Su Europos Parlamentu susijusi frakcija perspėja apie religinių konservatorių „radikalią grėsmę“, t. y. visus, kurie gina gyvybę, šeimą ar tikėjimą.
Praėjusią savaitę, birželio 26 d., Europos parlamentinis seksualinių ir reprodukcinių teisių forumas (EPF) paskelbė „The Next Wave“ – ataskaitą, kuria siekiama atskleisti vadinamųjų „anti-gender“ ir „antifeministinių“ religinių veikėjų iškilimą Europoje. Šių veikėjų tikslas esą yra „sugriauti dešimtmečius sunkiai iškovotas lytines ir reprodukcines teises visoje Europoje“.
Apsigaubęs žmogaus teisių retorika, dokumentas iš esmės yra politiškai angažuotas. Jo turinys labiau primena kovos su terorizmu grėsmės vertinimą ir religines propagavimo grupes vaizduoja kaip organizuotos ekstremistinės grėsmės dalį, kurią esą reikia sustabdyti bet kokia kaina.
Ataskaitos autoriai teigia, kad „naujas religinių ekstremistų, kraštutinių dešiniųjų populistų ir oligarchinių finansuotojų aljansas“ bando paversti religinį ekstremizmą pagrindine valdžios forma, pasitelkdamas žiniasklaidą, NVO, politines partijas ir viešąsias institucijas. Ironiška, kad pati EPF yra įtvirtinta ES institucijose ir veikia kaip galingų lobistų grupė, savo aktyvizmą paverčianti teisės aktais.
Nors EPF prisistato kaip neutralus parlamentinis forumas, ji yra gerai finansuojamas propagavimo tinklas, glaudžiai bendradarbiaujantis su Europos Komisija. Organizacija kasmet gauna šiek tiek mažiau nei 3 milijonus eurų viešojo finansavimo, dalis kurio, ironiškai, atkeliauja iš šaltinių už Europos ribų.
Jos finansinę paramą sudaro tokie galingi donorai kaip Billo ir Melindos Gatesų fondas, Atviros visuomenės fondai, IPPF bei kitos organizacijos, dažnai ne europinės kilmės ir turinčios interesų formuojant socialinę politiką visoje Europoje.
EPF veikia pasitelkdama „švelniąją galią“ (soft power), kad galėtų įsitvirtinti Europos Parlamente ir daryti įtaką svarbiausioms ES finansavimo programoms, pavyzdžiui, daugiametei finansinei programai (DFP) ar plačiai kritikuojamam Skaitmeninių paslaugų aktui (SPA), dažnai siejamam su cenzūros rizika.
Priešingai nei tvirtina ataskaitos autoriai, dokumentas nėra mokslinis tyrimas – tai ideologinė kampanija, skirta delegitimizuoti nuomonių skirtumus ir kloti pamatus ES sankcionuotai cenzūrai, siekiant sutriuškinti politinius nesutarimus.
Paradoksalu, kad tą pačią ataskaitą Europos Parlamente pristatė parlamento nariai iš Vokietijos ir Lenkijos, nors būtent šiose jų atstovaujamose šalyse dažnai pažeidžiami teisinės valstybės ir demokratiniai principai – tai akivaizdus endeminės veidmainystės, sąmoningai ignoruojamos ataskaitos autorių, ženklas.
Kaip rodo masiniai reidai prieš politinius disidentus Vokietijoje ar opozicijos persekiojimas Lenkijoje, Europoje šiandien gresia pavojus laisvei – bet ne dėl religinės dešinės. Kur yra ES pasipiktinimas Berlyno bandymais uždrausti pagrindinę šalies opozicinę partiją ar dėl Paryžiaus bandymų neleisti Marine Le Pen dalyvauti rinkimuose?
Kas gi tie „religiniai ekstremistai“?
Jau visi žinome scenarijų: gink gyvybę, propaguok tradicinę šeimą, pasisakyk už tėvų teises, žodžio ar sąžinės laisvę – ir tave tuoj pat įvardys kaip grėsmę demokratijai. Tą daro tos pačios grupės, kurios pačios remiasi neatskleistu užsienio finansavimu, kad prastumtų savo darbotvarkę.
Pavyzdžiui, ataskaitoje skiriama nemažai dėmesio tariamam „anti-gender“ ir natalistiniam Katalikų Bažnyčios ekstremizmui. Joje minimos tokios organizacijos kaip katalikų pro-šeimos gynėjai Ordo Iuris Lenkijoje, Civitas Christiana Nyderlanduose, CitizenGO, FAFCE ir Human Life International, veikiančios keliose šalyse.
Politinėje plotmėje dar aiškiau matyti, ką ataskaitos autoriai vadina „religinėmis ekstremistinėmis organizacijomis“. Pasak dokumento, vienas pagrindinių šios vadinamos „kraštutinių dešiniųjų imperijos“ galios centrų yra konservatyvi idėjų kalvė „MCC Brussels“, ataskaitoje paminėta daugiau nei dvidešimt kartų ir vaizduojama kaip Vengrijos premjero Viktoro Orbáno piktavališkos įtakos ideologinė atrama Briuselyje.
Tai nė kiek nestebina: viskas, prie ko prisiliečia Vengrija, ataskaitos autoriai skelbia esant „seksualinių teisių“ priešu – net organizaciją „Hungary Helps“, kuri teikia pagalbą persekiojamiems krikščionims Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.
Ataskaitoje taip pat įtraukiamos visos socialiai konservatyvios organizacijos, susijusios su Europos konservatorių ir reformuotojų (ECR) frakcijos nariais arba „Patriotais už Europą“, įskaitant ECR think-tanką „New Direction“, įkurtą Margaret Thatcher, ar Ispanijos VOX partijai artimą „Fundación Disenso“.
Europos kraštutinių dešiniųjų partijų „žiniasklaidos užvaldymas“ esą vaidina svarbų vaidmenį legitimuojant šį tinklą, teigiama ataskaitoje. Joje, be kita ko, konkrečiai minimas portalas europeanconservative.com, kuris „nuolat propaguoja prieš lytį nukreiptus naratyvus, įrėmintus kaip pastangas apsaugoti tautinį paveldą ir krikščioniškas vertybes“. Na, viskas, ką galima pasakyti, – esame patenkinti, kad esame atpažinti.
„Veidmainystė pagal Richterio skalę“
Praėjusią savaitę pristatydami ataskaitą, EPF vadovai ir jų sąjungininkai skambino pavojaus varpais dėl JAV tarptautinės plėtros agentūros (USAID) finansavimo mažinimo, tuo pat metu kaltindami savo kritikus, kad šie neva veikiami „užsienio jėgų“.
Pasaulinės žmogaus teisių gynimo grupės ADF International – dar vienos ataskaitos „taikinio“ – atstovas europeanconservative.com sakė:
„Veidmainystė neatitinka Richterio skalės: šios organizacijos pačios priklauso nuo JAV mokesčių mokėtojų ar pasaulinių milijardierių paramos, tačiau ragina mažinti paramą mažoms konservatyvioms grupėms, kurios gauna daug mažiau lėšų. Tai, ką EPF vadina ataskaita apie ekstremizmą, labiau primena cenzūros norų sąrašą, pridengtą akademiniu žargonu ir donorų logotipais.“
Formuluodama tradicines, tikėjimu grindžiamas bei konservatyvias pažiūras kaip savaime „antidemokratines“, EPF rizikuoja paversti ES institucijas ideologiniais vykdytojais, o ne demokratiniais tarpininkais.
Prieš kelias savaites ADF Europos Parlamente surengė renginį, kurį vedė konservatyvūs europarlamentarai iš ECR ir „Patriots for Europe“. Jame organizacijos vykdomasis direktorius Paulas Colemanas perspėjo, kad žodžio laisvei žemyne kyla toks pavojus, kokio nebuvo dešimtmečius, ir kad augantis ES cenzūros režimas vis labiau nukreiptas į konservatyvių ir religinių nuomonių slopinimą, prisidengiant kova su „neapykantos kalba“.
Vienoje įsikūrusi ADF daugiausia vienija teisininkus, besispecializuojančius žmogaus teisių, minties ir saviraiškos laisvės srityje. Vienas žinomiausių jos klientų – Suomijos parlamentarė Päivi Räsänen, apkaltinta „neapykantos nusikaltimu“ už tai, kad tviteryje paskelbė Biblijos eilutes, aiškindama savo požiūrį į LGBT klausimus. Nepaisant to, kad ji jau du kartus buvo išteisinta, byla tebesitęsia.
Organizacija taip pat bendradarbiauja su „Billboard Chris“ – žinomu vaikų apsaugos aktyvistu, kuris praėjusį mėnesį buvo suimtas Briuselyje už tai, kad tiesiog stovėjo gatvėje su plakatu „Vaikai negali sutikti su hormonų terapija“. ADF taip pat atstovauja keliems asmenims, kurie buvo apkaltinti tyliai meldęsi prie abortų klinikų Jungtinėje Karalystėje.
Šie pavyzdžiai aiškiai iliustruoja, ką EPF ir kitos panašios organizacijos turi omenyje, kalbėdamos apie „religinį dešinįjį ekstremizmą“, esą keliantį grėsmę „sunkiai iškovotoms“ progresyvioms teisėms. Jų tikslas – pasitelkus Briuselio institucijų galią užgniaužti bet kokią opoziciją liberaliai darbotvarkei.
„Kai pagrindinės pozicijos dėl šeimos, lyties ar tėvų teisių traktuojamos kaip grėsmė ES vertybėms, pavojingai priartėjame prie sovietmečio ideologinės policijos. Tai tampa vis realesne grėsme su kiekvienu žodžio laisvės suvaržymu Europoje“, – pridūrė ADF.
Tamás Orbán yra europeanconservative.com politinis žurnalistas, gyvenantis Briuselyje.
europeanconservative.com
O rinkėjai ką mano? Kodėl tik tokius, nekenčiančius šeimų, renka į valdžią?