinija ir Rusija siejamus laivus dėl galimo povandeninių kabelių Baltijos jūroje sabotavimo. Pasak Europos politikos centro, Kinijos ir Rusijos internetinės dezinformacijos kampanijos „vis labiau sutampa tiek taktika, tiek tikslais“. Pavyzdžiui, Kinijos ir Rusijos valstybinė žiniasklaida sustiprino viena kitos naratyvus, kaltindama NATO dėl karo Ukrainoje ir skleisdama sąmokslo teorijas apie COVID-19 pandemiją.

Kinija ir Rusija taip pat integruoja savo pajėgumus taip, kad formuotų būsimų konfliktų pobūdį. Ilgalaikis Rusijos prezidento Vladimiro Putino Ukrainos bombardavimas nebūtų įmanomas be Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos ginklų, technologijų ir personalo.

JAV pareigūnai tvirtina, kad Maskva atsilygina Pekinui ir Pchenjanui siųsdama slaptas povandeninių laivų, raketų bei palydovų technologijas, kuriomis anksčiau nenorėjo dalytis. Naujausiame JAV žvalgybos bendruomenės grėsmių vertinime teigiama, kad šis vis glaudesnis priešininkų susivienijimas „padidina JAV įtampos ar konflikto su bet kuriuo iš šių priešininkų tikimybę“.

2024 m. dvipartinė Kongreso komisija, sudaryta iš buvusių aukšto rango civilių ir karinių pareigūnų, taip pat padarė išvadą, kad Jungtinės Valstijos „turėtų manyti“, jog bet kokio tiesioginio konflikto, į kurį įsitrauktų Rusija, Kinija, Iranas ar Šiaurės Korėja, atveju ta valstybė gautų ekonominę ir karinę pagalbą iš kitų.

Kinija ir Rusija tampa pajėgesnės ilgą laiką palaikyti regioninius konfliktus. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nebus pasirengusios susidoroti su šiuo iššūkiu, jei nebendradarbiaus ir kariniu požiūriu.

Laimei, Vašingtono partneriai jau tai daro. Kaip Rusija pasikliovė Kinijos ir Šiaurės Korėjos pagalba siekdama tęsti puolimą Ukrainoje, taip NATO sugebėjo išlaikyti Ukrainos gynybą, nes Australija, Japonija ir Pietų Korėja tyliai papildė JAV 155 mm artilerijos sviedinių ir „Patriot“ raketų atsargas.

Panašiai europiečių dislokavimas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, nors ir ribotas, padėjo palaikyti sąjungininkų buvimą aplink Pietų Kinijos jūrą ir Taivano sąsiaurį, ypač tada, kai JAV laivai buvo perdislokuoti Artimuosiuose Rytuose ir kitur.

Šios iniciatyvos yra gera pradžia, tačiau Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms teks padaryti daug daugiau, kad pasipriešintų Kinijai ir Rusijai. Dėl galimybės šioms valstybėms ateiti viena kitai į pagalbą išauga kelių teatrų konflikto rizika.

Liepą NATO generalinis sekretorius Markas Rutte perspėjo, kad kilus krizei dėl Taivano Kinija gali paprašyti Rusijos „užimti“ Vašingtoną ir jo partneres Europoje, atakuojant NATO teritoriją. Maskva taip pat gali mėginti atitraukti dėmesį ar atgrasyti šalis nuo pagalbos Taivanui nekinetinėmis priemonėmis – pavyzdžiui, surengdama kibernetines atakas prieš Europos elektros tinklus.

Sąjungininkų kariuomenės ir gynybos planuotojai turės kolektyviai spręsti kelių teatrų karo perspektyvą. Jungtinės Valstijos ir jų partnerės turėtų pradėti plėsti keitimąsi informacija realiuoju laiku tarp sostinių, mažinti kritinės infrastruktūros pažeidžiamumą, planuoti energijos rinkų sukrėtimus bei integruoti savo kosmoso ir kibernetinius pajėgumus.

Jungtinės Valstijos ir jų bendramintės taip pat turėtų koordinuoti gynybos pramonės gamybą taip, kad užpildytų trūkumus viena kitos arsenaluose. Jos turėtų siekti per ateinančius penkerius metus padvigubinti bendrą tolimojo nuotolio smogiamųjų pajėgumų, šaudmenų ir bepiločių orlaivių gamybą. Jei Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms nepavyks sutelkti resursų, jos gali susidurti su kritiniu amunicijos trūkumu būsimo konflikto metu.

Strateginių ir tarptautinių studijų centro vykdomi karo žaidimai rodo, kad JAV gali pritrūkti amunicijos per pirmąsias aštuonias karo dėl Taivano dienas. Jungtinės Valstijos ir partnerės turėtų dalytis ištekliais, kad kompensuotų Pekino karinius ir pramoninius pajėgumus. Jei Rusija siųstų amuniciją Kinijai, JAV sąjungininkių poreikis panaudoti kolektyvinius išteklius būtų dar didesnis.

Vašingtonas turėtų skirti dėmesį amunicijos gamyklų statybai Europoje ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regione, taip mažindamas tikimybę, kad JAV priešininkai galėtų nutraukti tiekimo grandines. Jungtinės Valstijos turėtų steigti daugiau JAV platformų priežiūros, remonto ir kapitalinio remonto infrastruktūros sąjungininkų teritorijose — tai padidintų amerikiečių pajėgų parengtį krizės metu. Vašingtonui ir partneriams taip pat reikia praktinių treniruočių, susijusių su pajėgų didinimu visuose regionuose.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos turėtų įtraukti daugiau Europos ir Indijos bei Ramiojo vandenyno sąjungininkių į „Mobility Guardian“ – kas dvejus metus vykstančias pratybas, kuriose Australija, Kanada, Prancūzija, Japonija, Naujoji Zelandija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos praktikuoja karių ir įrangos perdislokavimą dideliais atstumais.

NEĮTRAUKTA Į GRUPĖS POKALBĮ

JAV sąjungininkės jau suprato būtinybę glaudžiau bendradarbiauti. Iš tiesų, Azijos ir Europos partnerės jau seniai atsigręžia viena į kitą, siekdamos apsidrausti nuo Jungtinių Valstijų nepastovumo. Kai Vašingtonas yra nepatikimas ar nenuoseklus, ryšiai tarp Azijos ir Europos linkę stiprėti.

Pirmasis D. Trumpo administracijos pasitraukimas iš laisvosios prekybos paskatino ES pasirašyti išsamius prekybos susitarimus su Japonija ir Vietnamu. Vadovaujant antrajai D. Trumpo administracijai, ES baigia rengti naujus prekybos susitarimus su Indija ir Indonezija. Liepą šalia Indonezijos prezidento Prabowo Subianto Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad „kai ekonominis neapibrėžtumas susiduria su geopolitiniu nepastovumu, tokie partneriai kaip mes turi suartėti“.

Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimas bei nepastovi JAV užsienio politika paskatina Atlanto ir Ramiojo vandenyno valstybes spręsti saugumo klausimus iki šiol neregėtu mastu.

2023 m. Japonija ir Jungtinė Karalystė pasirašė susitarimą, kuris atveria kelią bendroms pratyboms ir rotaciniams dislokavimams. Prancūzija ir Filipinai svarsto panašų susitarimą. Tais pačiais metais Australija tapo pirmąja ne NATO nare Judėjimo koordinavimo centre Europoje – logistiniame aljanse, kuris leidžia narėms koordinuotai dislokuoti karinius laivus ir orlaivius transportavimui.

2024 m. lapkritį ES pasirašė naujas saugumo ir gynybos partnerystes su Japonija ir Pietų Korėja – tai pirmas kartas, kai Briuselis tai padarė su Azijos partnerėmis.

Kai kurios sąjungininkių koordinavimo formos gali kelti rizikų Jungtinėms Valstijoms. Pavyzdžiui, Italija, Japonija ir Jungtinė Karalystė kartu kuria naują naikintuvą – būsimų projektų bandymų poligoną. Dešimtmečius sąjungininkių tarpusavio sąveika rėmėsi amerikietiškomis technologijomis. Jei Azijos ir Europos sąjungininkės vystys savas sistemas, tokia integracija gali tapti sudėtingesnė. Be amerikiečių patirties, sąjungininkų pajėgumai gali tapti mažiau konkurencingi.

Jeigu Jungtinės Valstijos atsiribos nuo naujų, sąjungininkių kuriamų grupių ir institucijų, jos praras galimybę nustatyti tarptautinės prekybos ir saugumo taisykles. ES ir Visapusiško ir pažangaus Ramiojo vandenyno partnerystės susitarimo narės jau išreiškė susidomėjimą derinti skaitmeninės prekybos taisykles visoje Azijoje ir Europoje be JAV indėlio.

Tokie tinklai ilgainiui galėtų prieštarauti JAV politikai arba neutralizuoti pasipriešinimą Kinijos ir Rusijos tikslams. Azijos ir Europos šalys gali sukurti palankesnę aplinką Kinijos investicijoms bei technologijoms, susilpninti bendradarbiavimą su Taivanu ir sumažinti paramą Ukrainai. Jos taip pat galėtų taikyti Kinijos telekomunikacijų infrastruktūrą, pavyzdžiui, 5G ir 6G tinklams, dėl ko jos taptų pažeidžiamos Kinijos šnipinėjimui arba suteiktų Pekinui papildomų svertų. Vašingtonas gali užkirsti kelią šioms pasekmėms tik išlaikydamas vietą prie derybų stalo.

NAUJAS BLOKAS BLOKE

JAV sąjungininkių ir priešininkų persitvarkymas gali pakenkti institucijoms, kurios ilgą laiką įtvirtino Amerikos viršenybę. Nors JAV pramoninis pajėgumas padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą, būtent Vašingtono gebėjimas nustatyti tarptautinių taisyklių sąlygas sustiprino JAV dominavimą Šaltojo karo metu.

Kinija ir Rusija tai supranta ir siekia to paties sau. Tarpregioninės institucijos, tokios kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (SCO) ir BRICS, vis dažniau išstumia tarptautines organizacijas, įskaitant Jungtines Tautas, kaip daugiašalio bendradarbiavimo platformas. Naudodamos šias institucijas Kinija ir Rusija kuria alternatyvias finansines priemones ir valstybės kontroliuojamo kibernetinio saugumo modelius.

Rugsėjo mėnesį Tiandzine vykęs SCO viršūnių susitikimas atskleidė Jungtinėms Valstijoms, kas yra pavojuje. Susitikime dalyvavo daugiau nei 20 pasaulio lyderių ir JT generalinis sekretorius. Kinijos vadovas Xi Jinpingas aiškiai pareiškė, kad Pekinas nenori, jog „kelių šalių vidaus taisyklės“ dominuotų pasauliniuose reikaluose.

SCO valstybės paskelbė apie naujo plėtros banko kūrimą, kuris papildys panašų BRICS vadovaujamą banką ir Kinijos Azijos infrastruktūros investicijų banką, taip pat apie naujus regioninius centrus, koordinuojančius teisėsaugos, kovos su terorizmu ir kovos su narkotikais pastangas. Pekinas taip pat pasinaudojo susitikimu pristatyti savo Pasaulinio valdymo iniciatyvą – bandymą susilpninti Vakarų įtaką pasaulinėms institucijoms.

Tokios institucijos kaip SCO ir BRICS veikia jau dešimtmečius, tačiau dėl ribotos praktinės naudos ilgą laiką buvo nuvertinamos. Centrinės Azijos šalys nedrįso pernelyg pasikliauti Pekinu ar Maskva. Be to, organizacijų nariai ne visada sutaria: pavyzdžiui, Indija ir Pakistanas priklauso SCO, tačiau išlieka aršūs varžovai. Nepaisant šių apribojimų, tarpregioninės institucijos suteikia Kinijai ir Rusijai platformą kurti naują pasaulio tvarką.

Kinija ir Rusija turi žymiai daugiau galios savo vadovaujamose institucijose nei Jungtinės Valstijos turi Jungtinėse Tautose ar G–20. Per šias Eurazijai orientuotas struktūras jos testuoja antivakarietiškas iniciatyvas ir suteikia savo idėjoms tarptautinį legitimumo atspalvį. Pastaraisiais metais tiek SCO, tiek BRICS pritraukė naujų dialogo partnerių, leidžiančių Kinijai ir Rusijai pretenduoti į lyderystę ne tik Eurazijoje, bet ir vadinamuosiuose globaliuose Pietuose.

Kartais sunku įvertinti šių institucijų praktinį poveikį. Tačiau jų augimas rodo, kad Pekinas ir Maskva sugeba išnaudoti nepasitenkinimą Vakarų standartais ir prekybos praktika. Pekinas įgijo didžiulę įtaką skirdamas vystymo finansavimą Afrikai, Azijai ir Europai. Nors pasaulis dar neatsisako JAV dolerio, SCO ir BRICS nariai siekia spartinti dedolerizaciją. Jos prekiauja nacionalinėmis valiutomis ir pasirašo tarptautinių atsiskaitymų susitarimus.

Kinijos ir Rusijos pastangos perkurti pasaulio tvarką kelia nerimą JAV sąjungininkėms ir paskatino jas telktis naujais ir galingais būdais. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą NATO sustiprino santykius su Australija, Japonija, Naująja Zelandija ir Pietų Korėja. Žvalgybos aljansas „Penkiakė“ (Five Eyes), kurį sudaro Australija, Kanada, Naujoji Zelandija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos, ėmė gilinti informacijos apsikeitimą ir stiprinti tiekimo grandinių saugumą. G–7 reguliariai kviečia Australiją, Indiją ir Pietų Korėją dalyvauti savo viršūnių susitikimuose.

D. Trumpo administracija gali pasinaudoti šiuo impulsu skatindama sąjungininkes prisiimti didesnę atsakomybę. G–7 plius – tarpvyriausybinė konfliktų paveiktų šalių organizacija – galėtų tapti forumu kritinių žaliavų apsaugai ar kovai su narkotikų karteliais. Dviejų „Quad“ formatų, kuriuose dalyvauja Jungtinės Valstijos – Indo–Ramiojo vandenyno regione su Australija, Indija ir Japonija, o Europoje su Prancūzija, Vokietija ir Jungtine Karalyste – bendri susitikimai galėtų padėti koordinuoti eksporto kontrolę, pramonės politiką ir technologijų plėtrą.

JAV sąjungininkės ir toliau šliesis viena prie kitos, nepriklausomai nuo to, ar Vašingtonas dalyvaus, ar ne. Tačiau jos negali išnaudoti viso savo potencialo be JAV dalyvavimo. Prieš 80 metų reikėjo drąsios JAV lyderystės ir diplomatijos, kad būtų sukurta pasaulio tvarka. Norint ją perdaryti, reikės ne mažiau kūrybingos lyderystės.

JAV aljansų sistema, sukurta ankstesnei erai, turi būti pertvarkyta, atsižvelgiant į naują priešininkų vienijimosi realybę. D. Trumpas nerodo susidomėjimo atnaujinti ar pertvarkyti aljansus, išskyrus raginimus sąjungininkėms didinti gynybos išlaidas. Todėl JAV partnerės šiandien yra stipresnės, tačiau vis dar neturi aiškios strategijos, kaip integruoti naujus pajėgumus. Be JAV lyderystės sąjungininkių koalicijos gali neturėti pakankamos galios veiksmingai atremti Pekiną ir Maskvą.

Vienos Jungtinės Valstijos negali suvaldyti Kinijos ir Rusijos suartėjimo. Tačiau Vašingtonas taip pat negali ignoruoti jokio konflikto Eurazijoje.

Amerikos sąjungininkės sparčiai keičia savo santykius – nepriklausomai nuo to, patinka tai Vašingtonui ar ne. Šie tinklai gali tarnauti JAV interesams arba jiems pakenkti, priklausomai nuo to, kaip Vašingtonas su jais elgsis. Jei Jungtinės Valstijos nesugebės atkurti ryšių su Azijos ir Europos partnerėmis, jos rizikuoja likti sparčiai besikeičiančios pasaulio tvarkos paraštėse.

foreignaffairs.com