Neseniai surengtas karo žaidimas parodė, kad ne karinis silpnumas, o politinės dvejonės gali sudaryti sąlygas Rusijai veikti tuo metu, kai Europa dar nėra pasirengusi.
Daugelį metų pareigūnai Briuselyje ir visoje Europoje vadovavosi bendra prielaida: Rusija negalės tiesiogiai mesti iššūkio NATO iki 2029 metų. Ši data tapo savotiška strategine komforto zona – laiku perginkluoti pajėgas, sustiprinti koordinavimą ir nuraminti visuomenę. Tačiau šis užtikrintumas dabar sparčiai nyksta.
Kaip rašo „The Wall Street Journal“, vis daugiau Europos politinių ir karinių lyderių mano, kad Maskva gali išbandyti NATO ir Europos Sąjungą gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Toks scenarijus nebūtinai reikštų plataus masto invaziją – greičiau ribotą, greitą ir kruopščiai sukalibruotą įsiveržimą, skirtą išnaudoti Europos dvejones ir vidinį susiskaldymą.
Šį mąstymo pokytį paspartino neseniai surengtas karo žaidimas, imituojantis Rusijos operaciją prieš Lietuvą. Rezultatai buvo blaivūs. Pagal vieną scenarijų, vos 15 000 karių pakako nutraukti sausumos koridorių, jungiantį Baltijos šalis su likusia NATO teritorija.
Dar didesnį nerimą nei karinės detalės sukėlė politinis pratybų aspektas. Buvo pabrėžta, kad neryžtingumas, teisinis neapibrėžtumas ir lėtas sprendimų priėmimas gali leisti Rusijai per kelias dienas pasiekti strateginius tikslus, nesulaukiant aiškaus ir vieningo sąjungininkų atsako.
Scenarijuje taip pat daryta prielaida, kad JAV įsitraukimas nuo pat pradžių būtų ribotas. Vašingtonui vis daugiau dėmesio skiriant vidaus prioritetams ir globaliai konkurencijai kituose regionuose, Europos planuotojai nebelaiko savaime suprantama tiesioginės Amerikos lyderystės krizės atveju.
Baltijos šalys – silpniausia NATO grandis
Lietuva, Latvija ir Estija jau seniai įspėja apie savo geografinį pažeidžiamumą. Jų sausumos ryšys su likusia Aljanso dalimi yra siauras ir lengvai pažeidžiamas. Karo žaidimas patvirtino, kad ši silpnybė nėra teorinė – ji operatyvi ir neatidėliotina.
Tuo metu Europos pareigūnai atkreipia dėmesį į Rusijos perėjimą prie karo ekonomikos modelio, kai pramonės gamyba ir įdarbinimo mastai viršija vien karo Ukrainoje poreikius. Europos sostinėse nerimą kelia ne tiek galimybė, kad Rusija laimėtų užsitęsusį karą prieš NATO, kiek scenarijus, pagal kurį ji galėtų inicijuoti greitą ir dviprasmišką operaciją, išbandančią Aljanso patikimumą.
Viena aiškiausių pratybų išvadų – atgrasymas priklauso ne tik nuo karinių pajėgumų, bet ir nuo politinės valios. Jei Maskva manytų, kad Berlynas, Paryžius ar Briuselis dvejoja, siekia deeskalacijos ar ginčijasi dėl procedūrų prieš imdamiesi veiksmų, provokacijos slenkstis reikšmingai sumažėtų.
Šios diskusijos jau nebeapsiriboja simuliacijomis ar stalo pratybomis. Nors kai kurie NATO vadai ir toliau mini 2029-uosius kaip rimtos Rusijos grėsmės orientyrą, vis daugiau pareigūnų perspėja, kad pernelyg pasikliauti šiuo terminu gali būti pavojinga. Krizė gali kilti anksčiau, nei Europa visiškai atkurs savo gynybinius pajėgumus ar išspręs strateginius neapibrėžtumus.
Ar Rusija pasirengusi veikti?
Skeptikai primena didelius Rusijos nuostolius Ukrainoje ir sunkumus pasiekti lemiamų proveržių. Jie taip pat pabrėžia, kad Europa gerokai pranoksta Rusiją tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonominiu potencialu.
Vis dėlto susirūpinimas kyla ne dėl totalinio karo. Kaip pažymi keli karo žaidime dalyvavę analitikai, Rusijai pakaktų parodyti, kad NATO 5-asis straipsnis nėra automatinis – kad jo įgyvendinimą galima vilkinti, politizuoti ar sušvelninti. Tam galėtų pakakti ribotos operacijos, pateiktos „humanitariniais“ ar hibridiniais argumentais.
Pagrindinė karo žaidimo pamoka aiški: didžiausias Europos pažeidžiamumas yra ne ginklų trūkumas, o politinis neryžtingumas. Kol Maskva ieško galimybių, Europa vis dar diskutuoja apie terminus, procedūras ir raudonąsias linijas – dažnai greičio ir aiškumo sąskaita.
Javieras Villamoras – ispanų žurnalistas ir analitikas. Briuselyje jis dirba su NATO ir ES klausimais portale europeanconservative.com. Jis turi daugiau nei 17 metų patirtį tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo srityse, taip pat konsultuoja strateginiais pasaulio politikos ir geopolitikos klausimais.
europeanconservative.com
Žinot, zubrylos bele ko, tiesa runkeliams nesakoma, anot Čerčilio. Kapsukiečiai yra Čerčilio gerbėjai, bet jo teiginius kažin kodėl bando ignoruoti, kodėl? Tiesa prastuomenei karo metu arba jo išvakarėse nesakoma. Labiau įsiklausykite į tą, ką pasakė ir parašė Winnie.
Visos tos kalbos tušti plepalai ir tiek…Jeigu ruskiai ir sugalvos kur patikrinti NATO, tai realiausias variantas užpulti Estiją ir užėmus Narvą pažiūrėti kokia bus reakcija…Garsusis Suvalkų koridorius čia netinka, dėl paprastos priežasties….Lenkai jau seniai laukia ir nesulaukia, kada galės pasiimti Karaliaučiaus kraštą ir prisijungti sau….juk po antrojo pasaulinio kao lenkams atiteko ne tik et ninių lietuvių teritorijų, bet ir nemažos Rytprūsių teritorijos….Ir karo atveju į Lietuvą įvesti „strateginio” partnerio daliniai, manau netyčia užsiliktų…taip sakant taikos palaikymui….ir kas žino gal netgi išsipildytų Juzefo Pilsudskio svajonė, kad Vilniaus kraštas ir ne tik sugrįžtų į Diddžiosios Lenkijos glėbį…ir žiūrint kokie begalviai ir besmegeniai išrenkami valdyti šalį toks scenarijus neatrodo toks jau absurdiškas…
Karaliaučiaus krašte bus įsteigtas EU priklausantis gamtos rezervatas, Prūsų giria. Neduok Dieve, jei tą nelamingų prūsų žemę bandys „teisingai” pasidalinti lietuviai, lenkai, vokiečiai, na, ir rusai.
Net jei Rusija užims tą koridorių, ar tai reikš laimėtą karą prieš NATO? Greičiau tik karo pradžią ,o karui pasibaigus Rusija liks ir be koridoriaus, ir be Karaliaučiaus krašto, Rusijos teisė į kurį visiškai abejotina.