Vidas Rachlevicius
Jos kolekcijos buvo spektakliai, o drabužiai – vaidmenys.
Siurrealizmas buvo vienas radikaliausių ir įdomiausių XX a. kultūrinių judėjimų. Jis siekė išlaisvinti žmogų nuo racionalumo diktato, atverti kelią pasąmonei, sapnams, paradoksams. Jo įtaka iki šiol matoma literatūroje, kine, fotografijoje, psichoanalizėje, politikoje.
Elsa Schiaparelli buvo unikali tuo, kad pirmoji madoje įtvirtino siurrealizmą kaip konceptualų metodą, o ne dekoratyvinį stilių. Ji suvokė drabužį kaip intelektualų objektą, o ne tik kaip estetinę formą.
Ji drąsiai jungė meną ir madą, kai dauguma dizainerių dar tik ieškojo kelių bendradarbiauti su menininkais. Ji sukūrė spalvą kaip prekės ženklą, o firminė shocking pink tapo jos identiteto dalimi. Ji išdrįso būti ekscentriška, kai moterims buvo primetamas nuosaikumas.
Ji mąstė konceptualiai. E. Schiaparelli buvo ne tik dizainerė, ji buvo mados filosofė. Taigi, kviečiu visus apžiūrėti jos retrospektyvinę kūrybos parodą.
Elsa Schiaparelli gimė 1890 m. Romoje – kultūrinėje ir aristokratiškoje aplinkoje, kurioje susiliejo mokslas, literatūra ir aristokratiškas pasaulio matymas. Jos tėvas buvo orientalistikos profesorius, dėdė – astronomas, o šeimos biblioteka tapo pirmąja jos vaizduotės laboratorija. Vaikystėje ji rašė eiles, kūrė fantazijų pasaulius. Tačiau ji buvo vaikas, kuris netilpo į tėvų gyvenimo normas ir supratimą, jaunystėje ji maištavo prieš konservatyvią šeimos tvarką. Vėliau dėl šio maišto ir netinkamo elgesio ji visiškai neteko bet kokios šeimos finansinės paramos.
Ji skurdo ir labai sunkiai vertėsi, bet ankstyvasis vidinis konfliktas tarp disciplinos ir kūrybinio chaoso vėliau taps jos mados filosofijos pagrindu.
E. Schiaparelli kūryba neatsiejama nuo siurrealizmo – judėjimo, kuris XX a. pradžioje siekė išlaisvinti žmogaus pasąmonę, sapnus ir paradoksus. 1924 m. Andre Bretonas paskelbė „Manifesto of Surrealism“, kuriame teigė, kad tikrasis kūrybiškumas slypi pasąmoniniame mąstyme, automatizme, sapnų logikoje ir netikėtuose objektų deriniuose.
Šis tekstas E. Schiaparelli paveikė ne kaip teorinis dokumentas, o kaip paskata ir leidimas kurti be ribų. Ji suprato, kad mada gali būti ne tik estetika, bet ir intelektualus žaidimas – provokacija, kuri verčia žiūrovą permąstyti realybę. Todėl jos kūryboje atsirado ryškūs siurrealizmo elementai.
Ypač įdomus buvo E. Schiaparelli ir Salvadoro Dali tandemas: du beribiai protai ir vienas siurrealistinis pasaulis. Jų kūrybinis bendradarbiavimas – vienas ryškiausių mados ir meno tandemų. Jų projektai tapo ne tik drabužiais, bet ir manifestais.
Kaip tos idėjos gimdavo?
Sensaciją sukėlė jos „Lobster Dress“ (1937) – balta šilkinė suknia su didžiuliu omaru, kurį S. Dali nupiešė taip, kad jis atrodytų lyg gyvas. Tai buvo provokacija, žaidimas su erotika ir absurdiškumu.
Subtiliai įspūdinga ir labai įdomi man pasirodė „Skeleton Dress (1938) – juoda suknia su išsiuvinėtais iškiliais kaulais. Ji atskleidė siurrealistinį kūno suvokimą – žmogaus anatomija kaip mados objektas.
Kai dėl anatomijos, tai gana šiurpoka yra „Tears Dress“ (1938) idėja. Tai – suknia su nuo kūno atplyšusios odos iliuzija, primenanti S. Dali paveikslų motyvus.
Ir pagaliau siurrealizmo ikona – „Shoe Hat“ (1937). Skrybėlaitė – batas, sukurta pagal S. Dali žmonos Galos fotografiją. Ji tapo vienu ikoniškiausių siurrealizmo simbolių madoje.
Tai buvo prieškaris, bet po Antrojo pasaulinio karo E. Schiaparelli kūryba tapo santūresnė, labiau orientuota į struktūrą ir eleganciją.
Ji išlaikė siurrealistinį humorą, tačiau kolekcijose atsirado daugiau klasikinio siuvimo, rafinuotų siluetų, prabangos.
Vis dėlto pokario mados pasaulyje dominavo Christiano Dioro naujasis konservatyvumas, o E. Schiaparelli eksperimentinė dvasia ne visada derėjo su naujuoju konservatyvumu.
1954 m. ji uždarė savo mados namus.
Šaltinis: vidasrachlevicius.substack.com
Šiomis dienomis Venecijos bienalėje ,kuri yra viena seniausių ir prestižiškiausių pasaulinių šiuolaikinio meno parodų,po įtemptų atrankų menininkai rodė savo artistines galimybes.Austrų paviljone pavaizduota nuoga moteris kabanti žemyn galva dideliame varpe ,atliekanti varpo šerdies dūžius.Din don.Kitas meno projektas vaizdavo nuogas moteris panirusias į didžiulį vandens rezervuarą dėvinčias nardymo įrangą.Didžiulis akvariumas buvo prijungtas prie kilnojamų lauko tualetų kuriuose bianalės lankytojai galėjo atlikti savo gamtinius reikalus.Iš tualetų išfiltruotos išskyros tekėdavo ir papildydavo akvariumą.
Estų menininkė Merike Estna visos bienalės metu tapys didžiulį sienos paveikslą bendruomenės centro sporto salėje, kur kadaise buvo bažnyčia. Šios erdvės daugiasluoksnė istorija atspindi jos praktiką laikui bėgant tepti dažus, kad sukurtų giliai tekstūruotus paviršius. Kasdienio tapymo veiksmas atspindi nepakankamai įvertintą kasdienį moterų darbą.
Kuratorė Natalia Sielewicz palygino jį su „kasdieniu feminizmu, palaikančiu gyvybę, palaikančiu mūsų planetą“.
Danai pasirinko pristatyti kriogeninius konteinerius, naudojamus spermai transportuoti, ir vaizdo instaliaciją su pornografijos aktorėmis.
Liuksemburgo paviljono širdyje – „kinematografinis esė“, kuriame vaidina kalbantis š..das,išmatos.
Įsivaizduokite, kad Europą kažkada formavo egalitariniai, į deives orientuoti socialiniai santykiai, kuriuos vėliau pakeitė patriarchaliniai karo kurstytojai. Tai buvo spekuliatyvi feministinė teorija, kurią iškėlė Lietuvos archeologė ir antropologė Marija Gimbutas.Tai tapo atspirties taškas menininkei Eglei Budvytytei kuriant Lietuvos paviljoną.Venecijoje.
Venecijos bienalėje įvairių šalių menininkai nevengė kūrybinių temų susijusių su rasizmų,moterų nelygybę,klimato tarša,karu,homoseksualizmu ir seksualiniu identitetu.
mums tai nepriimtina