Autorius yra teisininkas, advokatas.
Istoriškai vertinant žmonijos valstybėjimo raidą, galima daryti išvadą, kad iki XXI amžiaus europinės civilizacijos kraštai per labai skausmingas karų pamokas palaipsniui artėjo prie prigimtinių žmogaus teisių kaip universalių vertybių apsaugos.
Prigimtinėmis žmogaus teisėmis laikant teisę į laisvę ir teisę į saugumą, pastarąją suprantant kaip fizinio (gyvybė, sveikata), socialinio (ekonominis stabilumas) ir etnokultūrinio (teisė į savastį) saugumo sudedamąją, daugelio šalių valdysena orientavosi į tautų demokratinės savivaldos modelius. Tačiau informacinėms vertybėms pradėjus užgožti daiktines vertybes, pastarųjų gamybai tampant savitiksliu reiškiniu pelnui didinti, o ne poreikiams tenkinti, vartojimo ir jo reikalavimo kultas virto pavojingu planetos užšlamštinimo procesu.
Reali grėsmė ne tik gyvybės įvairovei, bet ir jos išlikimui žmogaus pasąmonėje apgyvendino laikinumo jausmą. Šio jausmo paskatos ėmė reikštis poreikiais “čia ir dabar”. Tai išprovokavo požiūrio į valstybę pokyčius. Valstybė iš tautos savisaugos ir savivaldos viešosios organizacinės sistemos ėmė virsti godžiausių ir įžūliausių individų interesų grupių grobio objektu. Pasąmoninis laikinumo jausmas iškreipė daugelio žmonių vertybines orientacijas ir valstybingumo kultūra, ilgą laiką siekusi humanizmo savo turiniu ir tautiškumo (etninės savasties) savo forma, neteko pagrindų.
Pastebėtina, kad ilgą laiką gyvavę europinės civilizacijos idealai patyrė nuosmukį, į kurį aktyviai sureagavo ir Lietuva. Kultūrinę įvairovę paminantis globalizmas, prigimtinius pagrindus niokojantis genderizmas savo primityvumu lengviausiai suprantamas lėkščiausios mąstysenos vidutinybėms ėmė bujoti kaip piktžolės, agresyvumu nustelbdamos asmenybių kultūrą.
Lietuvoje tai ypač išryškėjo pastaruoju laikotarpiu, kai kelių interesų grupių vadeivos sudarė įžūliųjų klaną ir valstybėje pradėjo įgyvendinti klaninę diktatūrą. Siekdami išpilietinti tautą ir paversti valstybę ne pilietinės daugumos interesų įgyvendinimo priemone, o institucijų represiniu junginiu, valstybės institucijose įsitvirtinę klanų atstovai ėmė veikti prievartiniais metodais.
Akivaizdu, jog tokia išsigimstančio valstybingumo praktika savaime neįgaus civilizuotų formų, jeigu pilietinė dauguma nesiims aktyvių veiksmų ją pakeisti. Suprantama, kad nėra kito taikaus būdo tautą pasukti pilnavertės demokratijos kryptimi, išskyrus konstitucinės reformos kelią. Kol nesubursime plataus konstitucinės reformos rėmėjų sąjūdžio iš sąmoningiausių šalies piliečių, kuriems rūpi mūsų vaikų ir vaikaičių ateitis, tol kraštas netaps darnia pilietine visuomene ir valstybingumo kultūros pavyzdžiu, kuriuo galėtų pasekti ir kiti kraštai.
