Lietuva ir toliau lieka gili Europos provincija. Ne dėl to, kad esame maži, o dėl to, kad per okupacijos metus buvome dvasiškai sutrypti, vertybinis nuosmukis, vis dar nesuprantame kas yra paveldas ir kaip su juo reikia elgtis.
Šiomis dienomis dienomis yra daug kalbama apie viešuosius pirkimus ministerijose. Nenoriu, o ir ne man reikia nagrinėti teisinius tų pirkimų aspektus, tegul tai daro teisės profesionalai. Kaip buvęs muziejininkas, galiu išreikšti tik savo, gal ir subjektyvią, nuomonę apie konkrečius pirkinius.
Lietuvos muziejai gauna pinigų (kruopeles) meno vertybėms įsigyti. Padedama daug jėgų įsigyti kažką gero, nes pinigų kiekis neleidžia siekti geriausio.
URM įsigijo Prapuolenio baldų komplektą (istorinę vertybę), pagal patvirtintą patalpų tvarkybos projektą. Štai čia man ir iškilo klausimas, ar tikrai URM, kad ir reprezentatyviai patalpai reikia istorinių vertybių?
Mano subjektyviu supratimu, toks sprendimas yra neapgalvotas ir neteisingas. Istorinių vertybių vieta muziejuose (blogiausiu atveju – pas kolekcininkus).
Kiek supratau šie istoriniai baldai bus eksploatuojami (ant jų bus sėdima ir pan.). Muziejuose, salės prižiūrėtojai neleidžia eksponatų liesti, ant kėdės sėdėti, o Jums ir Jūsų svečiams tai negalios.
Tai yra visiškas atitrūkimas nuo realybės, tai, kaip minėjau – provincialumo išraiška. Lietuvoje baldininkai yra aukščiausio lygio ir be didelio vargo galėjo pagaminti tokių baldų kopijas. Tuo interjero vizualinis sprendimas tikrai nesumenktų. Gal kiek „riebiau” pasakysiu – gal nusiperkam kokį Rembranto kūrinį ir pakabiname Ministro kabinete?
Nuo to Ministras, darbuotojų (nes paprastas lietuvis to paveikslo pamatyti negalės) ir svečių akyse taps labiau profesionalus nei Vokietijos, Prancūzijos ir pan. Ministrai?
Ne mes tikrai dar esame okupacijos pasekmių periode. Na tikrai Prancūzijos Prezidentui nekils mintis iš kolekcininkų įsigyti Napoleono sostą (čia kaip pavyzdys) ir jį pasistatyti prie savo rašomojo stalo bei sėdėti.
Muziejų veikloje yra tokių atvejų, kaip ypatingomis progomis kažkuriam laikui eksponatai „skolinami”. Labai nuvylė muziejų bendruomenė bei menotyrininkai – spengianti tyla. Juk URM apskaitos skyriui, tai eiliniai baldai, buhalteriškai nusidėvės per kelis metus ir liks beverčiai – teisiškai galės išvežti į sąvartyną.
Gerb. Užsienio reikalų Ministre, parodykite supratimą – perduokite istorines vertybes muziejams, ten tikrai jos bus saugios, jas galės matyti visi Lietuvos gyventojai bei jų svečiai, parodykite, kad Jumyse okupacijos liekamųjų reiškinių neliko. Dėl tokio sprendimo Jūsų įvaizdis tikrai nesumenks, o greičiau – pakils.
