Ketverius metus pasikartojantis triukšmas, policijos iškvietimai, kreipimaisi į buto savininką, savivaldybę ir bendriją – tačiau problema lieka.
Kaunietė Nijolė Orentaitė savo patirtį pavertė konkrečiais pasiūlymais Seimui, šiuo metu svarstančiam Triukšmo valdymo įstatymo pataisas. Seimo kanceliarija patvirtino, kad jos pasiūlymai oficialiai perduoti Sveikatos reikalų komitetui.
Rugsėjo 24-ąją autorė kreipėsi į Seimą dėl Triukšmo valdymo įstatymo papildymo 14¹ straipsniu projekto Nr. XVP-1808. Gyvenamajame name „dėl triukšmo ne kartą kviesta policija, policijos pareigūnai atvykdavo, tačiau po jų išvykimo situacija vėl grįždavo į ankstesnę padėtį“, – rašo N. Orentaitė.
Pasak jos, apie tai nuolat ir raštu informuojamas triukšmaujančių nuomininkų buto savininkas, bet jis į pranešimus nereaguoja. Kreiptasi ir į savivaldybę, tačiau seniūnijos pareigūno atliktas maždaug penkių minučių patikrinimas rezultatų nedavė.
Taip triukšmas kartojasi – kviečiama policija – pareigūnai atvyksta jau pasibaigus epizodui – pažeidimas ne visada nustatomas – savininkas nesiima veiksmų – triukšmas kartojasi. Aiškėja, kad problema – ne tik įstatymas, bet ir jo vykdymas.
Dėl to moteris klausia: ar Lietuvoje veikia jau egzistuojantis pažeidimų nustatymo ir atsakomybės mechanizmas?
„Būtent todėl man kyla klausimas, ar problema yra tik teisės normų trūkumas, ar kartu egzistuoja ir esminė jų įgyvendinimo bei pažeidimų fiksavimo problema“, – rašo ji Seimui.
Tai tiesiogiai susijęs su Seime svarstomu projektu XVP-1808. Jį rugpjūčio 28 d. pateikė Seimo narė Vilija Targamadzė, o rugsėjo 17 d. Seimas po pateikimo projektui pritarė: 48 parlamentarai balsavo už, vienas – prieš, 15 susilaikė. Pagrindiniu paskirtas Sveikatos reikalų komitetas. Lietuvos Respublikos Seimas
Įdomu tai, kad pati V. Targamadzė, pristatydama projektą Seime, įvardijo beveik tą pačią praktinę problemą, kurią savo laiške aprašo kaunietė. Pasak parlamentarės, žmonės kviečia policiją dėl pasikartojančio triukšmo, tačiau pareigūnai ne visada gali imtis veiksmingų priemonių ir neretai apsiriboja perspėjimu. Ji pabrėžė, kad projekto tikslas pirmiausia yra prevencija, o ne sankcijos.
Problemos mastą rodo ir jos Seime pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenys: 2023 m. išnagrinėti 159 skundai dėl triukšmo, 2024 m. – 166, o 2025 m. – jau 216. Per trejus metus – 541 skundas.
Kas atsako, kai pareigūnas atvyksta per vėlai?
Kaunietė siūlo neapsiriboti vien įstatymo straipsnio papildymu. Ji ragina Seime surengti konferenciją ir joje kartu su atsakingomis institucijomis išsiaiškinti, kaip praktiškai turi būti sprendžiami sistemingo, pasikartojančio triukšmo atvejai.
Vienas svarbiausių jos keliamų klausimų – įrodymų problema: „Kaip turi būti fiksuojamas sistemingas, pasikartojantis triukšmas butuose, kai pareigūnas kiekvieną kartą objektyviai negali būti įvykio vietoje?“
Ne mažiau svarbus ir kitas klausimas: ar galima problemą laikyti neegzistuojančia vien todėl, kad pareigūnas atėjo būtent tuo metu, kai buvo tylu?
„Ar vienkartinis patikrinimas, atliktas tuo metu, kai triukšmo nėra, gali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad ilgalaikės problemos nėra?“
Kreipimesi taip pat prašo aiškiai nustatyti nuomojamo būsto savininko vaidmenį, kai šis daugybę kartų informuojamas apie nuomininkų elgesį, tačiau nesiima priemonių. Pareiškėja kelia klausimą ir dėl bendrijos bei savivaldybės atsakomybės, kad visa problemos sprendimo našta nebūtų paliekama žmogui, kuris vėl ir vėl turi skambinti policijai.
Šį kartą Seimas sureagavo
Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius oficialiu atsakymu N. Orentaitei pranešė, kad jos pateikti pasiūlymai dėl projekto XVP-1808 nustatyta tvarka perduoti Seimo posėdžių sekretoriatui.
Pranešime nurodoma: „Seimo posėdžių sekretoriatas Jūsų pasiūlymus perdavė svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui.“
Tai reiškia, kad ketverius metus su konkrečia triukšmo problema susiduriančios gyventojos pasiūlymai pateko būtent tam komitetui, kuris paskirtas pagrindiniu svarstant projektą XVP-1808.
Dabar esminis klausimas, ką su šia praktine patirtimi padarys įstatymų leidėjai.
Būtina atsakyti, „kaip užtikrinti, kad naujoji teisės norma būtų realiai įgyvendinama praktikoje, o ne taptų dar viena deklaratyvia nuostata“, – rašo ji.
Čia ir slypi būsimo įstatymo išbandymas.
