Janina Survilaitė: “Atmintis lietuviškai knygnešystei Lietuvos okupacijos metais”.
Pasitinkant Lietuviškos spaudos draudimo išlaisvinimo dieną visada prisiminsime žymiausius savo Tėvynės Rašto brolius, pasklidusius svetimuose pasaulio horizontuose…
Narcizas Prielaida (1920–2015) gimė pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje Azerbaidžane, Akstafoje. Kaip II-JO Pasaulinio karo pabėgėlis Šveicarijos mieste Ženevoje atsidūrė 1945 metų vasary. Jis laikomas vienas iš ŠLB-ės įkūrėjų (1952-02-17d.) ir pats keletą metų vadovavo Bendruomenei.
Nuo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ (1963) įkūrimo tapo nepamainomu korespondentu laisvajai Europai. Visą Lietuvos okupacinį penkiasdešimtmetį, Pasaulio lietuvių bendruomenės įgaliotas, varstė Jungtinių Tautų Organizacijos duris Ženevoje, neprarasdamas vilties, jog Lietuva išsivaduos iš okupacijos… Jo pastangos prie JTO detaliai aprašytos J. Survilaitės dokumentinėje knygoje „Alpių lietuviai“… Jis gavo nemažai apdovanojimų iš tarptautinių organizacijų, VLIK‘o, o atgimus Lietuvai vertingų LR vyriausybinių apdovanojimų…
Kai Narcizą aplankydavau Ženevoje,būdavo malonu išgirsti pasakojimus apie senus draugus – „Pasaulio lietuvio“ korespondentus ir žinomus išeivijos žurnalistus – kuriuos jis visada prisimindavo su didžiule pagarba už sąžiningumą, pasiaukojimą ir meilę Lietuvai:
…Kiek gražių jausmų ir širdies įdėdavome visi į savo „laikraštinius kūrinius“, kad šie auklėtų jaunimą patriotine dvasia, išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. Laikraštis „Pasaulio lietuvis“ buvo mūsų visų širdies balsas ir tribūna pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti tokio žymaus laikraščio redakcijoje – reiškė dirbti be priekaištų, būti punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti paviršutiniškų, neparemtų autentiškais faktais, nemotyvuotų, neturinčių patriotinio ir tautinio svorio dalykų…
N. Prielaidos pavardė įrašyta įvairiuose Lietuvos olimpinio sporto komiteto archyvuose, nes daug metų rūpinosi ir rėmė lietuvišką sportą, ypač po Lietuvos atgimimo (1990) tapęs laikinuoju Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Ženevoje. Iki pat mirties(2015) rūpinosi dėl LR Ciuricho buv. konsulato sąskaitoje Lietuvos Olimpiniam komitetui suaukotų JAV išeivijos lėšų, kai naujoji ŠLB pirmininkė iš buv. konsulato turto saugotojos vicekonsulo Stepono Garbačiausko dukros neveiksnios Ritos Garbačiauskas perėmė buv. konsulato palikimą R. Garbačauskas 2010m. Ciuricho slaugymo namuose mirus…
Prielaidos straipsniai apie Lietuvos okupacijos padarinius Lietuvai Vakarų Europos laikraščiuose, ypač autoriui publikuojant prancūzų kalba, tuo metu vaidino ypač didelį šviečiamąjį vaidmenį Vakarų visuomenėje. Žurnalisto polinkis domėtis Vakarų Europoje įsikūrusiais lietuvių išeivijos menininkais: J. Katiliūte, G.Stanuliu, P. Gailiumi, V. Kasiuliu, E. Budriu ir kt. Apie juos laisvojoje Europoje skelbiami straipsniai laisvajam pasauliui teikė daug žinių apie lietuvišką kultūrą, dailę, tapybą ir literatūrą. Daugelį jo rašytų straipsnių apie Vakarų Europos lietuvių karo pabėgėlių menininkus susidomėję skaitėme…
Be bendrosios patriotinės auklėjamosios reikšmės, mūsų -“Pasaulio lietuvio” korespondentų straipsniai, supažindinantys skaitytojus su užsienyje išleistomis knygomis, dainų ir šokių šventėmis, parodomis, protesto prieš okupaciją akcijomis ir kt. Visi Lietuvos pogrindyje publikiuoti leidiniai Vakarų Europą ir Amerikos išeiviją pasiekdavo įvairiausiais būdais: per Izraelį, Punstą, Seinius, Vokietiją, – prisimindavo N. Prielaida.
Kai ŠLB-nės archyvuose aptikdavau prancūzų kalba publikuotus Prielaidos straipsnius, paprašydavau, kad mano ištikimas draugas prancūziškos kilmės šveicaras Jean Fehr juos išverstų… Abu kartu ne vieną kartą gyrėme N. Prielaidą už jo pedantiškumą, sutvarkant savo lietuvišką archyvą, kuriuo be jokių kliūčių galėjau naudotis rašydama dokumentinę knygą „Alpių lietuviai.Alpenlitauer“, 2005. Jo straipsnius, rašytus prancūzų kalba, Jean Fehr išversdavo visada gėrėdamasis:
„Tai puikia kaligrafiška rašysena, turtinga prancūzų kalba be priekaištų parašyta archyvinė medžiaga, turinti neįkainojamą vertę lietuviškai istorijai…“
Ir šiandien paskaitau N. Prielaidos raštu išsakytus padėkos žodžius mano vyrui S. Vaitkevičiui už nuolatinę finansinę pagalbą, kai N. Prielaida parėmė išeivijos pastangas veikti Lietuvos išsivadavimo akcijose prie JTO Ženevoje.
Dabartinis laikas ypač šaukiasi prisiminti pirmapradžio lietuviško kaimo ir prieškarinio lietuviško miesto vaikus, kurie, prievarta likimo nublokšti toli nuo Tėvynės, savo nuoseklia pasaulėžiūra, ištikimybe patriotiniams įsipareigojimams tautai, kultūrai ir katalikiškam tikėjimui liko tvirti ir nepalaužiami visur, kur tik jų jėgų, patirties ir balso šaukėsi iš okupanto gniaužtų besivaduojanti Tėvynė Lietuva.
Išeivijos karta, kurios pėdsakus pasaulio istorijjoje negailestingai trina naujoji emigrantų PLB-nės valdyba, savo Tėvynei neabejotinai atliko milžiniškus darbus. Jos balsas – tai Europos sąžinės ir demokratinės atminties, mūsų tvirčiausios ir ištikimiausios tautos dalies balsas, pratęsiantis 19-jo amž pabaigos knygnešių ir penkiasdešimt okupacijos metų girdimas visame pasaulyje!
Kad Lietuvos Tautos kūrėjo balsas turi visiems liudyti tą pasiaukojančios kovos savo Tėvynei veiklos istoriją, miniu ir savo paskutinėje knygos “Advento valandos”, 2024m. pratarmėje…
Plačiau apie N. Prielaidos žurnalistinę veiklą galite skaityti ŠLB-nės 50-mečio jubiliejui(2011 m. LR Rašytojų sąjungos išleista) J.Survilaitės knyga “Visada tolimi – niekada svetimi”…
Ką bekalbėtų viena vienintelė persona, jau esant gyviems išeiviams įtariama aktyviai dirbanti KGB propagndai – tai visiškas nulis, palyginus, ką sako ir kas užrašyta J.Survilaitės kartu su senąja išeivija: dr. V, Dargužu, N. Prielaida, dr. A. Kušliu, prof.kunigu J. Juraiču per 1999-2005 m. metus, kartu patikrinant VU Rankraštyno archyvalėms: N. Šulgienei, V. Bagdonavičienei, buv. VU mokslinės bibliotekos direktorei B. Butkevičienei sutvarkytuose unikaliuose ŠLB išeivijos išsaugotose (šiandien galėtume ir parvirtintim, kad nuo propagandistės J. Caspersen išgelbėtuose!!!)archyvuose… Dėkoju visiems suprantantiems “kur pakastas kagėbinis šuo”…
Ačiū Janinai Survilaitei už ypatingos vertės rašinius apie lietuvių išeivijos veiklą. Būtina sustabdyti kai kurių “naujosios kartos” asmenų, apsigyvenusių Šveicarijoje, Vokietijoje ir kt. bandymus suklastoti šią veiklą. Tik maža pastabėlė: rašote, kad “Pasaulio lietuvis” yra laikraštis. Bet juk tai žurnalas. Įdomus, iliustruotas…
Gerbiamas Juozapai,
“Klaidelių” šiame straipsnyje yra kur kas daugiau ir kur kas didesnių nei sumaišyti žurnalą su laikraščiu. Užimtų daug laiko taisant. Straipsnio tikslas ne pagerbti Narcizą Prielaidą, kuris deja ne “per visą Lietuvos okupacinį penkiasdešimtmetį” buvo PLB įgaliotas korespondentas, o tiksliai nuo 1980-ųjų. Ir jis nerašė sporto klausimais, nes jis buvo baigęs meno studijas ir rašė apie dailę ir Vakarų Europos dailininkus. Sporto ir Olimpinio komiteto paminėjimą J. Survilaitei reikėjo pritempti prie temos, kad ŠLB pirmininkė išviliojo ir nusavino komitetui suaukotas JAV išeivijos lėšas. Nors ir labai stengiasi Survilaitė, kažkaip palaikymo savo skeidžiamam šmeižtui nesulaukia. Tai gal pinigų tema padės… Tiesiog patetiška.
J. Survilaitė reklamuoja savo knygą “Alpių lietuviai” – tai neva esanti dokumentinė knyga. Deja, tik nėra dokumentų, kuriais autorė remiasi. Autorė tiesiog užmiršo, kad vyresnioji Šveicarijos lietuvių karta ištisai taisė rankraštį, o per knygos pristatymą Ciuricho lietuviškos knygos klube turėjome sėstis tarp Survilaitės ir Ritos Garbačiauskaitės, kad neįvyktų muštynės, nes ji atėjo su kiekviename puslapyje raudonais įrašais, kur pateikta Šveicarijos lietuvių istorija netiksliai. Trumpa J. Survilaitės atmintis ir apie tai, kad didžioji dauguma vyresniosios kartos iškeliavo Amžinybėn atsitolinę nuo autorės ir jos straipsnių… Tad, visa ta Survilaitės “istorinė atmintis” yra teisinimasis ir šiandieninės ŠLB bei jos pirmininkės juodinimas.