Reikia kitokio bendrabūvio modelio tautos laimės pojūčiui sukurti.
Kokią bepasirinksi valstybės gyvenimo sritį, kur sprendimus priima viešojo sektoriaus darbuotojai, gana dažnai jais siekiama pakenkti pilietinės daugumos interesams.
Pavyzdžiui, atsisakymas bendrauti su Baltarusija tuo lygmeniu, kuriuo bendrauja mūsų strateginio partnerio – JAV atstovai, rodo savitą strateginės partnerystės atmetimą. Juk partnerystę ir įrodo ėjimas viena kryptimi.
Todėl partnerio pasiūlymus reikėtų vertinti pagal jų teisingumo ir naudingumo mums kriterijus, o ne pagal pavienių mūsų pareigūnų kaprizus, kurie šiandien pateikiami kaip „oficialiosios Lietuvos“ pozicija.
Žmonijos išmintis byloja, kad žmogaus ryšys su žmogumi yra nekvestionuojama vertybė. Tačiau „oficialioji Lietuva“ dalykiškų dialogų su kaimynu vengia kaip velnias kryžiaus. Jeigu nepasitikima trumpoka pastarojo Lietuvos valstybingumo patirtimi, pasitikėkime Biblija. Pavyzdžiui, „Evangelijoje pagal Joną“ rašoma: „Pradžioje buvo Žodis.“ (…) „Visa per jį atsirado, / ir be jo neatsirado nieko, / kas tik yra atsiradę. / Jame buvo gyvybė, / ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“
Ar tai nereiškia, kad be Žodžio nėra kas gina gyvybę, kas saugo žmones nuo buvimo tamsoje?
Žodinio bendravimo, paprastai, vengia patologiniai bailiai arba individai, kurie nusikaltę žmoniškumui. Kodėl mūsų valstybės vardu kuriamas bijančio bendrauti prasižengėlio įvaizdis? Iš to kyla pagrįstas klausimas, kodėl „oficialiajai Lietuvai“ nereikia žinojimo šviesos? Jeigu nesi prikiaulinęs kaimynui tiek, kad dabar gėda pažiūrėti jam į akis, kodėl reikėtų vengti šalių oficialių pozicijų aiškumo?
Kita vertus, mūsų Konstitucija (25 str. 4 dalis) draudžia reikšti tautinę, religinę ar socialinę neapykantą. Todėl neapykanta reiškiamas požiūris į tuos, kurie kitos tautybės, kitokios religinės pakraipos ar tvarkosi pagal kitokius socialinės sąrangos principus, nesiderina su mūsų Konstitucija.
Žinoma, kad blogai, jog nužmogintais motyvais Rusijai užpuolant Ukrainą, mūsų kaimynė Baltarusija nepasipriešino dėl jos teritorijos panaudojimo šiai teroristinei Rusijos veiklai. Tačiau reikia įvertinti, ar Baltarusija buvo pajėgi atsilaikyti Rusijos spaudimui įvesti savo armiją į jos teritoriją. Juk mes, Lietuva, 1940-aisiais, supratus, kad jėgos labai nelygios, taip pat paklusome sovietų karinei invazijai į Lietuvą.
Bet koks iššūkis, bet kokia situacija, kai dar galima kalbėtis, reikia pasinaudoti žmogaus ryšio su žmogumi galimybe. Vadovautis principu, kad man gerai, kai kitam blogai – kraštutinai nehumaniškas požiūris. Išmintis tokiu požiūriu nesivadovauja.
Pagalvokit, „oficialiosios Lietuvos“ atstovai, kokia bendravimo su kaimynais kryptis mūsų tautai yra teisinga, nes tik kelionė teisinga kryptimi suteikia laimės pojūtį.
Konstitucija draudžia socialinę neapykantą – ką tas reiškia? Kad yra draudimas driskiams jėga versti ponų valdžią Lietuvoje ? Ar yra nurodymas palaikyti draugiškus santykius pvz su KLDR, kurioje kaip žinome kita socialinė santvarka.
KLDR ne kaimynė.
Nuvažiavo į lankas iki šv. Rašto citavimo,kada prekiavimą su grėsmingo priešo artima sąjungininke (o mums ąartima kaimyne) tenka vertinti pragmatiškai, neveliant be reikalo žmongiškų ryšių. Karo metu kaip tik man yra gerai kada mano priešininkui yra blogai.. Amerika toli ir galinga ir ji savais tikslais gali pasiūlyti Ukrainai be mūšio atiduoti Donecką, na, o mums praleisti baltarusiškas trąšas. Nes jų trūksta Amerikos fermeriams , kurie ne labai ir žino kas ten vyksta kažkokioje Rytų Europoje, be trąšų gaminimo. O mes, kai būsime tokioje padėtyje kaip 1940 ,tai tada irgi prekiausime su Baltarusija ir Rusija.Ypač jei to rekalaus ir Amerika.