Nemaža dalis save laikančių patriotais, gina vertybinės užsienio politikos idėją, kuri, manau, nėra svetima Lietuvos pilietinei daugumai. Tačiau tai būtų sveikintina tik tuo atveju, jeigu vertybinės politikos šalininkai suprastų jų garsinamos idėjos esmę.
Deja, apie vertybinę politiką daugiausia suokia svetimpročiai, kurie įsisavinę tik žodinę to teiginio išraišką.
Ar galima tikra valstybės vertybinė politika, neturint kiek gilesnio supratimo, kokias mūsų tautai ir valstybei svarbias vertybes siekiama apginti?
Pirma. Tautinė valstybė yra tautos savivaldos forma, besireiškianti kaip funkcinė-struktūrinė sistema, sudaryta iš privataus ir viešojo sektorių. Tai reiškia, kad valstybės vertybių turinys negali būti atsietas nuo tautos lūkesčių ir interesų, kuriuos pagal vertybių rūšinius požymius galima suskirstyti į ekonominius, kultūrinius ir demografinius.
Politika yra tų vertybinių santykių skatintoja arba slopintoja, bet ne atskira vertybė, atsieta nuo tikrųjų vertybinių santykių. Kai kalbame apie mūsų valstybės užsienio politiką, turime galvoti, kaip ji atsilieps ne svetimųjų, o mūsų tautos ekonominei būklei, kultūrinei pažangai ir saugiam demografiniam klestėjimui ar bent stabilumui.
Tik turėdami gausius ekonominius išteklius, gebėjimus kultūringai bendrauti tarpusavyje ir su išoriniu pasauliu bei reikiamą demografinį potencialą, mes ne tik patys jausimės patogiai, bet galėsime būti ir veiksminga parama tiems, kuriems to prireikia. Svaičiojimai apie vertybinę politiką, nesuvokiant, kokios vertybės atitinka mūsų tautos lūkesčius ir interesus, prilygsta pasakojimui apie kengūrą, kuri išmokė baltąjį lokį medžioti ruonius.
Antra. Prielaidos, kad ne žmogaus žingeidumu grįsta erudicija ir gyvenimiška patirtis o pareiginis statusas nulemia tikslingesnių ir teisingesnių sprendimų priėmimą, ką šiandien demonstruoja mūsų „valdžia“ir jėgos struktūros, yra klaidingos, nes jų nepatvirtina žmonijos istorinė patirtis.
Todėl siūlau atsisakyti tuščiažodžiavimo apie Lietuvos vertybinę užsienio politiką, kol neišsiaiškinta, kokie santykiai su išoriniu pasauliu atitinka mūsų pilietinės daugumos lūkesčius ir interesus.
Jonas Ivoška yra advokatas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Štai jau antras ar trečias autorius parašo mano ankstesniuose komentuose paminėtom temom.
Nors ir kukliai, bet kryptis teisinga!
Jeigu dar ,,paspaustų” ir daugiau komentuotojų, žių pozicija.org užsikurtų nauju ritmu…
Sąjūdžio metu vertybės buvo nežinomos, o po 1992 rinkimų kaip ant delno. Tautos daugumos vertybės po 50 metų komunizmo statybos ir bankroto liko komunistinės. Bent jau labiau kmunistinės negu pačių komunistų. Drąsus sąjūdininkų mėginimas vertybes paniekinti blogai baigėsi jiems patiems. Ir paniekinti reformatoriai buvo iš aukštų moralinių pozicijų.. Patriotai pasirodo ne tokios Lietuvos tikėjosi, o tikėjosi ne sugriautos, bet pataisytos komunistinės
,,.. po 50 metų komunizmo statybos…”
Proto genijau, net bolševikų Rusijoje tos komunizmo statybos baigėsi šiek tiek.iki NEP’o, o vėliau tebuvo KRIMINALINIS KAPITALIZMAS pridengtas tarybinės valdžios lozungais (panašiai kaip dabartinėje Kinijoje – kapitalizmas su raudona vėliava).
Tai iš kur, gal iš ‘kapsukės’, ištraukei tuos 50 metų, a?
Jonas Ivoška – ” Ar galima TIKRA VERTYBINĖ politika, nežinant vertybių turinio?…kol neišsiaiškinta, kokie santykiai su išoriniu pasauliu atitinka mūsų pilietinės daugumos lūkesčius ir interesus…”
Kiek žinau, po 1991 Lietuvos bet kokią politiką sąlygoja „partneriavimasis” su JAV, kaip ir „vertybių turinį” sudaro iš JAV ir JAV vadovaujamų Vakarų parsineštos „VERTYBĖS su VISU TURINIU”.. Didžiausiems Lietuvos „užuomaršom”, kurie per 30 metų iki šiandien Lietuvoje dar „nedažiebė” šių „VERTYBIŲ TURINIO”, tiems, kuriems ” VERTYBIŲ TURINIO” neatskleidė Garliavos „VERTYBINIS nuotykis”…, vakarietiškų „VERTYBIŲ TURINĮ” akivaizdžiai demonstruoja ” VERTYBIŲ CITADELĖS”JAV paviešinti Epšteinuko „VERTYBINIAI” failukai…
Gali pamanyti, jei „epšteinukas” nebūtų pasikoręs(?), tai dabar, su savo vertybėmis. būtų pirmas kandidatas į USA prezidentus. Nebūtų.Vertybės sau, o jų laužytojai – sau,kol vienaip ar kitaip prieina galą.
Bet galima apytikrė, maždaug, bet vis tik į tą pusę.