Jonas Ivoška. Kas ir kodėl nuodija piliečių lojalumą savo valstybei

Prieš 18 metų man „nesupratus“ Vilniaus apygardos vyr. prokuroro užuominos pasidalinti su juo mano santaupomis, prokuratūra apskundė Vilniaus apygardos teismo atmestą prokuroro ieškinį. Reikšdama nepasitenkinimą, prokuratūra apeliaciniu skundu įtikinėjo teismą, kad viešojo sektoriaus institucijos pažeidė viešąjį interesą, leisdamos man kurti objektą viešiesiems interesams tenkinti.

Tokia prokuroro prielaida, žinoma, yra visiškas absurdas. Juk valstybės ir savivaldybės institucijų iniciatyva pagal mūsų pasirašytą partnerystės sutartį asmeninėmis mano santaupomis buvo kuriamas rekreacinis objektas, skirtas pažintiniam turizmui ir vaikų vasaros užimtumui, todėl negalėjo pažeisti jokių visuomenės interesų.

Nepaisant to, byla, priešingai įstatyminei tvarkai, buvo tęsiama ir 2023 metais priimta teismo nutartis sunaikinti šį rekreacijai skirtą objektą. Jeigu būtų vadovaujamasi galiojančiais įstatymais ir protingumo kriterijais, valstybės pareigūnai pagalvotų, ar prasminga naikinti nacionalinį turtą, kurio vertė daugiau kaip milijonas eurų, o jo griovimo sąmata beveik 300 000 eurų. Be to, ruošiamuose griauti pastatuose yra daugiau kaip 250 kv. m ploto požeminės patalpos tinkamos priedangai įrengti.

Bylinėjimusi dėl absurdiškų prokuratūros prielaidų, daugiau kaip du dešimtmečius įšaldant 3,4 milijono litų mano investiciją, padaryta žala gerokai viršija milijono eurų sumą.

Baigiamasis korupciniais motyvais inicijuotos bylos akordas – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimas teismui iškeldinti mane su visu turtu iš vienintelio mano gyvenamojo būsto į niekur. Tokį institucinį terorą galima apibūdinti tik kaip valstybės pareigūnų žiaurų elgesį su gyvūnu. Matyt, taip siekiama išprovokuoti būtinosios ginties ribų peržengimą, kad būtų pretekstas pasiųsti mane už grotų.

Žvelgiant plačiau, kyla abejonių, kad taip ilgai vargu ar galėtų tęstis keršto akcija už nesutikimą duoti pareigūnui kyšį. Labiau tikėtina, jog taip susidorojama su turinčiais ką pasakyti aktyvesniais visuomenininkais, kurie neįtiko įtakingiesiems, galintiems daryti poveikį atitinkamiems valstybės pareigūnams. Kad aš galiu būti priskirtas tai „kenkėjų“ grupei, tai pabandysiu pailiustruoti, paviešindamas savo visuomeninės veiklos epizodus, kurie mažai kam žinomi.

Pradėkime nuo mano veiklos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje (toliau – LPS), į kurio gretas įsijungiau iškart po LPS iniciatyvinės grupės susibūrimo (1988 m. birželio 3 d.). Suprantama, kad aš Sąjūdyje nebuvau tik statistinis vienetas: diskutavau LPS Iniciatyvinės grupės posėdžiuose, važinėjau į įmones ir ten organizavau pirminių LPS grupių steigimą, publikavau straipsnius Sąjūdžio leidinyje „Atgimimas“, LPS lėšoms kaupti atidarius sąskaitą banke, pervedinėjau į ją trečdalį Moksliniame-gamybiniame susivienijame „Lietstaklių projektas“ gaunamo savo atlyginimo.

Vyresnioji karta dar prisimena Lietuvos laisvės lygos 1988 m. rugsėjo 28 d. organizuotą mitingą, kuris milicijos ir kariškių buvo žiauriai išvaikytas ir liaudyje įgavo „bananų baliaus“ pavadinimą. Kadangi susidorojimui su mitinguotojais pritarė tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nutraukė bet kokius santykius su partine valdžia. Tautinių jėgų supriešinimas, nepriklausomai nuo jų veikimo sferos, grėsė išsivaduojamajai pertvarkos proceso raidai.

Daug pastangų teko įdėti man ir a. a. Gediminui Kirkilui (jis tada dirbo LKP CK aparate), kol Rašytojų sąjungos rūmuose Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovus ir LKP CK tautinio sparno šalininkus suvedėme derybiniam procesui. To išdavoje Sąjūdžio santykiai su tuo metu dar įtakinga partine valdžia buvo atkurti.

Artėjant LPS steigiamajam suvažiavimui tapau jo organizacinio komiteto nariu ir delegatu. Kadangi suvažiavimo Organizacinio komiteto pirmininkas Alvydas Medalinskas neturėjo masinių renginių organizavimo patirties, žymią darbo krūvio dalį teko prisiimti man. O reikėjo daug ko: ne tik LPS programos ir įstatų, bet ir patalpų, lėšų, transporto, popieriaus leidiniams. Prisimenu, kai parengęs LPS steigiamojo suvažiavimo sąmatą, su prašymu skirti lėšų tam renginiui nužingsniavau į Finansų ministeriją ir tiesiai patraukiau pas tuometinį (tarybinį) Finansų ministrą Romualdą Sikorskį.

Kad pradėti pokalbį būtų drąsiau, buvau pasiėmę tik ką iš spaustuvės gautą signalinį savo pirmosios poezijos knygelės egzempliorių. Atsidūręs ministro sekretorės kabinete, paprašiau audiencijos pas ministrą. Ministras priėmė greitai ir prasidėjo ramus mūsų pokalbis. Perskaitęs mano eilėraštį „TĖVYNĖ“, pasakė: „Na, neblogai!“. Perėjus prie pinigų temos, jis įdėmiai peržiūrėjo sąmatą, kurios paskutinės grafos apačioje buvo įrašyta 30 000 rublių suma. Kažkiek pagalvojęs, tepasakė: „Sąmata parengta gramatnai“. Mano nuostabai, jis, dar paklausinėjęs apie reikalus Sąjūdyje, mano akivaizdoje pavizavo gautą dokumentą ir, jam būdingu žemu bet įtaigiu balsu pakvietęs sekretorę, paaiškino jai, kam perduoti dokumentą, kad padarytų mokėjimo pavedimą.

Apsirūpinimo transportu klausimą LPS suvažiavimo laikotarpiui man pavyko išspręsti su Ministrų Tarybos vicepirmininku Juozu Šėriu, kurio pavaldume anksčiau teko dirbti, būnant Ministrų Tarybos Komunalinio ūkio skyriaus vyresniuoju referentu. Gana sėkmingai LTSR Ministrų Tarybos autoūkio didžioji transporto dalis dviem parom pateko Sąjūdžio dispozicijon.

Sąjūdžio bendrosios programos ir įstatų projektams bei suvažiavimo programai ir kitiems leidiniams parengti prireikė 3 tonų popieriaus. To meto sąlygomis tai buvo rimtas iššūkis. Tarp Sąjūdžio aktyvistų buvęs Profsąjungų Tarybos sandėlio darbuotojas suteikė informaciją, kad Profsąjungų Taryba turi popieriaus atsargų.

Aptarus popieriaus „rekvizavimo“ būdą, kreipiausi į Profsąjungų Tarybos reikalų valdytoją (buvusį bendradarbį Respublikiniame studentų statybos būrių štabe). Tada man rūpėjo tik rezultatas, o šiandien jaučiu kaltę, kad neįvertinau, kuo rizikavo reikalų valdytojas, sutikdamas su mano pasiūlymu. (Profsąjungų Tarybos pirmininkas, LKP CK biuro narys Algirdas Ferensas iki A. M. Brazausko išrinkimo LKP CK pirmuoju sekretoriumi (1988-10-21) nebuvo palankus Sąjūdžiui.)

LPS steigiamasis suvažiavimas organizaciniu požiūriu vyko sklandžiai. „Sąjūdžio žiniose“ specialioji korespondentė Jurga Ivanauskaitė savo publikaciją „Dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą“ užbaigė komentuodama Observatorijos skliaute įrašytą Gunaro Kakaro sentenciją: „Te iš čia į žvaigždes žemės rūpesčiai veda.“

Kartais atsiverčiu Sąjūdžio laikų archyvo aplanką. Jame beveik kišeninio formato LPS bendrosios programos ir įstatų projektas, ant kurio viršelio ryškūs visų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės paskutinio posėdžio (1988-10-20) dalyvių parašai. Čia aplanke ir A4 formatu susegti lapai su Rinkimų į LPS Seimo Tarybą rezultatais. To meto nuotaikas Sąjūdyje atspindi kandidatų į LPS Seimo Tarybą gauti balai: 1. Ozolas Romualdas – 193 balai, 2. Prunskienė Kazimiera – 192 balai, 3. Landsbergis Vytautas – 187 balai ir t. t. iki 220 eilės numerio su nuliniu balų skaičiumi.

Išrinkus LPS Seimo Tarybą, netrukus man darbo grupės sudėtyje teko vykti į Rygą, kur Latvijos ir Estijos nacionalinių frontų ir mūsų Sąjūdžio komandos kūrė tarybinių respublikų konstitucijų redakcinius pakeitimus, kad nacionalinės konstitucijos turėtų viršenybę sąjunginių įstatymų atžvilgiu.

Tuo metu pokyčiai tautos sąmonėje vyko gana sparčiai, bet Lietuvos komunistų partija vis dar buvo TSKP sudėtyje. Siekdamas paskatinti procesą, ryžausi gerokai rizikingam žingsniui. 1989 m. vasario 2 d. pareiškimu, adresuotu TSKP Lietuvos Centro Komitetui, kuris buvo atspausdintas vasario 10 d. „Atgimimo“ 6 numeryje, išdėstęs kritiką V. Lenino klasių kovos teorijai, pareiškiau „laikyti mane išstojusiu iš TSKP eilių nuo 1989 m. vasario 2 dienos.“ Tas pareiškimas sukėlė kažkokį rezonansą, tačiau Lietuvos komunistų partija nuo TSKP atsiskyrė tik 1989 m. gruodžio mėnesį.

Nematomas laiko valdovas ginė istorinius įvykius padidintu greičiu. Artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio Seimo Taryba formavo savo kandidatų sąrašą. Pirmu smuiku, sudarant kandidatų sąrašą, žinoma, grojo Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis. Manęs Sąjūdžio Seimo Tarybos sekretorius Virgilijus Čepaitis lyg tarp kitko paklausė, ar kandidatuosiu rinkimuose.

Kadangi nebuvau paklaustas, ar aš sutinku būti įrašytu kandidatų sąraše, man buvo nepatogu atsakyti teigiamai. Mano nuomone, ten, kur turi būti sprendžiami bendrieji tautos reikalai, piršti save neetiška. Tose komandose turi atsirasti aplinkinių pasitikėjimą turintys ir kitų pasiūlyti žmonės.

Taip aš ir nepatekau tarp tuometinių politikų. Dabar, analizuodamas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos telefonų sąrašą“, išleistą 1990 m. lapkričio 1dieną, kuriame matosi visi tuometinio parlamento darbuotojai, įžvelgiu, kad jau sudarant kandidatų rinkimuose į tuometinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą sąrašą buvo vengiama tų Sąjūdžio pirmeivių, kurie drįsdavo pareikšti kitokią nei Vytauto Landsbergio nuomonė, arba buvo artimesni R. Ozolo valstybingumo koncepcijoms.

Nors Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės atstatymas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dieną, bet jos išlikimo reikalai sprendėsi baigiantis1989-aisiais ir prasidėjus 1991-aisiais. Prisimenu Spaudos rūmų apgultį, kur aš su nestandartinių išmatavimų trispalve, kurią man atvežė Aukštosios partinės mokyklos docentas, buvęs kambariokas Vilniaus universiteto „Tauro“ bendrabutyje, Jonas Arvasevičius, kelias valandas žingsniavau tarp prie pastato prisiglaudusių tautiečių ir aikštės pakraštyje išrikiuotų kariškiais užpildytų mašinų.

Tada reikėjo kaip nors išvengti provokacijos, kad ginkluotiems kariškiams nebūtų preteksto imituoti, jog juos pradėta pulti. Nors jokių riboženklių neturintį „taikos koridorių“ tarp mūsų žmonių ir kariškių mašinų saugojom tik aš ir trispalvė, bet, griežtai drausminant tuos, kurie norėjo pamoralizuoti TSRS kariškius, provokacijų ir kraujo praliejimo pavyko išvengti.

Prasidėjus 1991-iesiems, pasijuto „jiedinstvienikų“ aktyvumas. Jų irštva buvo ten, kur šiandien posėdžiauja Konstitucinis teismas. Kadangi mano butas buvo netoliese, sausio 7 dienos pavakarį, kažko išėjęs į Gedimino prospektą, pastebėjau, kad vienas po kito man žinomi „burokevičiukai“ skaitlingai renkasi į savo štabą.

Suprasdamas, kad jie ne visi tarpusavyje pažįstami, ir aš lyg niekur nieko su kitais nuslinkau į salę ir paskutinėje eilėje atsisėdau prie durų. Greitai paaiškėjo, kad čia susirinkta aptarti, kaip rytoj įvykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rūmų užėmimą. Susirinkimo prezidiume sėdėjo keletas man matytų personų, o susibūrimui pirmininkavo juodaplaukė, pusamžė, stamboko sudėjimo moteris, kurios aš anksčiau nebuvau matęs.

Aptarus susibūrimo vietas, šturmo pradžios laiką, ginkluotę (armatūros strypų ilgį ir jų užmaskavimo būdus) susirinkimo pirmininkė, greta sėdinčiajam jai kažką pakuždėjus, pradėjo dairytis po salę. Žiūrėdama mano kryptimi, ji paklausė: „Kto on“ (liet.: „Kas jis“). Aš greitakalbe pasakiau: „Svoji, svoji!“ (liet.: „Savi, savi!“) ir, lyg bandydamas prieiti ir prisistatyti, moviau pro duris ir laiptais pasileidau link laukujų durų.

Laimei durys nebuvo užrakintos, o vestibiulyje sėdėjęs budintysis nespėjo sureaguoti į situaciją. Aš atsidūriau lauke, besivejantiems nespėjus mane sučiupti, kol aš atidarinėjau dvejas duris.

Lauke aš nėriau į neapšviestą kiemą ir išbėgęs į dabartinę Pamėnkalnio gatvę jau negirdėjau besivejančiųjų žingsnių. Nors namuose turėjau telefoną, bet informaciją apie kylančią grėsmę nutariau perduoti betarpiškai Seimo nariui, išrinktam nuo Sąjūdžio.

Sausio 8 dienos rytą nuo 6 valandos stypsojau prie Seimo rūmų. Tik kažkiek prieš 7-ą valandą ant Žvėryno tilto pasirodė V. Čepaičio siluetas ir aš pripuolęs pasakiau, kad reikia nedelsiant per radiją kviesti saviškius, nes „jiedinstvienikai“ nuo pat ryto bandys užimti Seimą. Daugiau niekas iš Seimo narių nepasirodė. Nežinau kodėl, bet laukimas, kol Seimo prieigose išgirdau radijo pranešimą buvo labai sunkus. Mintimis keikiau Virgilijų, ko jis taip delsia, kai kiekviena minutė gali būti lemtinga.

Nežinau, kas vyko Seimo rūmuose. Tikriausiai, pastato viduje buvę gynėjai kažkiek bandė pasiruošti, kad vandens čiurkšlėmis iš pastato viduje buvusių hidrantų pristabdė „jiedinstvienikų“ veržimasi. Tuo metu tarp gynėjų Seimo rūmų viduje buvęs režisierius Gaudentas Aukštikalnis vieną kartą, dalindamasis prisiminimais apie Seimo rūmų gynimą, „jiedinstvienikų“ šturmą apibūdino kaip buvusią rimtą grėsmę. „Ir staiga juos lyg vėjas išpūtė. O netrukus Seimo kieme pasirodė mūsų trispalvės“, – taip prisimenu Gaudento pasakojimo kulminaciją.

Galima suabejoti, ar būtų buvusi galimybė po daugelio metų kažką skelbti valstybės vadovu, jeigu tada, 1991 metų sausio 8 dieną, vartojant maskolių žodyną, Lietuvos „darbininkija“ būtų išvaikiusi „nacionalistų valdžią“. O kad taip neįvyko, galbūt, nulėmė atsitiktinumas, o ne kieno nors išskirtinis talentas.

Palaipsniui viskas plaukia į užmarštį. Tik kartais, siaurame ratelyje paminint Sausio 13-ąją, kažkas paprašo manęs padeklamuoti eilėraštį „UŽMIGUSIOS GĖLĖS, kurį, po praleistos nakties prie Seimo rūmų, parašiau grįžęs į namus, vaikams dar glaustantis prie mamos, kuri dėl įvairių svečių naktinių vizitų, nors ir namuose, bet praleido bemiegę naktį.

Nesvarbu, kad nuo tų čia paminėtų įvykių jau gerokai „įbrista“ į ketvirtąją dešimtmetį. Bet aš jaučiuosi prisidėjęs prie mūsų valstybės atkūrimo ir man ne tas pats, kas joje vyksta. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip partijomis vadinamos interesų grupės riejasi dėl prieigų prie viešųjų išteklių. Negaliu tylėti, kai matau, kad tie, kurie nežino, kaip komplikuotai žymėjome savo įsivaizduojamos nepriklausomybės ribas, dabar naikina žmonių pasitikėjimą savo valstybe ir tikėjimą savo vaikų ir vaikaičių ateitimi.

Tam, kad tautos išlikimu besirūpinantys tėvynainiai geriau suprastų, kad galimas ir teisingesnis visuomenės savivaldos modelis, parengiau pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės vertybėmis grindžiamą naujos LR Konstitucijos projektą.

Jeigu tai ką dariau ir darau šiandien kažkam kenkia ir už tai siekiama mane išmesti į nebūtį, tai nereiškia, jog aš esu paskutinis, kurio atsikračius gobšieji galės šokti nesibaigiantį pergalės šokį.

Autorius yra advokatas.