Janina Survilaitė: „Amžini patvirtinimai“

Šveicaro prof. Juozo Ereto pokaryje Romoje išleistoje knygoje „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“ (1974) rašyta, kad „…lietuvio moralinis idėjinis gajumas, visada bus gyvas, nes jis sugeba širdyje saugoti savo tautinės išminties šaknies perlus, drąsiai verti į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties grandinę.“

Tuo tikėjo ir tuo vadovavosi II pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių karta.

Nuo „Pasaulio lietuvio“ (1963) įsikūrimo dirbęs korespondentu Europai Narcizas Prielaida apie žinomus išeivijos žurnalistus pagarbiai sakydavo: „…kiek gražių jausmų ir širdies įdėdavome visi į savo „laikraštinius kūrinius“, kad šie auklėtų jaunimą patriotine dvasia, išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. „Pasaulio lietuvis“ buvo mūsų visų širdies balsas ir tribūna pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti tokio žymaus laikraščio redakcijoje – reiškė dirbti be priekaištų, būti punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti paviršutiniškų, nemotyvuotų, neturinčių patriotinio ir tautinio svorio dalykų.“

Visa pusmilijoninė 1991 m. atgimusią Lietuvą palikusių emigrantų karta šiandien paliudija, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos kultūrinė politika, vadovaujant p. D. Henkei ir p. J. Caspersen virto asmeninių ambicijų anomalija ir absoliučia lyderystės tuštuma. Užsidėjusios sunkią, emigrantų tautinei moralei būtiną karūną, karūnos svorio neišlaikė.

Jų vadovavimas, toliau įdirbinėjat tais pačiais metodais, kokiais sovietijoje kolaboravo jų tėvai ir seneliai plaukia toliau, niekinant gabesnius ir šventai tautiškai nusiteikusius, ypač lengvu savinimosi LR biudžeto ir JAV išeivijos prieškaryje sukurto Lietuvių fondo lėšas dabartinių menkystų sukurtiems nieko nevertiems projektams, be jokios moralės ir sąžinės elgiantis su išeivijos veteranų rašytiniais ir materialiniais palikimais, o į dugną nustumiant toli nuo Tėvynės išeivijos sukurtą Tautos kovų su okupacijos žaizdomis istoriją, begėdiškai pertaisant išeivijos išsaugotus archyvinius dokumentus.

Atsiverskime visi 2025 m. lapkričio mėnesio „Pasaulio lietuvio“ žurnalo Nr. 588 ir perskaitykime žurnalo redaktorės p. Anos Vengrovskajos straipsnį, paskirtą PLB-nės valdybos kultūros komisijos pirmininkės p. Jūratės Caspersen pašlovinimui: „Diasporą turime laikyti gyvą – puoselėdami kalbą, tradiciją ir istorinę atmintį“…

Straipsnyje savo auksines mintis išdėsto PL kultūros puoselėtoja p. Caspersen. O jei atvertume visą jos autobiografinę tikrenybę, užrašytą (2005) apybraižoje „Alpių lietuviai“ pamatytume, kad ji tik menkutė Mažeikių komunisto ateisto senelio anūkė, ištikimo kompartijai komunisto dukra, sovietinių Pagėgių vaikų namų auklėtinė aktyvi komjaunimo sekretorė, o šiandien milijonieriaus dano Jes Caspersen turtinga žmona ir vis dar neaišku kam dirbanti??? Du dešimtmečiai užkopusi ant aukščiausios PLB-nės valdybos dirigavimo pakopos pasaulio lietuvių kultūros, mažai apie tautinę kultūrą nuvokianti vadovė.

…Kokia graži žurnalo nuotraukoje dano milijonieriaus šeimynėlė, kokie žavingi suaugę sūnūs, kokia nuostabi dviejų suaugusių sūnų motina, tik, deja, sūnus išmokyti nors kelis sakinius prabilti motinos kalba – lietuviškai – laiko niekada tam neturėjusi…

Keista, kaip p. Caspersen porą kadencijų PLB-nės valdyboje buvo vyriausia atsakinga pasaulio emigrantų vaikų švietimo vadovė, neturėdama jokių gabumų net savo vaikus išmokyti bent porą sakinių lietuviškai. „Mūsų šeima kalbamės angliškai!“ – nė vienas nepamiršo jos pasididžiavimo, kai pradžioje prisistatydavo iš nuostabos vos nenugriūnantiems išeiviams senukams…

Visa ką apie savo 20-ties metų veiklą dviejuose „Pasaulio lietuvio“ puslapiuose pakiliai išpasakoja pati p. Jūratė, o rinktinais saldžiažodžiais atkartoja ir pertvirtina p. redaktorė A. Vengrovskaja – yra tikriausia tiesa, žinoma tik nekreipiant jokio dėmesio į tos Caspersen veiklos darbų kokybę.

Sustokime prie kertinių straipsnyje J. Caspersen pasakytų žodžių:

1) puoselėjame kalbą – apie tai jau pasakyta jai mokant emigrantukus lietuvių kalbą;

2) puoselėjame tradicijas – tradicijos, žinoma, tik globalios;

3) puoselėjame istorinę atmintį – į paskutinį klausimą neatsakys niekas, nes du dešimtmečius neatsako pati p. Jūratė, nepaaiškindama, kokiu tikslu po ŠLB-nės išeivijos mirties sąmoningai pakeitė lietuvių karo pabėgėlių istorinę atmintį, t. y. konvencinę įkūrimo datą, lietuvius Šveicarijos konfederacijoje paversdama NELEGALAIS!

Lauksime, gal pasidomėjusi Išeivijos istorine veikla, perskaičiusi keliolika ta tema publikuotų nusiskundimų opozicinėje įvairių pasaulio lietuviškų laikraščių redakcijose publikuotų straipsnių, ir žvilgtelėjusi į internetiniame OIKOS 139 puslapyje visą ŠLB-nės įkūrimo dokumentiką, galės atsakyti pati „Pasaulio lietuvio“ redaktorė.

Arba lauksime, kol J. Caspersen skleidžiamą sovietinę propagandą įsimylėjusi p. Ana Vengrovskaja pagaliau atsistatydins nedarydama gėdos tikram solidžiam ir kadaise buvusiam garbingam „Pasaulio lietuvio“ redaktorės postui.

Tik taip veikdami atsikratysime nuo komunistinių komjaunuoliškų nuodėmių ir „tautinės išminties šaknies perlus, galėsime drąsiai verti į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties istorijos grandinę.“