Nuo seniausių laikų valdžios ištroškę bepročiai bandė perimti kontrolę visame pasaulyje. Noras valdyti visą žmoniją yra toks pat senas kaip ir pati žmonija.
Egipto faraonai, Azijos imperatoriai, Europos karo vadai, Romos imperatoriai, Rusijos carai ir Didžiosios Britanijos karaliai kariavo nenumaldomus karus, bandydami įgyti absoliučią valdžią likusiai žmonijai. Viena pasaulio imperija keitė kitą: Asirijos, Babilono, Persijos, Romos, Kinijos, Ispanijos, Britanijos imperijos turėjo vieną tikslą – užkariauti tautas ir valdyti visą pasaulį.
Senas troškimas dominuoti pasaulyje yra viena iš pagrindinių žmonijos istorijos tikrovių. Tačiau dabar daugelis žmonių mano, kad noras valdyti pasaulį kažkokiu stebuklingu būdu išnyko. Bet šis geismas šiandien yra gyvesnis ir pavojingesnis nei bet kada anksčiau. Naujos technologijos ir visa apimanti proto kontrolė, kurią atlieka visur esanti žiniasklaida, sukuria precedento neturinčias galimybes pavergti visą žmoniją, daugumai žmonių to net nesuvokiant.
Anksčiau įsiveržti į kitas tautas buvo sunku: geležis susikirsdavo su geležimi, o į kiekvieną sprogimą būdavo atsakoma dar garsesniu sprogimu. Šiandien žaidimas pasikeitė. Norint užkariauti pasaulį, nebereikia nei kardų ir iečių, nei ginklų ir raketų.
Viskas, ką užpuolikai turi padaryti, tai pasakyti pasauliui, kad visiems gresia baisus pavojus, ir dauguma žmonių tuoj pat atsisakys visų savo teisių ir laisvių, kad jaustųsi „saugūs“.
Po Antrojo pasaulinio karo naciai buvo persekiojami per istorinį Niurnbergo procesą. Teisėjus glumino faktas, kad Hitleriui pavyko gauti daugumos Vokietijos žmonių paramą dėl savo beprotiško masinio milijonų nekaltų žmonių žudymo. Dešinioji Hitlerio ranka Hermannas Göringas paaiškino, kaip jie tai padarė. Putleris ir jo melo skleidėjai toli pralenkė Gebelsą.
Nors geismas dominuoti pasaulyje buvo bendra tema per visą istoriją, mūsų dienomis proto kontrolė pasiekė aukščiausią lygį, kai dėl to daugelis visiškai atmetė idėją, kad gali būti planas valdyti pasaulį. „Ha–ha–ha, tai sąmokslo teorija“, – garsiai be smegenų kartoja tai, ką jiems sako žiniasklaida.
Tie, kurie išmano istoriją, yra priblokšti tokio kvailumo demonstravimo, tačiau tai yra visuomenės daugumos suvokimas. Paaiškinkite, kaip galingi žmonės, turintys neribotus finansinius išteklius, planuoja dominuoti pasaulyje, ir daugelis į jus žiūrės tuščiu žvilgsniu, tarsi ką tik tvirtintumėte, kad Mėnulis yra milžiniškas vanilinių ledų rutulys.
Aukščiausias smegenų plovimo lygis yra tada, kai korumpuotos žiniasklaidos įtakojama visuomenė žmonijos istorijos realijas ir mokslu pagrįstus faktus vadina „sąmokslo teorija“. Mes jau pasiekėme šį lygį.
Klaus Schwab 2020 metais Pasaulio ekonomikos forume išdėstė pasaulio pavergimo 21 amžiuje finansinėmis ir skaitmeninėmis priemonėmis programą „THE GREAT RESET“. Juk kuo labiau civilizacija panyra į elektroninę priklausomybę, tuo ji pažeidžiamesnė. O ši priklausomybė sparčiai didėja.
Autorius yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų habil. daktaras, tikrasis LMA narys
Viską čia gerai surezgė akademikas, tik pamiršo Edward Bernays. Gal pabijojo žmogus? Bijoti yra normalu. Visi turime baimės jausmą, kitaip neišgyventume, o beprasmiai žūtume.
Einšteinas yra sakęs: „It has become appallingly clear that
our technology has surpassed our humanity”.
Nuo 2013 m. Amerikos psichiatrų asociacija įtraukė specifinę skaitmeninės priklausomybės formą – internetinių žaidimų sutrikimą – į atnaujintos Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM-5) priedą. Taigi internetinė priklausomybė tapo tokia pačia priklausomybe kaip narkotikų vartojimas, alkoholizmas ir pan. Esant priklausomybei nuo interneto, užuot susidorojęs ar išmokęs susidoroti su problemomis realiai bendraudamas su kitais žmonėmis, subjektas vartoja skaitmeninį narkotiką tokiu pat potraukiu. Kaip ir kiti narkomanai, asmenys laipsniškai eina žemyn slidžiu progresuojančios izoliacijos, nemigos ir depresijos šlaitu. Neseniai atsirado sąvoka „mirtis dėl skaitmeninio išsiblaškymo” (angl. „death by digital distraction”) kaip kraštutinė asmeninių technologijų naudojimo pasekmė.
Visiškai nesistebiu, kad žmonės teikia prioritetą virtualiam bendravimui. Net socialiniuose tinkluose „internetiniai narkomanai” vienas kitą vadina „kolegomis”. Panašu, kad tai, ką Albertas Einšteinas manė esant žmogiškumu, mums jau tampa svetima.
Nuoširdžiai žaviuosi dviem žmonėmis: JAV prezidentu Džo Baidenui ir profesoriumi Jonu Grigu. Nepaisant savo amžiaus, jie geba gyventi pilnavertį gyvenimą.
Jūs rimtai ar juokaujate?