Verslo strategas James E. Thorne rašo iš Kanados:
Jau pusę amžiaus Vakarų strategai žino, kad Hormūzo sąsiauris yra aštriausias taškas, kuriame susikerta energetika, jūrų galia ir politinė valia. Šios tiesos niekas neginčija. Tai, kas nauja šiame kare su Iranu, yra tai, kad Jungtinės Valstijos, vadovaujamos Donaldo Trumpo, pasirinko neskubėti „išspręsti“ problemą. Hėgelio terminais tariant, jis atsisako lengvos sintezės, kad priverstų pagrindinę prieštarą iškilti į paviršių.
Senoji tezė buvo paprasta: JAV garantuoja jūrų laivybos laisvę Persijos įlankoje, o visi kiti savo ekonomiką ir politiką grindžia šia nemokama saugumo paslauga. Europa ir Jungtinė Karalystė ėmėsi ambicingos Žaliojo kurso politikos, menkino savo karinės galios pajėgumus ir pamokslavo Vašingtonui apie daugiapoliškumo dorybes, būdamos tikros, kad amerikiečių lėktuvnešiai, prireikus, visada pasirodys prie Hormūzo.
Politinis elitas elgėsi taip, tarsi Amerikos saugumo garantijos būtų gamtos dėsnis, o ne sąlygojamasis pasirinkimas. Jų dabartinis elgesys labiau primena Chamberlain’ą nei Churchill’į: Vilkinimas, deklaracijos, viltis, kad audra praeis, o iš esmės perskirstyti atsakomybės neprireiks.
Trumpo antitezė — sulaikyti savaimines saugumo garantijas didžiausios įtampos akimirką. Kariniu požiūriu JAV gali sunaikinti likusius Irano pajėgumus blokuoti sąsiaurį; tai nėra ribojantis veiksnys. Esmė — atidėti šį veiksmą.
Leisdamas blokadą ar pusiau blokadą, Trumpas užtikrina, kad tiesioginį skausmą pajustų būtent tie, kurie akivaizdžiausiai naudojosi JAV galia nemokamai: ES ir JK. Jų pramonė, vartotojai ir perėjimo prie žaliosios energetikos svajos patiria smūgį.
Tame kontekste jo tiesmuka žinia Europos ir Britanijos lyderiams — jums labiau nei mums reikia, kad nafta iš sąsiaurio pasiektų rinkas; tai kodėl jūs patys ten nenuvykstate ir jos nepaimate? — nėra atsitiktinė frazė. Tai antitezės įgarsinimas. Ji atvirai apverčia tradicinę prielaidą, kad Amerika prisiims naštą, o jos sąjungininkai stovės nuošalėje ir džiaugsmingai plos katučių.
Šioje dialektikoje prizas nėra vien tik Hormūzo sąsiaurio atvėrimas. Prizas — tai pertvarkyta sistema, kurioje Jungtinės Valstijos kontroliuoja pasaulinį naftos srautą ir tampa jo skirstytojomis. Pasaulis, kuriame su JAV palaiminimu vystoma pramonė Amerikose, kartu su galimybe savo nuožiūra užtikrinti arba neužtikrinti Hormūzo sąsiaurio saugumą, padaro Vašingtoną centrine figūra naftos ir dujų šachmatų lentoje. Siekiant tokio strateginio tikslo, greitas senojo status quo atkūrimas būtų nenaudingas.
Greitas, chirurgiškas „Hormūzo sutvarkymas“ nutrauktų dialektiką. Jei Trumpas skubiai sutriuškintų likusius Irano pajėgumus pakrantėje, išvalytų minas ir palydėtų tanklaivius per sąsiaurį, Europa ir Jungtinė Karalystė su palengvėjimu atsidustų ir viską paliktų po senovei: nepakankamai finansuojamos kariuomenės, beprotiškas Žaliasis kursas ir demonstratyvi panieka JAV galiai — ir visa tai remiantis ta pačia JAV galia. Prieštara tarp jų priklausomybės ir jų elgesio liktų neatskleista.
Atsisakydamas pateikti sintezę pagal pareikalavimą ir aiškiai pasakydamas Londonui bei Briuseliui – „eikite ir pasiimkite patys“ – Trumpas priverčia juos skaitytis su tikrove. Europos ir Britanijos lyderiai turi pripažinti faktą, kad jų energetinės sistemos, jų pramonės pagrindai ir jų geopolitiniai pamokslavimai remiasi Amerikos karine galia, kurios jie nei finansuoja, nei gerbia politiškai.
Kuo ilgiau leidžiama šiai prieštarai rutuliotis, tuo stipresnė gali būti galutinė išdava: nauja tvarka, kurioje prieiga prie saugių naftos ir dujų srautų — Hormūzo, Venesuelos ir kitų — yra aiškiai sąlygota realiais įnašais, o ne laikoma savaime suprantama teise.
Šia prasme delsimas „paimti“ sąsiaurį ir iššūkis, mestas JAV sąjungininkams tai padaryti patiems, nėra neapsisprendimas. Tai neigiamas poveikis, kuris, Hėgelio teigimu, istorijai būtinas, kad ji judėtų.
Tik atšaukdamas senąsias saugumo garantijas ir garsiai tai pasakydamas tiems, kurie nuo jų priklausė, Trumpas gali tikėtis užbaigti parazitavimą Amerikos sąskaita.
Nesutinku su autoriumi. Neatskleista, kur jis mato Europos „demonstratyvią panieką JAV galiai „?
Straipsnis apie naftą – kur jis mato Europos „parazitavimą Amerikos sąskaita”? Europa pirkdavo naftą iš Persijos įlankos, kuri laivais per Hormūzo sąsiaurį Europą labai sėkmingai pasiekdavo, kol neatėjo Trampas ir užkirto kelią prekybai.
Trampas pakenkė Europos interesams, pasielgė labai nedraugiškai Europos atžvilgiu. Kiauliškai pasielgė.
JAV per Irana, Venesuele, spardo į kiaušus kinijai ir rusijai. Juo labiau, matant, ką išdarinėja Irano mulos, nekyla klausimų koks tai būtu „džiaugsmas” jei pas juos dar ir atsirastų branduolinis ginklas. Todėl JAV viska teisingai daro. O kas dėl europos, matannt komunista pedro Ispanijoje ir vis į pekina besidaurančius starmerį, makrona ir merca, akivaizdu, kad tam EU „elitui” (realiai menkystos ir šliužai) irgi ne pro šal į kiaušus įspirti, kas ir daroma. Ar mums eiliniams žmonėms nuo to geriau? Trupoje perspektyvoje ne. ilgoje… Jeigu eurokomunistai mus nuves po kinijos padu, ką jie pamažu ir daro, tai Europai ir ypač smulkesnėms Europos valstybėms, mišios. Todėl ilgojoje perspektyvoje, tai mums tik į nauda, nes krinta kaukės ir pamažu visi mato, kiek Europoje parsidavelių, komunistų ir menkystų. Vaizstai retai kada būna skanūs, o gydymas malonus. O gydyt REIKIA, juo labiau, kad Europos komunistinis sifilis gerokai užleistas ir jau perėjo į chroniška stadija, o tokio dalyko gydymas visada sunkus, ilgas ir nemalonus, o negydymas veda į baisia mirtį.
Po 2014 m. Bačiulio visiškai nepasitvirtinusių prognozių bebežiūriu į jį rimtai. Tai labiau influenceris negu analitikas. Whishful thinkeris, kuris iš anksto pasirenka patinkančią pusę ir paskui pritempinėja cituodamas panašius į save. Paskelbusius apie Irano numuštą JAV lėktuvą išvadino melagiais. Dar ir dabar turbūt Bačiulis netiki, kad lėktuvą numušė 🙂
Dar tos jo pagyros draugelio draugeliui Nausėdai…
Po dviejų pasaulinių karų Europa mažiausiai norėjo organzuoti trečią, tai paliko pasaulio žandaro vaidmenį Amerikai. O Amerika sutiko savo noru , nes niekas jos negalėjo priversti. Per 80 merų toks jėgų santykis tapo įprastiniu. visi Amerikos prezidentai jį palakė – kol staiga kaip pilypas iš kanapių iššoko Trumpas. O Europos klaida kad po SSSR sugriuvimo Europa atsipalaidavo ir nenumatė kito pilypo – Putino. Trumpas nutarė išnaudoti tokią Europos padėtį ir pakeisti pokarinę Europos gynybos politiką. O kas bus kai Rusjoje neliks Putino o Amerikoje Trumpo? Matysim
Tai kad Žalias kursas ne beprotiškas o logiškas tikslas sumažinti Europos priklausomybę nuo iškastinio kuro gabenimosi iš tolimų i r nevaldomų planetos pakraščių. O Trumpas nori kad Euriopa liktų priklausoma nuo rusiškos nafros, nuo arabiškos naftos, kada USA pati visko turi pakankamai
Susimažink savo priklausomybę nuo maisto iki nulio ir taip logiškai pasiek žaliąją nirvaną. Bent jau netrukdysi kitiems gyvent.
Kaip supratau, čia subėgo edukuoti vakcinuoti, žalieji…vietoj, kad pabandyti pateikti savo argumentus jeigu nesutinki su išdėstyta nuomone, geriausia pasinaudoti išbandyta konservatnykų , liberastų ir kitų „pažangiečių”taktika, klijuoti etiketes , žeminti ir tyčiotis…Diskutuyoti su tokiais visažiniais reikalas beprasmiškas…
Susimeskime Bačiuliui ant to norimo veidrodžio. Nors jis visus pravardžiuoja ***** , nepakenktų pasižiūrėt į save – gal pamatytų, kad darosi panašus į vieną užsispyrusį gyvūną su netrumpomis ausimis.
Išties, mandrais žodžiais prisidengęs „analitikas” neleidžia sau suvokti, kad Trumputis be derinimo su sąjungioninkais įsivėlė į nelaimimą karą su arabais, o dėl visko kaltina NATO ir ES. Abu serga – ir Trumpas, ir Audrius…
Iranas nėra arabų pasaulio dalis. Ir karą pradėjo pats Iranas dar ankstyvaisiais 1980-aisiais. Turite galvoje reikėjo dar palaukti, kol anie įgis branduolinę ir tada dar pakariaut?
„karą pradėjo pats Iranas dar ankstyvaisiais 1980-aisiais” – tamsta neteisus taip teigdamas.
Karą Irane pradėjo JAV 1953 m., kai kartu su Čerčiliu slapto perversmo būdu nuvertė DEMOKRATIŠKAI išrinktą vyriausybę ir į valdžią pasodino DIKTATORIŲ. Kas nežinote to, paskaitykite internete apie operaciją AJAX. Yra Wikipedijoje. Tiesa apie tai buvo slepiama 50 metų. Betgi nedora slėpti tiesą, amoralu, argi ne?
KAS 1979 m. diktatorių revoliucijos metu nuvertė? Ogi TAUTA. Tais pačiais 1979 metais Irane vyko du referendumai. Vienas pasakė jog Iranas bus islamo respublika (ajatolų valdžia), o kitame priimta šalies konstitucija.