Edvardas Čiuldė. Tvirtinu, kad Lietuvai labai pasisektų, jeigu kitas LR prezidentas būtų humanitaras

Dar daugiau – įsivaizduoju, kad mums visiems pasisektų jau tada, jeigu rinkimuose dėl LR prezidento posto dalyvautų toks Darius Kuolys, humanitaras, su, kaip atrodo bent man, pritaikyta prezidentavimo skeptrui karma.

Tačiau pirmiausia privalau pasiaiškinti, kad tikrai nesu kažkieno paprašytas ar kitaip paveiktas kaip perspektyvų kandidatą pristatyti šį žinomą mūsų padangėje asmenį, kita vertus, niekas negali uždrausti man pasidalinti su bendrapiliečiais savo, tarkime, visiškai savavališkai užgimusiais įsivaizdavimais. Dėl teisybės verta pastebėti, kad kelis kartus esu begėdiškai, iš esmės vedamas chuliganiškų paskatų, dėl kažkokių smulkmenų užsipuolęs viešoje erdvėje tą patį D. Kuolį, nes, kaip dabar prisimenu, anksčiau man abejones kartais keldavo jo tandemas su Leonidu Donskiu, kuris savo ruožtu, kaip atrodo, jokių savo originalių idėjų niekada neturėjo, tuščiu barškėjimu bandydamas pridengti tokį neturėjimą, – tačiau D. Kuolys tikrai yra kitas atvejis, kai bendradarbiavimo (?) su L. Donskiu kontekstas ilgainiui kaip tik labai reljefiškai paryškino jo principinį kitoniškumą. Kaip sakoma, auksas žiba ir pelenuose, jeigu dabar neperspaudžiau, prisimindamas šį posakį, ar ne?

Kiekvienas turi teisę turėti ir skelbti savo nuomonę, taigi, galite man prieštarauti kaip tik norite, tačiau dėl mentalinės higienos sumetimų prašau nepasakoti bent tokių niekų, kad neva D. Kuolys yra šaunus vaikinas, bet kandidatui į prezidentus tinkamesnis būtų kitoks, tarkime, teisinis ar ekonominis, o ne lituanistinis išsilavinimas ir kultūrologinio darbo patirtis, net jeigu kalbėtume apie reikšmingus tokios veiklos žmogaus paliktus pėdsakus. Kita vertus, pabandykime kartu įsivaizduoti, kad galbūt jau pribrendo laikas Lietuvai turėti išsilavinusį prezidentą, jeigu leisite ta proga prisiminti vieno iš garsiausių XX a. filosofų ir metodologų H. G. Gadamerio labai aiškų dalykų padėties nusakymą, kad tik humanitarinis žinojimas galiausiai teikia išsilavinimą, kai tuo tarpu kitų disciplinų studijos įgalina įgyti išsimokslinimą, neabejotinai svarbų moderniųjų laikų žmogaus išprusimui ir visuomenės civilizacinei pažangai dalyką, tačiau truputėlį kitokios horizontų sąrangos žinojimą.

Kas be ko, toli gražu nesame įpareigoti derinti savo veiklą net ir su garsiausių filosofų apibrėžimais, kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad labai tikėtina, jog daugelio Lietuvą apnikusių problemų sprendimas pajudėtų iš vietos, jeigu aukščiausiuose valdžios ešelonuose atsirastų būtinas šiandien, kaip dūstančiajam deguonis, lituanistinis išsilavinimas ir nusistovėtų čia humanitariniai refleksai, padedantys nepaklysti painiame labirinte.

Net nuoširdžiausi Gitano Nausėdos kaip prezidento šalininkai tikriausiai bent iš dalies pritartų, kad geriausius anojo pasirinkimus tikriausiai vis dėlto lėmė ne jo kaip ekonomisto kvalifikacijos, o galimai tas lituanistinio ar apskritai humanitarinio skiepo pridaiginimas, kuris atsirado su knygų kolekcionieriaus pasija ir pan.

Be visa ko kito, yra rimtas pagrindas tvirtinti, kad humanitariniai refleksai ypač padeda vadovui pasirinkti tinkamiausius patarėjus specialistus, skirtingo profilio ekspertus.

Kas be ko, Valdui Adamkui, jeigu neklystu, inžinieriui pagal išsilavinimą, lituanistinio žinojimo turtus sukrovė dalyvavimas lietuvybės puoselėjimo veikloje nuo jaunų dienų dar emigracijos metais, ar ne?

Ta pačia proga priminsiu, kad LR prezidentūra labiausiai spindėjo V. Adamkaus prezidentavimo pirmosios kadencijos metais, kai vyriausiuoju prezidento patarėju čia dirbo D. Kuolys, faktiškai, jeigu leisite pasakyti pusiau juokais, pusiau rimtai, „uzurpavęs“ neįsteigtą viceprezidento postą arba net truputėlį kažką daugiau.

Taigi, mano vaizduotė mane vėl gundo, kad būtų galima pabandyti sugrįžti į „aukso amžių“…