Jonathon Van Maren. Civilizaciją pažįstame per tai, ką ji gerbia

laikmetis.lt

Tada Hamanas, pasiėmęs drabužius ir žirgą, aprengė Mordechajų, išvedė jį ant žirgo per miesto gatvę ir paskelbė: „Taip bus padaryta vyrui, kurį karalius nori pagerbti“. (Esteros 6:6)

Šį mėnesį dirbau Briuselyje. Kiekvieną rytą į darbą einu iš buto, esančio netoli Teisingumo rūmų, pro gausybę statulų – karalių, gydytojų, diplomatų, menininkų. Daugumą jų praeiviai jau seniai pamiršo, bet aš stengiausi perskaityti dažnai išblukusias pavardes ir aprašymus kiekvieno jų apačioje. Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Europos miestuose yra pamiršti marmuro ir akmens vyrai, stovintys virš eismo, liudijantys G. K. Čestertono pamokymą, kad mūsų tradicijos yra „mirusiųjų demokratija“.

Statulos tapo aktualia tema nuo naujojo ikonoklazmo proveržio, kurį sukėlė Džordžo Floido riaušės, prasidėjusios JAV, bet greitai išplitusios visame Vakarų pasaulyje. Jungtinėje Karalystėje grafičiais buvo apipaišyta Londono Vinstono Čerčilio statula Parlamento aikštėje; Lydse buvo nuversta karalienės Viktorijos statula; bronzinė karalienės Elžbietos II statula, taip pat buvo nuversta prie Manitobos įstatymų leidžiamosios institucijos Kanadoje.

JAV buvo nusitaikyta į Tėvų kūrėjų statulas, o Viskonsino valstijoje, kaip bebūtų keista, Viskonsino valstijos statula, skirta kovotojui prieš vergovę pulkininkui Hansui Kristianui Hegui, kuris žuvo kovodamas už Sąjungą JAV pilietiniame kare. Šiai skulptūrai buvo nukirsta galva ir išmesta į ežerą.

Panašių atvejų, kai istorijos analfabetai nusprendė, kad žino pakankamai, kad nuverstų ir sunaikintų tyliuosius mūsų visuomenės liudytojus, buvo šimtai. Įtariu, kad viena iš priežasčių, kodėl jie taip elgiasi, yra ta, kad negali nuslopinti slapto ir visiškai tikslaus įtarimo, jog šie griežti stebėtojai būtų juos visiškai paniekinę.

Apie statulų daužytojus parašyta daug, tačiau rytiniai pasivaikščiojimai dažnai priversdavo mane susimąstyti apie kitą dalyką. Tiesa, kad statulų griovimas simbolizuoja nuosmukį. Ir atvirkščiai, tiesa, kad iš to, ką visuomenė pasirenka pagerbti, galime daug sužinoti apie ją pačią.

Pavyzdžiui, Kanados publicistas ir pagalbinės savižudybės entuziastas André Pierre’as Picard’as, aktyviai pasisakantis už mirtinų injekcijų siūlymą psichikos ligomis sergantiems kanadiečiams, neseniai buvo apdovanotas Kanados ordinu, antru pagal prestižą Kanados apdovanojimu, už „atsidavimą visuomenės sveikatos supratimo ir praktikos plėtrai“. Eutanazija 2022 m. sudarė 4,1 proc. užregistruotų Kanados mirčių. Picard’o analizė: „Turime gerą MAiD sistemą. Ji gerai pasitarnavo žmonėms.“ Sakydamas „pasitarnavo“, jis turi omenyje „suleido jiems mirtinas injekcijas“; sakydamas „gerai“, jis turi omenyje, kad tai daroma veiksmingai ir masiškai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kanados ordinas neteko prasmės nuo tada, kai 2008 m. juo buvo apdovanotas abortų pradininkas Henry Morgentaleris už „jo įsipareigojimą didinti moterų sveikatos priežiūros galimybes, daryti įtaką Kanados viešajai politikai ir vadovavimą humanistinėms ir pilietinių laisvių organizacijoms“.

Morgentaleris prisidėjo prie abortų legalizavimo ir asmeniškai abortavo dešimtis tūkstančių negimusių vaikų, įskaitant bent vieną savo vaiką.

Už tokias pastangas mažinti gyventojų skaičių jis gavo antrą pagal svarbą Kanados apdovanojimą.

Net Morgane Oger, viena iš labiausiai pagarsėjusių Kanados translyčių aktyvistų, gruodžio mėnesį iš Kanados generalgubernatoriaus gavo medalį „Už nuopelnus“ už tai, kad buvo „įvairovės gynėja“ ir „skatino translyčių kanadiečių teisinę apsaugą“. Labiausiai Oger išgarsėjo tuo, kad iš Vankuverio išprievartavimo pagalbos krizių centro buvo atimtas finansavimas už tai, kad jis atsisakė priimti lyties sutrikimų turinčius vyrus.

Kai krizių centras buvo nuniokotas, Ogeris gūžtelėjo pečiais ir pavadino tai suprantamu „atsakomuoju smūgiu“ dėl jų prieš transseksualus nukreiptos pozicijos. Už tai Ogeriui buvo įteiktas apdovanojimas, kurį Kanados vyriausybė apibūdino kaip apdovanojimą, kuriuo pripažįstami „didieji kanadiečiai už išskirtinius darbus“.

Amerika taip pat pradėjo gerbti seksualinius revoliucionierius, kurie daug prisidėjo prie tautos transformacijos. 2013 m. feminisčių lyderė ir abortų aktyvistė Glorija Steinem, savo memuarus dedikavusi jos kūdikį nužudžiusiam abortistui, už lyderystę „moterų išsilaisvinimo judėjime“ buvo apdovanota aukščiausiu Amerikos civiliniu apdovanojimu – Prezidento laisvės medaliu.

Ellen DeGeneres 2016 m. gavo tokį patį apdovanojimą už tai, kad televizijoje prisipažino esanti lesbietė ir taip prisidėjo prie LGBT reikalo propagavimo. 2009 m. B. Obama netgi pomirtiniu būdu įteikė Prezidento laisvės medalį prievartautojui ir LGBT aktyvistui Harvei Milkui už jo „įžvalgią drąsą“.

Seksualinė revoliucija tapo nauja daugelio Vakarų demokratijų įkūrimo istorija, todėl senųjų didvyrių panteonas išvalomas, kad užleistų vietą mūsų naujųjų laikų ikonoms. Terminas „drąsa“ dažnai taikomas vyrams, kurie pasiskelbia esantys moterys, prisipažįsta esantys gėjais arba viešai reiškia savo fetišus.

Jų protėviai, kurie kentėjo nuo savo laikmečio blogybių, kaip ir mes, yra išmetami į šiukšlyną kartu su jų sukurta ir puoselėta civilizacija. Jų palikuonims jau atsibodo šliaužioti pro akmeninius paminklus, vaizduojančius jų didingus pasiekimus, todėl jie patiria pykčio priepuolius, nuverčia juos nuo postamentų ir pabėga užgniaužę kvapą, įsiutę, bet vis dar nepasotinti.

ŠALTINIS EUROPEAN CONSERVATIVE