Jonas Grigas. Šiapus ribos yra matomoji visata, už jos yra paslaptingas labirintas

Neįtikėtina istorija. Labai seniai visi jūsų kūno atomai buvo pasklidę tuščioje trilijonų kilometrų erdvėje. Milijardus metų nebuvo net užuominos, kad jie taip susitvarkys, kad taptų jūsų akimis, oda, plaukais, kaulais ar gal kokiais 86 milijardais jūsų smegenų neuronų. Dauguma šių atomų atsirado žvaigždžių gelmėse, atskirtų viena nuo kitos trilijonais kilometrų. Kai šios žvaigždės sprogo, jos išsviedė savo branduolinių reakcijų metu susidariusius atomus į erdvę, kurie užpildė mažą mūsų galaktikos dalį, vieną iš šimtų milijardų kitų galaktikų, išsidėsčiusių erdvėje ir laike trilijonus trilijonų kilometrų.

Kai kurie iš šių atomų apsigyveno trilobitų kiautuose, žolėse ir medžių šaknyse, gyvūnų čiuptuvėliuose, kojose ir kraujuje, paukščių sparnuose ir trilijonuose bakterijų. Kai kurie sklandė prieš gyvų padarų akis prieš 100 milijonų metų. Kiti apsigyveno dinozaurų kiaušinių trynyje ir kentėjo ledynmetį. Dar kiti apsigyveno gyvuose organizmuose, kiti amžinybę klaidžiojo vandenynuose ir debesyse kaip trilijonai lietaus lašų ar milijardai snaigių. Dabar jie sudaro jus.

Kiekvienas atomas yra sudėtas iš kitų dalelių, nors yra tik dešimtoji milijardinės metro dalis ‒ esančių pakraštyje tarp mūsų suvokiamos realybės ir kvantinio pasaulio. Elektronų migla užima didumą atomo tuščios erdvės. Protonai ir neutronai susitelkę branduolyje, 100 000 kartų mažesniame už atomą ir patys yra sudaryti iš kitų stulbinančiai mažų dalelių ‒ kvarkų ir gluonų. Elektrono matmenys neturi prasmės, bet galima įsivaizduoti, kad jis yra 10 milijonų kartų mažesnis už atomo branduolį.

Jeigu sudėtume visą mums pažįstamą medžiagą, tai būtų 1080 dalelių, tokių kaip protonai, neutronai, elektronai ir kitos subatominės (sudarančios atomus) dalelės, visatoje. Tai labai didelis skaičius, bet jis yra tik niekai, kadangi tikriausiai yra milijardus kartų daugiau fotonų, zvimbiančių kosmose. Tačiau visa tai yra tik apie 5 proc. to, kas dabartiniu manymu sudaro visą visatos medžiagą ir energiją. Astronominiai įrodymai sako, kad yra šešėlinė karalystė iš dar paslaptingų subatominių dalelių ir fundamentinių jėgų, kurios sudaro didžiąją kosmoso dalį ‒ nepažįstamą tamsiosios medžiagos ir energijos pasaulį, dominuojantį visatoje, bet mūsų nematomą.

Dar daugiau, prieš 13,8 milijardų metų visa ši matoma ir nematoma medžiaga ir energija buvo suspausta į mažytę didelės energijos erdvės ir laiko sritį, kurios viduje esame iki šiol, kartu su viskuo, kas gali egzistuoti milijardus šviesmečių nuo mūsų. Net dabar mes nesame atskirti.

Neįtikėtina istorija. Ir tai nėra fantazija, tai mūsų dabartinis visatos ir jos istorijos supratimas. Jis neatskleidžia tikslios visatos sudėties ir istorijos. Jis tik rodo būdą pažvelgti per kosmoso 62 eilių (1062) fizikinę skalę, nuo subatominio pasaulio kvantinių dalelių iki tikrovės, kurioje ištisos planetos yra tik maži sustingusių mineralų lašeliai judantys didesnėje platybėje, kurioje ištisos galaktikos spiečiasi kaip spindintys dulkių krisleliai kosminiame horizonte.

Ši kelionė per tikrovės skalę yra tai, kas iš tikrųjų „viskas“ yra. Jūs galite klausti, kas bus toliau? Kas yra už reiškinio, kurį vadiname visata, už visko? Tai gilūs klausimai, bet viskas, kas yra už mūsų visatos turi būti „ne visata.“ Riba, jungianti šias kosmoso sritis, yra vieta, tvyranti mūsų kosminiame horizonte, kurios matmenis apibūdina atstumas, kurį šviesa nusklinda per visatos amžių. Šiapus tos ribos yra matomoji visata. Už jos yra dar paslaptingas labirintas.

Mes gyvename siaurame egzistavimo sąlygų ruože, įterptame tarp šių labai mažų ir labai didelių kraštutinybių, žiūrėdami, klausydami, uostydami ir jausdami iš vidaus mūsų daugiausia iš vandens sudarytų daugialąstelinių kūnų membranomis. Kažkaip iš šių jausmų ir patirties mes sukuriame prasmę ir šią gudrią savybę, kurią vadiname sąmone, ir net turime kitą sunkiai suprantamą savybę, kurią vadiname protu. Gali būti, kad kitur sudėtinga gyvybė kosmose atsirado panašiu būdu. O gal mūsų biologija yra ne vienintelis būdas kurti gyviesiems padarams ‒ galbūt supratimas, kad sąmonė ir protas atsiranda iš mūsų smegenų elektrocheminės lipnios masės yra netinkamas taikyti protui visoje visatoje.

Susidurdami su šiomis savo pačių paslaptimis ir begalinės visatos masteliais, galime tik viltis, kad mūsų ypatinga patirtis nesuklaidins mūsų narpliojant šiuos didžiuosius būties klausimus.

Tuo pačiu mūsų situacija yra šiek tiek juokinga. Mes esame siaubingai netinkamoje vietoje pažinti objektyvią tiesą apie tikrovės prigimtį. Atsidavę likimo valiai mažoje uolėtoje planetoje, kuri sukasi apie vienintelę eilinę žvaigždę iš trilijonų trilijonų kitų žvaigždžių stebimoje visatoje, kiekvienas iš mūsų yra uždarytas viduje keistame, sąmoningame kūne, įstrigusiame biologinės evoliucijos audinyje, kuris plėtojasi per amžius. Net mūsų kūnai nėra visiškai mūsų, kadangi jie taip pat tarnauja kaip Darvino kovos laukas trilijonams bakterijų ir virusų. Ir visa tai, visa mums pažįstama gyvybė, atrodo kilo išimtinai iš sąveikų tarp didelio skaičiaus besidauginančių molekulinių struktūrų ‒ rafinuotų architektūrinių DNR ir RNR sąveikų, kurios pačios atsiranda iš protonų, neutronų, elektronų ir elektromagnetinių jėgų fizikos. Šios smulkios sudedamosios dalys elgiasi pagal fundamentalias visatos taisykles, kurios atsirado prieš 13,8 milijardo metų. Išvien jos sukūrė galaktikas, planetas, žmones, paukščius ir kas žino ką dar kosmose.

Kaip visa tai atsitiko? Kaip ši epinė istorija iš tikrųjų prasidėjo ir kaip ‒ jeigu kada nors ‒ ji baigsis? Tokie klausimai yra mūsų pastangų iš mūsų žinių sukurti protingą gamtos vaizdą širdies gilumoje. Bet koks atsakymas yra tik darbinė hipotezė ir matome tik miglotą begalinių visatos svaiginančių mastelių sankirtų kontūrą. Jas reikia tirti ir žavėtis jų grožiu, nes tai yra mūsų visata, o gal ir kažkieno dar.

Giružis, lapkričio 17 d.