Dabartinė Lietuvos visuomenė turi labai menką supratimą apie lietuvių – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių indėlį į sovietų okupuotos tautos laivės atkūrimą ir atkurtos valstybės ūkio atstatymą, paskelbus Kovo 11-osios Aktą. O kai išsamių žinių nėra, atsiranda terpė įvairiausių gandų ir paskalų plitimui. Kaip sakoma, tuščia vieta ilgai nebūna. Siekdami prisidėti prie šios išsilavinimo spragos mažinimo, supažindiname šiandieninį skaitytoją su JAV lietuvių išeivijos spaudos archyvu. Šie straipsniai buvo paskelbti prieš 25 metus Amerikos lietuvių savaitraštyje „DIRVA“.
Čia pateikiamos archyvinės spaudos ištraukos suteikia dabartiniam skaitytojui dar vieną galimybę – palyginti 2000-uosius su dabartiniu laikmečiu: kas pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus, o kurie reiškiniai matomi ir dabar.
Pirmoji tema apie išeivijos ir Lietuvos bendradarbiavimą – Amerikos lietuvių pagalba Lietuvos švietimo sistemai.
(Šią informaciją ir išeivijos spaudos archyvo ištraukas pateikia 1996–2001 metais buvęs „Dirvos“ savaitraščio redaktorius dr. Jonas Jasaitis)
Kaip sekasi, Vaiva?
Pokalbis su Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo viceministre Vaiva Vėbraite
2000-05-09
Vaiva Vėbraitė-Gust, (gimė 1954-08-24, mirė 2008-12-13) – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių ir Lietuvos visuomenės veikėja. 1989 inicijavo ir organizavo parašų rinkimo akciją Lietuvos nepriklausomybės siekiui paremti. Peticija su daugiau kaip 160 tūkst. parašų įteikta Jungtinių Amerikos Valstijų Senato vadovybei. 1990 buvo viena pagalbos Lietuvos mokytojams profesinės bendrijos A.P.P.L.E kūrėjų, iki 1997 m. – jos generalinė direktorė, bendrijos kasmet rengiamų mokymų kursų Lietuvos mokytojams organizatorė. 1997 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Pedagogų rengimo skyriaus vadovė, 1998–2001 m. – švietimo ir mokslo viceministrė. 2004–2008 metais prezidento V. Adamkaus patarėja švietimo klausimais. 2004 m. išrinkta UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (angl. – International Bureau of Education) tarybos viceprezidente.
Gerbiama viceministre,
nedaug išeivijoje ilgą laiką gyvenusių žmonių ryžtasi vykti į Lietuvą ir imtis atsakingų pareigų. Dar mažiau tokiam sprendimui pasirengusių jaunosios kartos, gimusios ir subrendusios jau Amerikoje, atstovų. Todėl visai suprantama, kad išeivija domisi, kaip jums sekasi. Be to, „Dirva“ yra tautinės minties savaitraštis, kuriam jaunimo ugdymo temos – labai artimos. Palaikome ryšius su Vilniaus mokykla „Lietuvių namai“, kurioje mokosi nemaža tremtinių vaikaičių. Mezgasi ryšiai ir su kitomis Lietuvos mokyklomis.
Bendradarbiaujame su pedagogikos mokslo atstovais. 1997 metais įvykusiame 10-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziume Čikagoje „Dirvos“ redakcija suorganizavo Švietimo sekciją. Šios sekcijos pranešimų rinkinys išspausdintas kaip atskira knyga – „Švietimas“ (Čikaga, 1999).
Prašome Jūsų atsakyti į keletą klausimų. Pirmiausia papasakokite, kaip kilo sumanymas imtis viceministrės pareigų?
Ne man kilo šis sumanymas. Net negaliu pasakyti, kam pirmajam Lietuvoje kilo tokia mintis. Kai Prezidentu Lietuva išrinko Valdą Adamkų, buvau grįžusi į JAV iš Lietuvos, kur dirbau Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagogų kvalifikacijos skyriaus vedėja, kai ministerijai vadovavo akademikas Zigmas Zinkevičius. Šias pareigas ėjau apie šešis mėnesius.
Su ministru Z. Zinkevičiumi buvo sutarta tiek laiko tam paaukoti. Bet manęs taip pat laukė ir Amerikoje, todėl orientavausi į tai, kad mano namai yra JAV, o darbas Lietuvoje – laikinas etapas. Taigi grįžau į Ameriką, manydama jau atlikusi pareigą.
Bet po kelių mėnesių sulaukiau skambučio. Man buvo paaiškinta, kad ministerijoje yra laisva vieta ir ieškoma žmogaus, galinčio ją užimti. Netrukus savo pavardę pamačiau Lietuvos spaudoje. Naujojo ministro Kornelijaus Platelio buvo prašoma pakomentuoti mano kandidatūrą į viceministro pareigas, nors apie tokį paskyrimą su manimi tuo metu dar nebuvo derinta nei žodžiu, nei raštu. Ministras K. Platelis atsakė labai gražiai. Tai mane šiek tiek sujaudino. Pasitarusi su ministru dėl darbo aplinkybių ir apimties, pradėjau dirbti nuo 1998 m. birželio. Pradžia buvo labai sunki, nes reikėjo surinkti komandą. Smagu, kad dabar dirbame labai sutartinai.
Papasakokite, kurias ministerijos darbo sritis Jums tenka globoti?
O, labai plačias. Prisimenu, kai ministras K. Platelis buvo paklaustas, ką V. Vėbraitė veiks ministerijoje, jis atsakė, kad kuruos daugelį klausimų, bet itin svarbu, kad tvarkytų Lietuvos integracijos į Europą reikalus. Šis teiginys man sukėlė šypseną, nes apie Europos reikalus žinojau ne ką daugiau, negu apie Australiją. Vien tai, kad esu kilusi iš Amerikos, nereiškia, kad esu Europos specialistė ar įtakinga Europos integracijos šalininkė. Man tai buvo naujiena.
Iš tikrųjų ministerijoje ne tiek kuruoju integracijos į Europą klausimus, kiek bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo bei švietimo plėtotės reikalus. Tai plačiąja prasme reiškia švietimo reformos vykdymą. Žinoma, tuo rūpinuosi ne tik aš, bet ir kiti ministerijos viceministrai. Man reikia rūpintis bendruoju ugdymu, pradedant nuo ikimokyklinių įstaigų iki aukštesniųjų mokyklų. Nekuruoju aukštojo mokslo ir papildomojo ugdymo srities (muzikos, dailės ir t. t.). Viceministrė G. Paliokienė rūpinasi tuo, tą bandome vadinti socialine politika. Šiai sričiai priskiriame daug ką: vaikų maitinimą mokyklose, globą, antialkoholines bei antinarkomanijos programas ir t. t.
Ar keitėsi darbo turinys nuo atvykimo iki dabar?
Šiek tiek keitėsi. Iš pradžių formaliai buvau atsakinga ir už profesines mokyklas, nes tuo metu nebuvo viceministro, kuris jomis rūpintųsi. Man ši sritis iš tikro buvo nepažįstama, nors su APPLE programa apkeliavau daug vietovių, susitikau su daugelio specialybių mokytojais. Deja, profesinių mokyklų programų nebuvau reikiamai išstudijavusi. Ministerijoje dirba patyręs specialistas Profesinio rengimo departamento direktorius Romualdas Pusvaškis, puikiai išmanantis šią darbo sritį, todėl pradžioje jai galėjau skirti mažiau dėmesio. Dabar glaudžiau bendradarbiauju su direktoriumi R. Pusvaškiu ne tik todėl, kad apsipratau su darbu ar panorau nuodugniau susipažinti su viena ar kita sritimi.
Ir Švietimo taryba, ir ministerijos vadovybė įsitikino, kad Lietuvai tikrai reikia surasti galimybių į švietimo sistemą pažvelgti vientisiau, negu buvo žiūrima praeityje. Taip įrašyta ir švietimo reformos pagrindinėse kryptyse. Būtina pripažinti, kad vaikams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, kartais trūksta paprastų darbo įgūdžių. Jie gerai susipažinę su akademiniais dalykais, bet nemoka pataisyti paprastos spynelės. O profesinių mokyklų moksleiviai, jei su jais būtų kitaip dirbama, galėtų labiau priartėti prie akademinių dalykų.
Visose šalyse vyksta integracijos procesai. Labai rimtai reikia pačių savęs paklausti, ar mūsų mokyklos parengia jaunimą tik brandos atestatui, ar kartu parengia gyvenimui Lietuvoje taip, kad ir jis jaustųsi saugus, ir Lietuva būtų stipri. Negalima skirstyti vaikų į dvi kategorijas: tuos, kurie turi ryškių akademiškų polinkių, ir tuos, kurie visą gyvenimą bus darbininkai. Reikia tų pačių gyvenimiškų įgūdžių tiek vieniems, tiek kitiems. Todėl ir bendrojo ugdymo programos, ir pačių mokyklų struktūros turėtų suartėti. Dėl to pradėjau daugiau dirbti su profesinio rengimo sistema.
Be to, teko rūpintis ne tik Lietuvos švietimo integracija į Europos švietimą, bet ir dalyvauti kitose tarptautinėse derybose, sutarčių sudaryme. Supratau šio reikalo svarbą. Be to, man šiek tiek lengviau, nes laisvai kalbu angliškai. Todėl man lengviau paaiškinti kitos pusės derybininkams mūsų poziciją. Jau dalyvavau vyriausybinėse derybose su Lenkijos Respublika. Rengiama Lietuvos sutartis su Šventuoju Sostu dėl bendradarbiavimo švietime ir kultūroje. Lietuvai įsijungiant į Europos Sąjungą švietimo sritis sunkumų nekelia. Jau pasirašytos arba parengtos tarpvalstybinės ir daugiašalės sutartys.
Tiesa, dar liko vienas neatsakytas klausimas – pažymėjimų ir diplomų, t. y. profesinių kvalifikacijų pripažinimas. Problemų dar yra. Lietuvai svarbu siekti greitai tapti Europos Sąjungos nare. Todėl mums reikia spręsti laikinai atvykstančių ir migrantų vaikų mokymo klausimus. Manau, kad toks reikalavimas, kurį mums kelia Europos Sąjunga, nėra našta. Tai bus naudinga ir Lietuvai. Tai reiškia, kad žmonės, atvažiuojantys dirbti į Lietuvą, galės būti ramūs dėl savo vaikų mokymosi tuo metu, kol jie bus mūsų šalyje. Tai visai suprantama. Kai Lietuvos piliečiai keliauja dirbti į užsienį kaip, pavyzdžiui, mūsų ambasados darbuotojai, jų vaikai čia, Vašingtone, lanko Amerikos mokyklas. (Pokalbis vyko Lietuvos ambasadoje Vašingtone – redakcijos pastaba.) Todėl ir mums reikia pasirūpinti savo svečių vaikų mokymu Lietuvoje. Spręsdami šį uždavinį jau rengiame kai kurias programas.
Ar labai pasikeitė darbo turinys?
Man atrodo, kad įvyko netgi tikras lūžis, apie kurį galima kalbėti labai ilgai. Kai atvykau dirbti į ministeriją, buvo bandoma apibrėžti antrąjį švietimo reformos etapą. Kurį laiką net abejota, ar verta spartinti švietimo reformą. Iš šio abejonių etapo reikėjo pakilti naujam pasiryžimui. Jau įvykdyta daug reformos pirmosios programos darbų, numatytų 1988-1989 metų „Tautinės mokyklos koncepcijoje“ ir 1992 m. „Lietuvos švietimo koncepcijoje“. Mano darbo pradžioje ir teko apsispręsti dėl antrojo etapo. Šiuo metu tai padaryta. Jau priimti atitinkami dokumentai, numatytos antrojo etapo kryptys. Jos konkretizuotos tiksliai apibrėžtais uždaviniais. Dabar reikia spręsti kiekvieną uždavinį. O tai – kitokio pobūdžio darbas, neretai daug sunkesnis.
Gerai sumanyti irgi nėra lengva, bet kaip tai įvykdyti, kai tam tikslui neskirta lėšų? Vieną dalyką tikrai suvokiau Lietuvoje: politika be finansų, galima sakyti, yra žmonių mulkinimas. Reforma turi būti paremta lėšomis. Dabar stengiamės nedeklaruoti to, kam neturime lėšų. Šie metai Lietuvai bus labai sunkūs. Tai dar vienas toks laikotarpis, kai negalėsime padaryti visko, ką esame nusprendę.
Jūs paminėjote praktinį mokinių parengimą bendro lavinimo mokykloje. Ankstesnėje sistemoje buvo mokyklų dirbtuvės, techninių (berniukams) ir buities darbų (mergaitėms) pamokos. Kokia padėtis dabar?
Darbų pamokos tebėra. Tebėra ir dirbtuvės. Iki 10 klasės tokios pamokos – privalomos. Profilinėje mokykloje norintys galės rinktis technologinę pakraipą. Mano vaikai pernai mokėsi 5-oje ir 7-oje klasėje. Jie ganėtinai gerai mokosi tiksliuosius mokslus, nors Lietuvoje mokytis sunkiau, reikia daugiau dalykų įsidėmėti. Betgi jiems maloniausia savaitės pamoka būdavo darbų pamoka. Jie džiaugėsi, kad Lietuvoj būdavo tai, ko nebūna Amerikos mokyklose. Mano mergaitė labai mėgo siuvimo, mezgimo ir kitų rankdarbių pamokėles. Patiko ir tai, kad mergaitės nuoširdžiai bendravo su mokytoja. Vaikams labai patinka galimybė savo rankomis padaryti, ką sugebi, atskleisti savo talentą. Manau, mokyklose labai svarbu puoselėti darbinį ugdymą. Reikia stiprinti jį kaip neatskiriamą bendrojo lavinimo programų elementą.
Mes turime vieną problemą: esame labai perkrovę savo programas, ypač vyresnėse klasėse, akademine medžiaga. Net Lietuvos universitetų profesoriai sako mums, kad abiturientai, atėję į pirmą kursą, kartais jau yra išklausę šio kurso programą. Profesoriai klausia, kodėl mokiniams pateikiama tiek daug žinių. Juk taip gadinama vaikų sveikata. Aš tokiam priekaištui pritariu ir žinau šio reiškinio priežastis.
Labai padidėjo konkurencija tarp norinčiųjų patekti į aukštąją mokyklą. Yra net tokių sričių, kad į vieną vietą pateikiama iki 60 prašymų. Praeityje, susidarius tokiai didelei konkurencijai, nebuvo objektyvių vertinimų ir galimybių atrinkti vaikus. Jaunimas savo ateitį labai sieja su aukštuoju mokslu: pateksi į universitetą – gerai, nepateksi – „pasaulio pabaiga“. Mums, vyresniems, atrodo kitaip, bet jaunimas nežino, kad ne viskas išeina taip, kaip sumanei. Tiek mokiniai, tiek jų tėveliai bei mokytojai stengiasi pateikti daug daugiau žinių, negu yra programose, nes tarsi nėra tikslių reikalavimų, kiek reikia žinoti.
Visa tai laikui bėgant pasikeis, kai realiai pradės galioti išsilavinimo standartai. Teoriškai – jie jau yra, bet mokyklos jų dar mažai paiso. Nors konkurencija – sveikas dalykas, bet labai turi padėti išoriniai, t. y. valstybiniai egzaminai, kurie Lietuvoje pradėti 1999 m. pavasarį. Tai buvo naujas dalykas, todėl į juos žiūrėta įtartinai. Daug polemizavo spauda, vaikai vadinti „bandomaisiais triušiais“.
Pagalvojau: pirmas visuomet bus bandomasis. Bet aš supratau jų nerimą ir labai apsidžiaugiau, kai šis dalykas pasiteisino. Kol kas Lietuvoje taip egzaminuojama tik iš dviejų dalykų – matematikos ir istorijos. Taip yra ir Amerikoje, ir kitose šalyse, kuriose vaikas vertinamas anonimiškai. Vertinama centralizuotai, vadovaujantis labai aiškiomis taisyklėmis. Pagal išorinių egzaminų rezultatus abiturientai priimami į aukštąsias mokyklas. Jos yra pasižadėjusios neįvedinėti jokių papildomų egzaminų ir savo pažadą tesi. Iš esmės tai reiškia, kad vaikui reikia išmokti tik tiek, kiek yra programoje. Tai turėtų sumažinti įtampą Lietuvos mokyklose ir palengvinti mokymosi naštą.
Kokie ryškiausi pirmieji Jūsų darbo įspūdžiai? Kas jus labiausiai pradžiugino, nustebino, o gal net supykdė? Koks neatitikimas buvo tarp ankstesnių įspūdžių, įgytų, dirbant su APPLE, ir atėjus dirbti į ministeriją?
Nors atrodo dar tik akimirka, bet iš tikro praėjo daugiau kaip pusantrų metų. Labai džiugūs metai. Negalima slėpti, kad dirbta sunkiai ir atsakingai. Net ir fizinis krūvis – labai didelis: darbas prasideda anksti. Mano darbas yra ir kūrybinis, ir vadybinis, ir iš dalies reprezentacinis. Pastarąjį kai kas vadina „vazoniniu“ darbu ir jo nemėgsta. Man tai – svarbi veiklos dalis, nes mėgstu susitikti su žmonėmis. Tada gali išgirsti pasiūlymų, netgi kritikos. Ne visuomet sutinku su kritika, bet ją išgirsti – svarbu.
Kas mane supykdė? Tikrai nemanau, kad tai, ką dabar papasakosiu, būtų labai supykdę, bet atskleisiu vieną paslaptį. Pradėjusi dirbti, aš, nieko nežinodama, nenuėjau į pasitarimus, vykstančius kiekvieną rytą. Taigi nedalyvavau juose pirmą rytą, antrą, atrodo, net ir trečią. Ir štai mane koridoriuje sustabdo žmogus ir klausia:
– Ar tu sergi?
– Ne. Ateinu į kabinetą ir rašau atsakymus į laiškus.
– Tai kodėl neateini į ministro kiekvieną rytą rengiamus posėdžius? Paaiškėjo, kad viceministrai ir departamentų direktoriai kiekvieną rytą 8:15 val. renkasi į posėdžius. Tokie posėdžiai vyksta kasdien ir trunka gerą valandą. Čia sprendžiami visi einamieji reikalai, politiniai klausimai. Tam žmogui atsakiau:
– Man niekas nepranešė.
Iš tikrųjų truputį sutrikau, net pasijutau kalta. Tai pavyzdys, kaip nesidalijama žiniomis. Naują žmogų reikia suprasti, „įvesti“ į aplinką, patarti, kaip pradėti dirbti. Taip taupomas laikas, pastangos, sveikata. Netrukus pastebėjau, kad panašiai atsitinka ir kitiems darbuotojams. Todėl dabar esu labai atsargi, kai ateina naujas žmogus. Papasakoju jam, kas, kada ir kur vyksta. Keista. Juk įvadinis instruktažas kiekvieno naujo darbo pradžioje – būtinas.
Nusakykite svarbiausias švietimo problemas, su kuriomis Jums dabar tenka susidurti.
Jų yra labai daug ir būtų net neįmanoma visų suminėti. Būčiau nenuoširdi, jei nekalbėčiau apie pinigus. Aš džiaugiuosi, kad reorganizuota pati ministerija ir didelė dalis pačių svarbiausių pavaldžių institucijų. Šiame procese dalyvavau ir aš. Mačiau. kad kai kurie darbai dubliuojami, o kai kur yra spragų. Viena iš jų – finansinė politika. Ministerijoje nebuvo finansinės politikos departamento. Man atrodo, kad tai buvo sovietmečio palikimas. Buvo parengtos švietimo finansavimo nuostatos, teoriškai numatyti principai, bet praktiškai pinigai buvo skirstomi „tradiciškai“, neišskiriant reformai būtinų lėšų.
Man dirbant ministerijoje, bendromis pastangomis pradėjome rengti programinį finansavimą, tiksliname viso švietimo finansavimo principus. Švietimo ministerijos gaunamos lėšos priklauso nuo to, koks yra valstybės biudžetas ir kokia jo dalis skiriama švietimui. Buvo net juokinga, kai kartą perskaičiau JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos narės priekaištą Donatui Skučui, suabejojusiam dėl 2 proc. skyrimo krašto apsaugos reikalams. Atseit, neskyrus numatytų 2 proc., nukentės Lietuvos pasirengimas į NATO. Bet juk esmė – ne procentų „kiekyje“, o procento „dydyje“. Jei valstybės ūkis – silpnas, ir 5 proc. bus juokingai menka suma. Ūkiui sustiprėjus, ir 1 proc. bus didesnis už anuos penkis.
Iš tikrųjų svarbiausias dalykas – ekonomikos augimas. O kad ekonomika augtų, turi būti išsilavinusi tauta. Aš suprantu, kad mes esame biudžetinė organizacija, bet vis tiek turime apgalvoti, kaip tas lėšas panaudoti. Kūrybingi ministerijos žmonės rašė labai geras programas ir anksčiau, bet per mažai mąstyta apie tai, kaip jos bus finansuojamos. Lietuvai – nepriklausomai valstybei tikslus finansavimas labai svarbus. Pavyzdžiui, lėšos, skirtos vadovėliams įsigyti, dabar paskirstomos kitaip, nei anksčiau. Dar visai neseniai ministerija tiesiogiai užsakydavo tam tikrą naujų vadovėlių skaičių ir išsiųsdavo mokykloms, neatsižvelgdama, ar joms tiek reikia, ar ne. Dabar ministerija pagal gautų lėšų kiekį skiria atitinkamą dalį kiekvienai savivaldybei, o ši – mokykloms pagal mokinių skaičių. Dabar pačios mokyklos sprendžia, kiek ir kokių vadovėlių užsisakyti. Patys mokytojai sprendžia, kurie kvalifikacijos kursai jiems reikalingi.
Dar noriu paminėti apie struktūrinius ugdymo turinio pakitimus 11–12 klasėse. Pernai mes perėjome prie pagrindinio dešimtmečio mokymo. Tai labai svarbus žingsnis. Šiais metais dešimtmetės mokyklos kūrėsi kone visuotinai. Pirmajame reformos etape daugiau rūpintasi ugdymo turiniu. O dabar jau kalbame ne tiek apie turinį (nors jis tebėra svarbus), kiek apie jo suderinimą su mokyklų struktūra. 11–12 klasėse prieiname prie profilinio mokymo. Mokiniai turės didesnį pasirinkimą. Daugiau jų galės rinktis arba humanitarinius, menų mokslus, arba realinius, technologinius mokslus. Profilinis mokymas nuo 2000 m. rugsėjo bus įgyvendinamas visų tipų bendrąjį lavinimą teikiančiose mokyklose
.Kuriuos savo darbo rezultatus laikytumėte svarbiausiais?
Pirmiausia tai išorinių egzaminų sistema, apie kurią jau minėjau. Galiu pasakyti, kad anksčiau to nebuvo, o dabar yra. Ta sistema plėtosis toliau iki 2002 m. Šiais metais prie istorijos ir matematikos egzaminų prijungiame gamtos mokslus, 2001-aisias – lietuvių kalbą, 2002-aisiais – užsienio kalbas. Taip palengvinsime moksleiviams galimybes stoti į universitetus. Antrasis pasiekimas – parengtas Aukštojo mokslo įstatymas, kuris įteisina dvejopą aukštąjį mokslą – universitetinį ir neuniversitetinį.
Neuniversitetinis mokslas atsiras iš buvusių aukštesniųjų mokyklų. Atsiras tai, ką Amerikoje vadiname koledžais. Tai bus dar vienas pasirinkimas mokiniams. Turėsime daugiau aukštąjį mokslą baigusių žmonių, nes Lietuvoje tas rodiklis dar yra žemas. Prie svarbesnių pasiekimų priskirčiau ir Lietuvos mokyklų tinklo pertvarką, t. y. šio darbo gairių patvirtinimą. Patį mokyklų tinklą pertvarko ne ministerija, o savivaldybės. Kiekvienas švietimo skyrius kuria savo tinklo projektą ir deriną jį su ministerija. Mes patariame, bet sprendžia pačios savivaldybės. Mokyklų tinklas buvo labai ilgai nesvarstytas kompleksiškai. Buvo tokių vietovių, kur liko labai mažai mokinių, mokyklos kai kur stovi pustuštės. Kita vertus, dabar Lietuvoje labai trūksta vietų vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose: net 17 tūkstančių prašančių dar laukia.
Mokyklų tinklo pertvarkymas – labai skaudi problema, nes kiekviena vietovė nori žūtbūt turėti mokyklą. Ką nors keisti – sudėtinga. Pernai Lietuvoje buvo uždarytos 8 mokyklos. Visos jos – tokios, kuriose mokėsi vos po keletą vaikų. Kelios mokyklos uždarytos jau tik formaliai, t. y. tik dokumentai sutvarkyti, nes jose nebesimokė nė vienas vaikas. Paradoksas: vaikai ten nesimokė, bet mokykla egzistavo dokumentuose.
Reikia galvoti apie naujų funkcijų įtraukimą į mokyklų aplinką. Tokia yra mano svajonė. Pateiksiu tokį pavyzdį: viena Kupiškio rajono mokykla buvo labai apleista, o šalia stovėjo nauji, dar sovietmečiu pastatyti, bet tušti kultūros namai. Šiek tiek lėšų investavo savivaldybė, ir tuose buvusiuose kultūros namuose įsikūrė pradinė mokykla, biblioteka, medicinos punktas, graži salė kultūros renginiams. Visa tai kainavo mažiau, nei griūvančių įstaigų išlaikymas. Galima valstybės mokesčių mokėtojų lėšas taupiau panaudoti, kad neiširtų pati veikla. Reikia priimti racionalius sprendimus ir jų nepolitizuoti.
Kai manęs klausia, kokia kaimo mokyklų ateitis, aš pirmiausia turėčiau žinoti, kokia yra paties kaimo ateitis. Viena Švietimo ministerija į šį klausimą atsakyti negali. Reikia valstybės ekonomikos ir žemės ūkio raidos strategijos. Aš tikiuosi, kad Prezidento sudaryta ilgalaikės švietimo plėtotės komisija tuos klausimus galės bent įvardyti, jei negalės išspręsti. Taip atsiras paskatinimas nežinybiškai atsakyti į svarbius klausimus, t. y. atsakyti visiems kartu.
Lietuvoje labai įprasta, net, sakyčiau mėgstama sunkesnių klausimų patiems nenagrinėti, bet persiuntinėti kitiems. Todėl kartais koks nors prašymas ar dokumentas ilgai keliauja „ratu“. Stengiuosi tokių „ratų“ sukimąsi nutraukti. Kaimo mokyklų problema nėra tik švietimo problema. Tai ir kultūros, ir ūkio plėtotės problema. Reikia geriau dirbti su savivaldybėmis. Turime gyventi taupiau. Kas lankosi Lietuvoje, gali paliudyti, kad mokyklos yra skurdžios, neremontuojamos, kad labai mažai gaunama naujų mokymo priemonių. Skaudžių dalykų galiu vardyti labai daug.
Kai manęs paklausia, ar Lietuva labai mažai skiria lėšų švietimui, turiu pripažinti, kad Lietuva leidžia labai daug savo išteklių šiai sričiai. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) vidurkis yra didesnis nei kitų kaimyninių šalių ir visiškai atitinka Europos standartus. Mes norim sutaupyti ne švietimo sąskaita, bet pasiekti, kad tie pinigai tikrai būtų panaudoti švietimui: kad būtų naujos sporto salės, kad vaikai galėtų gauti šiltą maistą, kad jiems būtų skirtas saugus transportas, o ne „maršrutinis“, kuris kartais vaikus palieka šalikelėje.
Kad galėtume tai padaryti, reikia didelių investicijų. Mes vedame derybas su Pasaulio banku dėl galimos paskolos valstybei – mokykloms atnaujinti. Aš už tas derybas atsakau. Atnaujinimas susideda iš trijų programų. Pirmose dviejose iš jų nagrinėjamas mokyklų šildymas, šiluminių tinklų plėtimas, mokymo ir ugdymo proceso modernizavimas, pertvarkant vidinę mokyklos erdvę. Mes negalime pastatyti naujų didelių mokyklų, bet galime didelės mokyklos vienoje dalyje įkurdinti pradinę, kitoje – pagrindinę mokyklą, trečioje – gimnaziją.
Trečioji programa – savivaldybių parengto švietimo įstaigų tinklo racionalus sutvarkymas ir reikiamos mokyklinio transporto parūpinimas. Mane džiugina tai, kad mes jau esame pradėję ruošti šią programą ir kad Pasaulio banko ekspertai tai vertina labai teigiamai. Be tokios paramos būtų neįmanoma tvarkytis. Didelė dalis valstybės skiriamų švietimui lėšų naudojamos ne ugdymo procesui, o patalpų šildymui, nes seniai pastatytos mokyklos yra labai nesandarios. Įrengus naujas šildymo sistemas, jos greitai atsipirktų. Sumažinus išlaidas šildymui, kitą lėšų dalį galima tiesiogiai panaudoti švietimo reikmėms.
Apibūdinkite svarbiausius JAV ir Lietuvos švietimo sistemų skirtumus.
Pirmas ir bene didžiausias skirtumas yra tai. kad Lietuvoje vaikai dažniausiai mokosi toje pačioje mokykloje nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Tai sukuria skirtingą psichologinę atmosferą negu Amerikos mokyklose, kuriose yra 4 metų pradinė mokykla, paskui 2-metė, vėliau dar 2-jų metų ir pabaigoje – 4-metė gimnazija. Tai vaikų gyvenime reiškia permainas, kurias sąlygoja dažni perėjimai iš vienos mokyklos į kitą. Dar vienas labai ryškus skirtumas yra tai, kad Amerikoje vaikai kasmet keičia savo bendraklasius: klasės kasmet sudaromos iš naujo. Keičiasi ir mokytojos. O Lietuvos pradinėje mokykloje vaikas mokosi ne tik su tais pačiais bendraklasiais, bet jį ketverius metus moko ta pati mokytoja.
Kalbu apie struktūrinius dalykus. Man atrodo, kad jie turi stiprią įtaką vaiko charakterio formavimuisi. Apie tai sprendžiu ne vien kaip švietimo sistemos darbuotoja. bet ir kaip mama, kurios vaikai mokėsi ir vienoje, ir kitoje šalyje. Lietuvos sistema turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Lietuvoje vaikai labai artimai susidraugauja. Kartu būna beveik 12 metų. Jie tampa lyg šeima, lyg broliai ir seserys. Tai yra gerai, nes sąlygoja jaukumo jausmą. Bet blogai, jei kas nors pasikeičia. Kai reikia ką nors pakeisti, juos tai labai sukrečia.
Amerikos vaikai tampa daug savarankiškesni. Jie jau paruošiami iš anksto tam, kad gali būti nauja mokytoja, nauja grupė. Ir jei nesisekė su šia mokytoja, tai gal pasiseks su kita. Žinoma, kad kiekvienas žmogus bendrauja skirtingai, ir tas bendravimas, pasikeitimai tarp mokytojų bei klasės draugų turi ir privalumų. Vaikai išmoksta bendradarbiauti, nes kiekvieną kartą bendravimas ir bendradarbiai yra skirtingi. Bendraujant tenka išmokti lankstumo, išsiaiškinti, kaip siekti tikslo, atsidūrus bet kokioje situacijoje.
Tai rodo ir skirtumus tarp Amerikos ir Lietuvos visuomenių, nes mokykla yra visuomenės atspindys. Mano vaikai buvo laimingi, kai jie lankė mokyklą Lietuvoje. Jie džiaugėsi, kad juos priėmė. Nors ten buvo jau susiformavusios bendruomenės, bet jų neatstūmė. Aš taip pat esu laiminga. Bet įsivaizduoju, kad būna ir kitokių situacijų, kai vaikas nepritampa toje bendruomenėje, kai atsiranda charakterių nesuderinamumas su mokytoja, su kuria vis tiek teks būti 3–4 metus.
Aišku, esama materialinių skirtumų. Nenorėčiau apie tai daug kalbėti. Padėtis pasitaisys, Lietuvai bręstant ir augant jos ekonomikai. Tuo aš absoliučiai tikiu. Bet būtų gerai, jei Lietuvoje ne tiek daug reikšmės teiktume mokymo medžiagai: vadovėliams, kompiuterinėms programoms. Štai mokytoja suko, kad ji negali mokyti pagal naują programą, nes neišleistas naujas vadovėlis. Amerikoje dažnai dirbama visai be vadovėlių. Aš nesakau, kad. taip turi būti, bet nėra gerai ir tada, kai vadovėlis atsiduria vietoje mokytojo, kai mokytojas tampa nesvarbus.
Kuriuos amerikietiškos švietimo sistemos bruožus norėtumėte matyti Lietuvoje?
Aš nesiūlau kiekvienais metais „išmėtyti“ klasių. Tik pažymiu, kad taip yra Amerikoje. Tačiau Lietuvoje norėčiau matyti daugiau nuoširdumo tarp mokytojo ir moksleivių. Ateityje vaikas turės tapti savarankiškas, turės pats skintis gyvenimo kelią. Mokytojo vaidmuo turėtų būti daugiau orientuotas į tai, kaip padėti vaikui išmokti priimti sprendimus, reikšti savo mintis viešai, tapti savarankiškam.
Aš buvau nustebinta pamačiusi, kad Lietuvos vaikai turi tokį mažą praktinį patyrimą. Tarptautinis tyrimas TIMSS, surengęs matematikos ir gamtos mokslo apklausas, parodė, kad mokiniai turėjo pakankamai teorinių žinių, bet stokojo praktinių įgūdžių. Todėl mokytojo pareiga – daugiau dėmesio skirti mokinių gyvenimiškam patyrimui, nuolat sieti teoriją su aplinka.
Kuriuos kitų Vakarų šalių švietimo sistemų bruožus norėtumėte įdiegti?
Kadangi Amerikos sistemą pažįstu geriausiai, tai lengviausia apie tai ir kalbėti. Tačiau iš kitų Vakarų šalių sistemų norėčiau paminėti profesinį mokymą Vokietijoje, technologines gimnazijas. Jos suteikia ne aukščiausią teorinių žinių lygį, bet brandaus piliečio statusą. Galima suteikti ir brandos atestatą, ir tuo pat metu – technologinį išsilavinimą. Tai gana įdomi mokymo sistema. Mes jau svarstome, kaip tai panaudoti Lietuvoje. Kaip minėjau, dauguma mūsų vaikų lanko bendrojo lavinimo mokyklas, kurios yra labai akademiškos. Maža dalis lanko profesines mokyklas, nors jos būtų priimtinesnės daug didesnei vaikų daliai. Bet mūsų visuomenė į šias mokyklas žiūri kaip į „žemesnio statuso“ institucijas.
Taip pat mus domina Danijoje taikoma neįgaliųjų mokymo sistema. Lietuvoje jie dar nėra integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. O tai padaryti galima. Bet čia būtų didelis lūžis, nes reikia pereiti iš vieno būvio į kitą. Tačiau po to sistema taps pigesnė, nes nereikės išlaikyti didelių institucijų, kur vaikai laikomi, lyg izoliuoti nuo visuomenės.
Kuriais Lietuvos pedagogikos mokslo atstovais galite remtis savo darbe? Kokios jų talkos pasigendate?
Prie ministerijos turime Pedagogikos institutą. Šis institutas galėtų ir turėtų būti ministerijos pagrindinė atrama. Ten dirba labai daug puikių žmonių. Bet mes jau pasigedome tokių temų, kurios būtų labiau susijusios su antrojo reformos etapo kryptimis. Atrodo, kad iš inercijos tam tikri moksliniai darbai „rieda“, bet jie nesiejami su kasdienėmis problemomis.
Iš dalies, tai – suprantama, nes mokslinis institutas privalo turėti ilgalaikius projektus ir savo svarbiausias kryptis. Bet Lietuvoje vos ne kiekvieną dieną yra kažkokia krizinė būklė. Dar vyksta valstybės kūrimo etapas. Labai norėčiau, kad Pedagogikos institutas taptų tiesioginiu ministerijos partneriu. Mes privalėsime įgyvendinti tam tikras nuostatas. Be mokslininkų patarimų neišsiversime. Jei imsimės priiminėti tik politinius sprendimus, tai vėliau patys gailėsimės. Lietuvoje galima daug ką įvykdyti, bet ne per dieną ir net ne per metus. Savo anūkų ir vaikų labui tėvai, mokytojai ir politikai drauge susėdę turi priimti sprendimus, kurie būtų tinkamiausi tam tikram laikui, tam tikrai vietovei.
Ar jus iš tikrųjų patenkina dvimetė gimnazija?
Ne, netenkina. Bet dvimetė gimnazija Lietuvoje niekada nebuvo modeliuota. Visi švietimo politikos dokumentai numato tik keturmetes gimnazijas. Iš pažiūros mokymo profiliavimas lyg ir atskirtų paskutinius dvejus metus – XI ir XII klases. Dėl to susidaro regimybė, kad rengiamasi kurti dvimetę gimnaziją. Bet profiliavimo pradmenų atsiranda jau ir IX–X klasėse. Dalis mokinių tuo laikotarpiu dar tik rinksis savo mokymosi kryptį, išmėgins, kas jiems tiktų, ką jie įveiktų. Dalis, kaip ir iki šiol, jau bus aiškiai apsisprendusių ir pasirinkusių. Tokie mokiniai, manau, ir ateis į I–II gimnazijos klases.
Bus tam tikrų struktūrinių keblumų, nes pagrindinė mokykla yra dešimtmetė. Todėl 4-metė gimnazija yra tam tikra struktūrinė kolizija. Bet mes turime ją išspręsti bet kuriuo atveju mokinių labui. Numatomas gimnazijų ir pagrindinių mokyklų bendras darbas, ypač jų I–II klasių ir IX–X klasių. Pagrindinių mokyklų vaikai jaustų gimnazijų dėmesį, norintys ir galintys mokytųsi tų pačių programų, atliktų tuos pačius projektus, žodžiu, rengtųsi ateiti į III gimnazijos klasę.
Keturmetei gimnazijai numatome išskirtinių priedermių – būti švietimo vedliu. Aš manau, kad keturmetės gimnazijos stiprės. Tokia yra ir Lietuvos prieškario tradicija. Ji yra pasiteisinusi ne tik Lietuvos pedagogikos istorijoje, bet ir pasaulio pedagogikoje. Dar reikėtų didesnio rūpesčio viduriniam etapui.
Jau ir dabar Lietuvoje visi supranta, kad pradinė mokykla yra labai svarbus vaiko vertybių formavimosi etapas. Reikia stiprinti tikybos mokymą, jei tėvai to pageidauja. Reikia įdiegti patriotinį ugdymą, labiau skatinti bendradarbiavimą, ugdyti norą būti geru žmogumi. Visi puikiai supranta gimnazijos reikšmę. Tai – jau brandos etapas, suaugusio žmogaus susiformavimas, prisiėmimas atsakomybės už save, už savo šeimą, savo valstybę. Bet dar labai reikia pasirūpinti pagrindine mokykla.
Mažiausias dėmesys Lietuvoje kreipiamas į tą laikotarpį, kai vaikas mokosi 5–8 klasėse. Aš dar norėčiau ateityje prie šio klausimo sugrįžti. Baigiant pokalbį, ministerijos ir Lietuvos mokyklų vardu noriu išreikšti didelę pagarbą visoms Amerikos organizacijoms, kurios prisidėjo ir padėjo Lietuvai stiprinti švietimo sistemą. Pirmiausia dėkoju APPLE organizacijai, kuri yra parėmusi daug mokytojų ir įvykdžiusi daug Lietuvai naudingų strateginių darbų. Taip pat esu dėkinga Lietuvių fondui, Tautos fondui, Vydūno fondui ir visiems kitiems, remiantiems Lietuvą. Neseniai Vydūno fondas padovanojo mokykloms knygą apie Vydūną. Plečiasi bendradarbiavimas tarp Amerikos ir Lietuvos organizacijų. Žinau, kad išeivijoje yra žmonių, turinčių daug patirties, kurie ir moraliai palaiko.
Dėkojame viceministrei Vaivai Vėbraitei už šį pokalbį. (Kalbėjosi „Dirvos“ redaktorius, dr. Jonas Jasaitis)
APPLE ŠVENČIA 10-METĮ
2000-09-05
Ritonė Rudaitienė
Dešimtį metų trunkanti APPLE (Amerikos pedagogų talka Lietuvos mokykloms) bendrijos kelionė per Lietuvą yra tokia plati ir gili, kad jai aprašyti reikėtų atskiros knygos… Kai prieš dešimtį metų Lietuva atstatė nepriklausomybę, norėta atsiriboti nuo 50-metį naudotų, primestų sovietinio auklėjimo metodų, programų ir vadovėlių. Todėl Lietuvos švietimo darbuotojai kreipėsi į Amerikos lietuvius, prašydami šio krašto mokytojų talkos Lietuvos mokykloms. Taip susikūrė APPLE bendrija.
Nuo 1993 metų APPLE bendrija kartu su Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija kasmet ruošia Lietuvos mokytojų kvalifikacijos kėlimo programas ir vasaros seminarus bei kursus. Pagal APPLE paruoštą informaciją žiniasklaidai apskaičiuota, kad šiuose kursuose nuo 1991 metų yra dėstę apie 470 kruopščiai atrinktų paskaitininkų iš JAV, o kursuose dalyvavo daugiau kaip trečdalis visų Lietuvos mokytojų. Tai labai didelė dovana Lietuvai ir visiems Lietuvos mokytojams, kurie, lankydami kursus, gali susipažinti su Vakarų pedagogika bei metodika.
Dešimtosios APPLE vasaros Lietuvoje paminėjimo šventė prasidėjo liepos 9 d. Mokytojų profesinės raidos centre, Vilniuje Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Antanas Saulaitis, S. J. Koncertavo Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos moksleivių pučiamųjų orkestras. Po to prasidėjo APPLE dešimtmečio iškilmės Aktų salėje ir kiemelyje. Buvo parodytas Romo Sakadolskio sudarytas žavus APPLE dešimties metų veiklos skaidrių ir garso montažas. Toliau sekė Lietuvos Švietimo ir mokslo ministro Kornelijaus Platelio, viceministrės ir ilgametės APPLE bendrijos pirmininkės Vaivos Vėbraitės, viceministrės Gražinos Paliokienės, Mokytojų profesinės raidos centro direktoriaus Gintauto Rudzinsko, tuometinio Amerikos ambasadoriaus Lietuvai Keith Smith, APPLE bendrijos pirmininkės Emilijos Sakadolskienės ir kitų svečių sveikinimai.
Raštu sveikino Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir JAV senatorius bei Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Jesse Halines. Buvo sodinamas APPLE sodas (dešimt obelaičių) ir vaišinamasi specialiu amerikietiškos gamybos obuoliniu kepsniu. Dalyvius ir svečius linksmino Jorės etnografinis ansamblis. Iškilmėms vadovavo naujoji APPLE bendrijos pirmininkė Gitą Kapčinskienė.
Iki šiol APPLE vasaros kursai vyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose, Marijampolėje, Mažeikiuose, Molėtuose, Panevėžyje, Šalčininkuose, Šiauliuose, Šilutėje, Ukmergėje, Utenoje, Tauragėje ir kitur. Šių metų – dešimtosios APPLE vasaros kursų renginiai buvo skirtingose vietovėse: Vilniuje – seminaras „Rizikos vaikai“, seminaras „Pedagoginių situacijų tyrimai“, kursai pradinių klasių mokytojams ir trys pamokų tvarkaraščio sudarymo seminarai; Šalčininkuose – mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai; Kaune, Kaišiadoryse, Skuode, Skaudvilėje, Smalininkuose, Gelgaudiškyje – specialiosios pedagogikos renginiai; Giruliuose – specialiosios pedagogikos stovykla; Anykščiuose, Joniškyje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Varėnoje ir Visagine – regioniniai seminarai.
Pereitais metais, atsižvelgiant į naujus Lietuvos mokytojų poreikius, buvo paruošti du naujos krypties seminarai. Vienas iš jų – pedagoginių situacijų tyrimai. Šio seminaro tikslas – padėti Lietuvos mokytojams geriau suvokti savo mokinių poreikius ir problemas, atliekant klasėje specialius tyrimus.
Pernai pradėti tyrimai buvo išsamiai aptarti ir išnagrinėti, dalyvaujant mokytojų komandoms ir aukštųjų mokyklų doktorantams. Ateityje planuojama išleisti šia tema knygą, kuri padėtų Lietuvos mokytojams naudotis JAV ir Vakarų Europoje plačiai taikomais tyrimų metodais.
Seminaro „Rizikos vaikai“, vykusio liepos 9–14 d. Vilniuje, dalyviai galėjo išnagrinėti tokias temas, kaip požiūris į paramą vaikui ir jo šeimai; šeimos, mokyklos ir visuomenės bendravimas; tėvų mokymas; sėkmės mokykloje tikimybės nustatymas; protinių sutrikimų atpažinimas ir gydymas; savižudybių prevencijos programos mokyklose; alkoholizmo ir narkomanijos šaknys ir pan.
Liepos 10–11 d. vyko Kauno apskrities specialiųjų mokyklų mokytojų ir tėvų draugijos renginiai: APPLE-2000: „Normalizacija ir integracija: iš kur ateini ir kur eini?“ Programoje buvo du bendrieji posėdžiai, o po to vyko darbas atskirose grupėse. Paskaitas skaitė 20 lektorių iš Lietuvos, 11 iš JAV ir po vieną – iš Lenkijos bei Olandijos.
Konferencija buvo skirta APPLE specialiosios pedagogikos temų Lietuvoje dešimtmečiui. Ją sudarė ir koordinavo dr. doc. Algirdas Grigonis. Šalia kitų regioninių seminarų, kurie šią vasarą buvo suruošti šešiolikoje Lietuvos vietovių, devyni APPLE mokytojai jau antrą kartą vedė parodomąsias klases „Vilties“ (sutrikusio intelekto žmonių bendrijos) poilsio ir socialinės reabilitacijos stovykloje Giruliuose. Čia dalyvavo mokytojai, dirbantys bendrojo lavinimo ir specialaus ugdymo įstaigose. Lietuvos mokytojai turėjo išskirtinę progą ne tik įgyti teorinių ir specialiosios metodikos žinių, bet ir betarpiškai stebėti jų praktinį pritaikymą.
Šiais sukaktuviniais metais APPLE vasaros kursuose dėstė 55 mokytojai iš JAV (16 iš jų – pirmą kartą). 12 asmenų talkino administraciniame darbe. 20 dėstytojų turėjo daktaro laipsnį, 32 asmenys – lietuviškas šaknis ir 23 mokėjo kalbėti lietuviškai. APPLE darbas Lietuvoje dar nesibaigia. Iš tikro, susidomėjimas vasaros kursais ne mažėja, bet auga. Ačiū visiems, kurie šį tikrai reikšmingą Lietuvos ateičiai darbą skatina ir remia.
