Sausio 25 dieną Ukrainos ir Lenkijos prezidentams viešint Vilniuje, šis apsilankymas sulaukė plataus dėmesio tarptautinėje žiniasklaidoje.
Ukrainos ir Lenkijos prezidentų viešnagė Vilniuje vyko istoriškai ir politiškai jautrią dieną – minint 1863–1864 metų sukilimą ir karo Ukrainoje akivaizdoje ieškant atsakymų į šiandienos saugumo iššūkius. Todėl visiškai suprantama, kad visuomenei kilo klausimas: ar tai tik simbolinis susitikimas, o gal ir svarbus politinis įvykis?
Lenkijos spauda: saugumo tęstinumas, o ne politinis lūžis
Pagrindiniai Lenkijos žinių šaltiniai – dienraštis Rzeczpospolita, naujienų portalas Onet, nacionalinis radijas Polskie Radio – Lenkijos prezidento atvykimą į Vilnių aprašo be dramatizmo. Šiuose leidiniuose jis pristatomas kaip nuoseklus Lenkijos užsienio ir saugumo politikos žingsnis, natūraliai įsiliejantis į pastarųjų metų bendradarbiavimą regione.
Lenkijos spaudoje pabrėžiama, kad Vilniuje vykę susitikimai siejami su trimis pagrindiniais dalykais: parama Ukrainai, regiono saugumo stiprinimu ir politinių nuostatų derinimu Europoje bei už Atlanto esančių sąjungininkų erdvėje. Taip pat pabrėžiama, jog Lietuva, Lenkija ir Ukraina išlieka artimiausios sąjungininkės vertinant Rusijos agresiją, o prezidentų susitikimai laikomi jau susiformavusios politinės krypties tąsa, o ne netikėtų ar staigių sprendimų pradžia.
Istorinė atmintis – ne puošmena, o istorinių prasmių laukas
Nemažai dėmesio Lenkijos spaudos apžvalgose skiriama ir 1863–1864 metų sukilimo minėjimui. Televizijos kanalas TVP Info ir kiti leidiniai pažymi, kad prezidentų dalyvavimas šio sukilimo pagerbimo renginiuose Vilniuje turi aiškią simbolinę prasmę – XIX amžiaus kova su carine Rusija sąmoningai gretinama su šiandieniniu Ukrainos pasipriešinimu Rusijos agresijai.
Tačiau kartu pabrėžiama, kad ši simbolika nenaudojama iškilmingam patosui ar politiniam spaudimui. Ji veikia kaip istorinių prasmių laukas rimtam pokalbiui apie saugumą ir regiono ateitį, o ne kaip priemonė siekti trumpalaikių politinių tikslų.
Tarptautinė spauda: derybos vyksta, bet galutinių sprendimų dar nėra
Tarptautinė žiniasklaida Vilniaus susitikimus sieja su platesne padėtimi pasaulyje. JAV politikos portalas Axios, tarptautinė naujienų agentūra Reuters ir kiti šaltiniai atkreipia dėmesį į tuo pat metu vykusias JAV, Ukrainos ir Rusijos derybas Abu Dabyje.
Šie leidiniai praneša, kad derybų etapai buvo įvardyti kaip konstruktyvūs, taip pat paskelbta apie jų tęsinį, tačiau pabrėžiama svarbiausia aplinkybė – jokie galutiniai sprendimai dar nepriimti. Tarptautinė spauda Vilniaus nevaizduoja kaip vietos, kur būtų sprendžiamas Ukrainos likimas ar tariamasi dėl konkrečių nuolaidų. Tai veikiau viena iš tarpinių stotelių ilgame ir sudėtingame politiniame kelyje.
Būtent čia ima ryškėti skirtumas tarp profesionalios spaudos pateikiamų žinių ir to, kaip tie patys įvykiai ima gyventi savarankišką gyvenimą visuomeniniuose tinkluose.
Visuomeniniuose tinkluose – perspėjimai ir įtarimai
Tuo pat metu visuomeniniuose (socialiniuose) tinkluose, ypač „Facebook“, tą dieną pasirodė ir gerokai aštresni šio atvykimo aiškinimai. Juose teigiama, kad Vilnius esą tapo ne vien simbolinių renginių vieta, bet ir uždarų politinių pokalbių erdve, kur tariamasi dėl dalykų, apie kuriuos viešai nekalbama.
Kai kuriuose įrašuose rašoma, jog Lenkijos prezidentas į Vilnių atvyksta kaip Donaldo Trampo politinės krypties rėmėjas Europoje ir siekia, kad Lietuva bei Ukraina pritartų JAV siūlomai taikos schemai. Tokiuose pasakojimuose net užsimenama, kad Lietuvai gali būti daromas spaudimas pritarti sprendimams, kurie, socialinių tinklų autorių manymu, Lietuvai būtų nenaudingi, bet patogūs Lenkijai ar JAV.
Šie teiginiai visuomeniniuose tinkluose pateikiami ne kaip spėlionės, o kaip „nutylima tikrovė“, kurią esą sąmoningai apeina oficialioji žiniasklaida.
Tačiau nei Lenkijos, nei tarptautinė spauda nerašo apie jokius finansinius „įnašus“, slaptas politines užduotis ar bandymus Vilniuje išgauti iš Lietuvos konkrečias nuolaidas. Tokios temos gyvuoja tik visuomeninių tinklų pasakojimuose ir regis neturi patikimo pagrindo.
Karti istorinė patirtis verčia žvelgti atsargiai
Vis dėlto net ir tuomet, kai profesionali spauda kalba ramiai ir pabrėžia politinį tęstinumą, istorinė patirtis verčia dalį Lietuvos visuomenės žvelgti atsargiau – pro oficialių pareiškimų ir simbolinių renginių šydą.
Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai neapibrėžta tarptautinė padėtis ar saugumo grėsmės buvo išnaudotos siekiant Lenkijai svarbių politinių nuolaidų iš Lietuvos pusės. Šios nuotaikos nėra iš piršto laužtos. 2022 metų sausio 25 dieną, spaudžiant Lenkijos prezidentui, karo Ukrainoje fone, buvo priimti sprendimai dėl asmenvardžių rašybos, kuriuos dalis visuomenės ir kalbos bei teisės specialistų vertino kaip valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso silpninimą.
Todėl ir šiandien kyla pagrįstų klausimų, ar po saugumo ir istorinės atminties šūkiais nebus mėginama sugrįžti prie jautrių temų – Lietuvos piliečių pavardžių rašybos asmens dokumentuose visais lenkiškais rašmenimis, vietovardžių lenkų kalba, dvikalbystės Vilniaus krašte ar kitų klausimų, kuriuose daromos nuolaidos silpnintų Lietuvos valstybingumą.
Nors šie dalykai oficialioje darbotvarkėje neįvardijami, istorinė patirtis skatina visuomenę išlikti budrią, juoba, kad Lenkijos spaudoje teigiama, kad prezidentas K. Navrockis atvykęs į Lietuvą žada kelti „skriaudžiamos“ lenkų mažumos klausimą, o su Ukrainos prezidentu aiškintis istorines peripetijas.
Štai tvn24.pl ir pl.belsat.eu rašo, kad Lenkijos Respublikos Prezidento kanceliarijos Tarptautinės politikos biuro vadovas Marcinas Pšidačas (Marcin Przydacz) teigia, kad pagrindinė prezidentų pokalbių tema Vilniuje bus dabartinė saugumo padėtis ir vykstančios taikos derybos dėl Ukrainos, o derybų kontekstas bus „istorinis ir vienijantis“, tačiau tuo pačiu pažymi, kad „gali būti aptarti ir dvišaliai klausimai, pavyzdžiui, tarp Lenkijos ir Lietuvos arba Lenkijos ir Ukrainos: lenkų mažumos padėtis Lietuvoje, o Ukrainos kontekste – istoriniai klausimai“.
Kad „skriaudžiamos“ lenkų tautinės mažumos Lietuvoje klausimas vėl buvo keliamas nepaisant grėsmingų geopolitinių aplinkybių ir Vakarų politinės krizės dėl įtampos tarp JAV ir ES, patvirtino ir pats |K. Navrockis, Lietuvos prezidentūroje vykusios spaudos konferencijoje, pareiškęs, kad be kita ko buvo aptariami ir tautinių mažumų padėties reikalai.
Šis atvejis dar kartą parodo, kaip svarbu neskubėti nutildyti nepatogių klausimų ir nebūti užliūluojamiems parodomaisiais pasisakymais ir šventinių iškilmių pompastika. Turime išlaikyti blaivų požiūrį į savo valstybės reikalus ir užkirsti kelią slaptiems Lietuvos suverenitetą išduodantiems politiniams sandoriams.
Autorius yra vyriausiasis Alkas.lt redaktorius ir leidėjas.
Reikalinga lietuviškų pavardžių reforma.Turime daugybę lenkiško kirpimo pavardžių, kažkiek aplietuvintų pagal tarimą. O užsienyje mus laiko pagal pavardes tiesiog puslenkiais, besispyriojančiais dėl kažkokių niuansų . Per tingumą patys sau kuriame problemą ir paskui su vargu, jei kas klausosi, turime įrodinėti kad esame kitokie. Gerai jei pavyksta.
O kur tuomet, (kai buvo įvedamos į valstybineę kalbą nereikalingos raidės ir jas atspindintys garsai, nebūdingi!!! lietuvių kalbai) buvo taip vadinami ,,chaltūrininkai patriota”??? Akivaizdu, kad jie suaktyvėjo, kuomet buvo paviešinti jų kišenes papildantys pinigai ir kt….
Mūsų inteligentai, neosovietikai ir visokio plauko plikbajoriai vėl tempia mus Žečpospoliton. Į tą buvusį Lietuvių pragarą, anot vieno itin garsaus pasaulinio masto istoriko, kuriuo psiremiu ir rimtai skaitau jo istorinius tyrinėjimus, veikalus – kreipių rimtą dėmesį.
Nuo žodžio „kreipiu” galūnėje nuimkite nosinę, dovanokit. Aš, viso labo, neišsilavinęs mažaraštis. Iš Lietuvių kalbos sukrapštydavau tik vos ant trejetuko ir tai suolo draugų pagalba, ir iš mokytojos gailesčio. Mokytoja gailėdavo lietuvaičių, žemaičiuojančių moksleivių, gerai žinodama, kaip ir dr.V.Kudirka, kad mūsų maža, todėl kiekvienas brangus Tėvynei – net trejetukininkai.