Kas iš tiesų yra „normalu“ – ir kas turi teisę tai nuspręsti? Normalumas nėra neutralus – jis nubrėžia ribas tarp to, kas laikoma priimtina, ir to, kas atmetama kaip nukrypimas, taip pat aktyviai formuoja galios santykius visuomenėje, nustatydamas, kieno elgesys, tapatybė ar patirtis gali būti laikomi „norma“, o kieno – marginalizuojami.
Iki XX a. vidurio „normalumo“ sąvoka daugiausia buvo vartojama kaip mokslinis terminas, ypač medicinoje – ji žymėjo sveikatos būklę ir tinkamą organų funkcionavimą. Tik vėliau šis terminas perėjo į kasdienę kalbą ir tapo plačiau vartojamas visuomenėje. Nuo tada jo reikšmė tapo vis labiau neapibrėžta, tačiau galima išskirti dvi pagrindines jos dimensijas: aprašomąją – tai, kas yra įprasta ar dažna, ir normatyvinę – kaip idealą, kurio derėtų siekti. „Normalu“ yra tai, kas būdinga daugumai – tai, ką daro ar kaip elgiasi dauguma žmonių. Asmuo gali pasirinkti prisitaikyti prie šių normų arba nuo jų nukrypti, turėdamas tam tikrą laisvės laipsnį.
Šiuolaikinė liberalioji visuomenė siekia praplėsti normalumo ribas, įtraukdama į jas kuo įvairesnius reiškinius. Tačiau net ir lanksčiai suformuotos normos, nusistovėjusios visuomenėje, ima veikti tarsi traukos centras – jos sukuria konformizmo spaudimą. Asmens lygmeniu tai gali lemti nekritišką normų internalizaciją ir baimę tapti „nenormaliu“, o visuomeniniu – homogenizaciją ir visuotinio normalumo siekį. Vis daugiau žmonių pradeda orientuotis į tai, kas laikoma normaliu, siekdami būti priimti, todėl tampa vis panašesni vieni į kitus.
Be to, „nenormaliais“ dažnai laikomi tie, kurie priklauso socialiai nepalankioje padėtyje esančioms grupėms. Jų siekis būti „normaliais“ atspindi ne tik norą pritapti, bet ir poreikį būti traktuojamiems lygiai – turėti tokias pačias galimybes ir socialinį pripažinimą kaip ir dauguma.
Šį normalumo keliamą spaudimą kritiškai vertino ir psichoanalitikas Erich Fromm. Jis, analizuodamas moderniąją visuomenę, pastebėjo, kad žmogus dažnai prisitaiko prie „ligotos“ kultūros – tokios, kurioje pavojingas konformizmas, vartojimas ar paviršinis saugumas laikomi normaliais. Jo žodžiais, „daugelis žmonių yra prisitaikę, bet dvasiškai mirę“, nes jų prisitaikymas grindžiamas ne autentiškumu, o baime būti kitokiais.
Panašią problematiką, tačiau iš kitos – galios santykių ir socialinės kontrolės – perspektyvos nagrinėjo Michel Foucault, kurio disciplinarinės galios analizė atskleidžia, kad šiuolaikinė baudžiamoji sistema veikia ne tiek per bausmę, kiek per normą, stebėjimą ir korekciją. Tradicinė baudimo sistema rėmėsi aiškia skirtimi tarp teisėto ir neteisėto, o bausmė buvo suvokiama kaip atpildas už įstatymo pažeidimą. Tačiau disciplinarinis režimas keičia šią logiką: jis ne tik baudžia, bet ir stebi, formuoja, koreguoja, siekia padaryti žmogų „normalų“, t. y. atitinkantį nustatytus socialinius standartus.
Foucault teigimu, „bausti – tai reiškia dresuoti“. Šis zoologinis terminas pasirinktas neatsitiktinai – jis išreiškia šiuolaikinės galios esmę: žmogus elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi, ne todėl, kad laiko tai moraliai teisingu elgesiu, bet todėl, kad buvo sistemingai išmokytas reaguoti pagal disciplinos logiką. Dresūra suponuoja paklusnumą, veiksmo automatizmą, fizinę ir psichologinę kontrolę. Bausmė šioje sistemoje nebėra viešas aktas (kaip viduramžiais), bet išskaidoma į smulkius korekcinius veiksmus – laiko valdymą, kūno stebėjimą, užduočių kartojimą ir pan. Tikslas – suformuoti naudingą, produktyvų, nuspėjamą subjektą.
Norma čia tampa centriniu vertinimo matu. Ji nėra natūralus ar objektyvus rodiklis – veikiau tai socialiai sukonstruotas kriterijus, leidžiantis klasifikuoti ir hierarchizuoti individus. Nukrypimas nuo normos tampa pagrindu taikyti įvairias sankcijas: tiek baudžiamąsias (pvz., įkalinimą), tiek „pataisomąsias“ (pvz., perauklėjimą, terapiją, stebėseną). Baudžiami tie, kurie nesugeba prisitaikyti ar veikia ne pagal nustatytas taisykles – mokiniai, netinkamai atliekantys užduotis, kareiviai, neišmokę tinkamai elgtis su ginklu ir pan.
Disciplinos veiksmingumas slypi jos nepertraukiamume ir subtilume. Ji remiasi nuolatiniu stebėjimu, lyginimu, vertinimu ir koregavimu, leidžiančiu institucijoms – mokykloms, kalėjimams, ligoninėms, kariuomenei – ne tik reaguoti į nukrypimus, bet ir aktyviai formuoti „normalius“ piliečius. Įstatymo galia čia pasitraukia į antrą planą, o jos vietą užima norma – tylus, bet veiksmingas galios mechanizmas, veikiantis per paties individo sąmonę.
Galia ne tik kontroliuoja iš išorės, bet ir įsitvirtina individo viduje: jis ima pats save stebėti, vertinti, taisyti. Jei neatitinka normų – laiko save nenormaliu, taisytinu. Taip veikia vadinamoji „normalizuojanti sankcija“, kuri ne tiek baudžia, kiek formuoja ir prisitaiko. Foucault teigimu, tai atskleidžia paradoksalią galios logiką: ji vienu metu siekia suvienodinti visus pagal bendrą normą ir individualizuoti – pamatuoti nukrypimus, nustatyti lygius, fiksuoti ypatybes, išgauti naudą iš skirtumų.
„Normalizuojanti valdžia verčia būti homogeniškiems; tačiau ji individualizuoja, nes leidžia pamatuoti nukrypimus, nustatyti lygmenis, fiksuoti specifines ypatybes ir išgauti naudą iš skirtumų.“ – Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti 1998, 221 psl.
Tokią galios dinamiką dar labiau išplečia Byung-Chul Han, kuris knygoje „Nuovargio visuomenė“ kalba apie reikšmingą normalumo sampratos transformaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Anot Han, normalumas nebeapsiriboja elgesiu, kuris atitinka visuomenės normas ar įstatymus. Priešingai – jis tampa nematomu, bet galingu mechanizmu, kuris reguliuoja žmonių savivoką, gyvenimo būdą ir net jų psichinę sveikatą. Šiuolaikinis žmogus gyvena nebe represinėje, bet „pozityvioje“ visuomenėje, kurioje nebėra išorinio „privalai“, tačiau veikia vidinis „tu gali“. Šis „galėjimas“ iš pirmo žvilgsnio skamba kaip laisvė, tačiau Han pabrėžia, kad tai sukuria naują priespaudos formą – savęs išnaudojimo prievartą, kur žmogus pats tampa ir savo šeimininku, ir savo vergvaldžiu. „Privalau“ turi ribas. Tačiau „galiu“ jokių ribų neturi. „Galiu“ yra visiškai atviras. Tad ir prievarta, kuri kyla iš „galiu“, yra beribė“.
Normalumas nėra neutralus – jis nubrėžia ribas tarp to, kas laikoma priimtina, ir to, kas atmetama kaip nukrypimas.
Normalumo fenomenas šioje paradigmoje reiškia gebėjimą būti visada pasirengusiam, produktyviam, motyvuotam – net ir tada, kai kūnas ar psichika siunčia nuovargio ar atsitraukimo signalus. Normalus žmogus turi norėti tobulėti, investuoti į save, būti „projektas“, nuolat atnaujinamas ir gerinamas. Tokia normalumo samprata sukuria gilų vidinį spaudimą: nebebūti produktyviam tampa beveik morališkai nepriimtina, o emocinis ar fizinis išsekimas suvokiamas kaip silpnumas, trūkumas, nukrypimas nuo normos.
Han pastebi, kad būtent ši „perteklinės galios“ logika lemia šiuolaikinio žmogaus psichines krizes – depresiją, nerimą, nuolatinį nuovargį. Tai nėra simptomai, kylantys iš išorinio draudimo ar kontrolės. Atvirkščiai – jie gimsta iš laisvės būti viskuo, bet ir būtinybės tą laisvę realizuoti maksimaliai. Tokiu būdu, net psichikos sutrikimai įtraukiami į funkcionavimo logiką: jie turi būti kuo greičiau „sutvarkyti“, kad žmogus grįžtų į įprastą darbo, pasiekimų ir veikimo ritmą. Nenormalumas šiandien nėra tik elgesio nukrypimas – tai neefektyvumo ženklas, tarsi techninis defektas.
Tokio normalumo pavojus – jo neįžvelgiamumas. Skirtingai nuo praeities disciplinos režimų, šiuolaikinė kontrolė nebenaudoja griežtų draudimų, bet subtiliai formuoja norus, lūkesčius ir idealus. Tai verčia klausti: ar šiuolaikinis normalumas nėra prievarta kita forma? Ar nenormalumas, pasireiškiantis atsitraukimu, lėtumu, abejonėmis, netgi skausmu, kartais nėra gilesnio žmogiškumo ženklas? Han kviečia ne tik kritiškai vertinti dominuojančią normalumo sampratą, bet ir ieškoti alternatyvų – labiau autentiškų ir atlaidesnių žmogiškajam trapumui.
Erika Simniškytė savo straipsnelyje ” Normalumo fenomenas: nuo socialinio mato iki nematomos prievartos” pasakoja ką apie „normalumą,nenormalumą” pasakoja psichoanalitikas Erich Fromm, ką „iš kitos – galios santykių ir socialinės kontrolės – perspektyvos” nagrinėjo Michel Foucault, ar ” galios dinamiką dar labiau išplečia Byung-Chul Han, kuris knygoje „Nuovargio visuomenė“ kalba apie reikšmingą normalumo sampratos transformaciją šiuolaikiniame pasaulyje… Normalumas nėra neutralus – jis nubrėžia ribas tarp to, kas laikoma priimtina, ir to, kas atmetama kaip nukrypimas.”…
Iš „vidaus” Rytų ir Vakarų Europos gyvenimą perpratęs žmogus žino, kad „normalumas” buvo ir yra būdingas Rytų Europos, Rusijos ir panašaus kultūrinio supratimo žmonėms… Smetoninėje Lietuvoje, kaip ir Tarybų Lietuvoje kaimo „padoriam” vyrui, ypač „damai”, buvo svarbu ką apie elgesį, aprangą… prie bažnyčios po sekmadienio mišių kaimo bobelės pasakys… „Išlaisvintiems iš okupacijų”, įgijusiems savas „valstybes” čiabuviniams buvo ir yra būdinga „normalėti”, visokiais būdais kopijuoti Vakarus.. Bet kaip taisyklė, jiems to nepavyksta įgyvendinti, trukdo kolekyvinis „normalumo” jausmas..
Tas kuris gyveno ne vieną dešimtmetį taip vadinamuose išvystytuose Vakaruose, perprato Vakarų žmogaus gyvenimo būdą, tas Simniškytei gali pasakyti, kad Vakarų kultūros žmogus iki „pačių panagių” yra individualistas ir egoistas.. Jam visokie „normalumai” yra įdomūs tik tiek, kiek jie gali duoti naudos, o „nenormalumai”,kiek gali kainuoti… Kad dėl pinigų ar šiaip sau, atkreiptų į save dėmesį, Vakarų kultūros žmogus gali daugiau nei „nenormaliai” apsirengti, nusirengti, išdarkyti plastinėmis operaijomis savo veidą, kūną.., gali išdidžiai pasidaryti „normaliu” transgenderiu, padaryti „normalumu” homoseksualizmą, transgenderizmą, ir atvirkščiai…
Taip kad „normalumas – nenormalumas” buvo ir liko problema tik čiabuvinių kultūrų žmonėms.. Na o civilizuotų Vakarų mąstytojai nuo seno nagrinėja, pasakoja, kuria teorijas… apie „normalumus-nenormalumus, demokratijas, autokratijas, liberalizmus, socializmus, komunizmus…”, kurie, kaip taisyklė, „sudirba” pasaulio kraštuose, gyvenančių čiabuvių „kultūrose”.., kur vietiniai čiabuviai beviltiškai svajoja (akivaizdus pavyzdys yra ” lietuvių” nueitas „didingas vakarėjimo” kelias nuo vienuolio Brunono mūsų eros tūkstantaisiais metais nužudymo iki šiandieninio eurosojūzinio „vakarietiškumo”) kada nors pasidaryti „vakarietiško” supratimo…
Kaip ir rusų „vakarietiškumas”, kurių carinė diduomenė šimtus metų kalbėjo, rengėsi pagal Prancūzijoje buvusį aukščiausią „etiketą”…, Rusijos caras Petras 1 skuto savo bajorų barzdas, kad jie būtų „normalūs ir vakarietiški”. Gorbačiovas už „vakarietiškumą” sugriovė taip vadinamą socialistinių valstybių lagerį, „sunormalėjęs” ir nuo alkoholio „suvakarėjęs” Jelcinas Baltarusijos Belovežo giroje su Ukrainos ir Baltarusijos sugėrovais galutiniams Rusijos „normalumo” ir „vakarietiškumo su visomis vertybėmis įtvirtinimui” sugriovė ir Tarybų Sąjungą..
Ar civilizuota homo sapiens bendruomenė turi nusistatyti savo išsivystymo lygį atitinkančias visiems privalomas sugyvenimo taisykles ir NORMAS? Prašaliečio supratimu ,,išvystyti Vakarai” gyvena chaose ir anarchijoje pagal ,,Vakarų kultūros principus” be jokios teisingumo sistemos – reikalavimų visoms gyvenimo sritims??..
NORMALUS: gėjus, tinginys, alkoholikas, narkomanas, melagis, sukčius, vagis, žudikas, savižudis, teroristas, pakarti, užmėtyti akmenimis – čia būtų pagal soclagerio, supuvusių vakarų ar kokių kt.čiabuvių standartus?