Algis Vyšniūnas. Šis bei tas apie aikštę, kuriai liepta būti skveru

Lukiškių aikštė / Augusto Didžgalvio, Vikipedija nuotr.

1995 m. gegužės 20 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje buvo padėtas paminklinis akmuo su užrašu: „Šioje vietoje bus įamžintas nežinomo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas“. Akmenį pastatė Lietuvos partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai bei sąjūdininkai. Paminklinis akmuo – ženklas, suteikiantis pirminę informaciją apie būsimą įvykį, kuris taip ir neįvyko.

Algis Višniūnas

Akmuo buvo pašalintas Lukiškių aikštės komunalinio sutvarkymo darbų metu Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus kadencijos laikotarpiu. Kartu su akmeniu buvo pašalinta ir socialinio užsakymo formuluotė, kuri buvo logiška ir visiems suprantama, nes pateikiama korektiška informacija apie ketinimą „įamžinti nežinomo partizano ir kovotojo atminimą“, nenurodant priemonių ir įamžinimo pobūdžio (skulptūra, meninis akcentas ar kt.). Atrodo, kad viskas aišku ir paprasta.

Po 30 metų vaizdas pasikeitė iš esmės – aikštės dangos rekonstruotos, bet kyla klausimų: Ar čia tikrai pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė sostinėje Vilniuje, o gal čia tik Vilniaus miesto savivaldybės bendro naudojimo erdvė, atliekanti skvero funkcijas? Kaip taip atsitiko, kad istorinės atminties kultūrinė substancija su aiškiai išreikštu socialiniu užsakymu virto kažkokia komunaline būsena be siužeto ir turinio?

<…>




Prasidėjo Istorijos ir Atminties interpretacijos. Supriešinami du dalykai: sociumo dėmesys atminties ženklams (politinė kolektyvinė atmintis) ir angažuotos istorikų bendruomenės polinkis į kultūrinę (interpretacinę) atmintį. Atminties sampratų įvairovė tampa ideologinių manipuliacijų priemone. Kolektyvinė istorinė atmintis transformuojama į instrumentinį Atminties kultūros mechanizmą. Tai reiškia, kad istorikai pradeda „braidžioti“ po politinių technologijų lauką. Politologai lygina du skirtingus diskursus – 1) patriotinį, t. y. istorinės atminties įamžinimą per klasikinio pobūdžio skulptūrą, ir 2) liberalų, t. y. klasikinės tradicijos neigimą, akcentuojant šiuolaikinio meno socialumą. Šie diskursai tarpusavyje neturi nieko bendro.

Daugiau skaitykite Delfi.lt

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Jonas Nedzveckas. Prancūziją vėl drebina masiniai protestai, prasidėjo susirėmimai su policija

Šeštadienį (spalio 24 d.) Prancūziją vėl užliejo masinių protestų banga. Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, visoje šalyje į...

LNOBT baleto šokėjai apdovanoti Italijoje

Spalio 25-ąją Barletos miesto istoriniame Giuseppe‘s Curci teatre (Teatro Curci) surengto gala koncerto metu Lietuvos nacionalinio operos ir...

Artūras Račas. Beveik 10 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų! Keistoka ekspertų atranka. Ar gali keršyti?

Beveik 10 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų žiniasklaidai dalinančio Medijų rėmimo fondo (MRF) vadovas Ruslanas Iržikevičius šiandien driokstelėjo. Interviu...

Vilius Kavaliauskas. Gelvonų vaikams reikia ir didvyrių-lietuvių

Jau rašiau, kad aną šeštadienį mūsų „patriotinė brigada“ (signat. Audrius Butkevičius, gen. Česlovas Jezerskas ir istor. Rimantas Stankevičius)...