I
Kartais nevalingai pradedu pavydėti tokiems žmonėms kaip Laisvės partijos vyriausiasis ideologas Vytautas Mitalas, kurie turėdami ypatingą sugebėjimą viską kraštutinai supaprastinti, niekados nekvaršina sau galvos.
Štai anas sako, kad vien dėl Laisvės partijos pažangietiško pobūdžio, ši partija, nežiūrint pasitaikančių laikinų nesklandumų, būtinai laimės artimesnėje ar tolimesnėje ateityje.
Pabandykime suprasti, kad jis pats dėl savo sielos paprastumo tuo nuoširdžiai tiki, nes (pabandykime įsivaizduoti iš jo taško) – pažangietiškas nusiteikimas atidaro duris į ateitį, o pasivadinusius pažangiečiais istorija automatiškai išveda į priekį, laiko savo išrinktaisiais, prioritetizuoja. Jie galimai mano, kad pati istorija kaip dėsningas procesas privalo atidirbti darbą už juos jau vien dėl jų tariamai pažangietiško nusiteikimo ir gražaus pavadinimo.
V.Mitalas dėl savo su gebėjimo atsitverti nuo galvą drumsčiančių vėjų, žodį „pažanga“ ar juolab „pažangietis“ supranta kaip nominalą, tikriausiai nelabai įsivaizduodamas, kad platesniame kontekste toks žodis apauga ironiškomis ar net įžeidžiamomis reikšmėmis, panašiai kaip likimo sužalotas, tarkime, apdegusio randuoto veido žmogus turėtų labai įsižeisti, pavadintas gražuoliu.
Kas be ko, čia dar būtų galima padiskutuoti dėl požiūrio į ateitį skirtumų, tačiau šį pokalbį atidėkime kitam kartui, dabar apsiribodami pastebėjimu, kad, kaip atrodo bent man, ateitininkų samprata apie ateitį vis tik tikriausiai yra labiau verta dėmesio nei ta, kurią už gryną pinigą bando iškišti vadinamieji pažangiečiai.
Tačiau štai toks Rimvydas Valatka nėra toks paprastas kaip mažutėlis V.Mitalas, pirmasis retai tenkinasi mažu, nepabandęs apskritai sutrikdyti visas regėjimo perspektyvas, nepamėginęs visiškai supainioti sąvokas.
Paskutiniame savo straipsnyje delfi.lt R.Valatka tarsi ir bando žodžio „pažangietis“ reikšmę nusakyti negatyvaus apibrėžimo būdu kaip tai, kas savo esme yra priešinga vadinamųjų bebrų įsivaizdavimams ir jų veiklos praktikai. Kaip visi suprantama, toks sugretinimas neturi nieko bendro su brakonieriaus požiūriu į gamtą, o yra bandymas nepelnytai, be jokio pagrindo išaukštinti pažangiečio poziciją, vadinamuosius pažangiečius antigonistiškai priešpastatant vadinamiesiems bebrams, žinia, taip pravardžiuojant ankstesnės generacijos nomenklatūros kadrus, išgarsėjusius riestais pirštukais į save.
Tačiau, kaip pamatysime netrukus, vadinamieji bebrai ir vadinamieji pažangiečiai ir yra tikrieji pusbroliai, ideologiniai ir kraujo giminaičiai, o kalbos apie jų tarpusavio antagonizmą yra ne kas kita kaip dūmų putimas į akis. Todėl neįtikėtinai komiškas yra bičiulio R.Valatkos draugiškas pagrūmojimas pirštu Laisvės partijai dėl čia prasikišančio nepotizmo priešpastatymo bebrams kontekste, ar ne?
Kartais aš labai graudinuosi, man sunku atsilaikyti prieš pagundą pasižiūrėti į tai, ką daro ir rašo V.Valatka su dideliu gailesčiu, jeigu norite, stebint jį kaip į tėvą, kuris susirgo alzheimeriu ir dėl senatvinės silpnaprotystės nesusivokia aplinkoje, tarkime, daro po savimi. Tačiau R. Valatka toli gražu nėra tėvas, didelio gailesčio pernelyg nėra vertas, o durneliu jis neretai apsimeta nešvankiai gudraudamas, siekdamas radikaliai supainioti sąvokas.
Jeigu leisite prisipažinsiu, kad ir aš savo ruožtu ne visados su švaria sąžine jau ne kartą esu vadinamuosius pažangiečius pavadinęs antrosios kartos arba išmaniaisiais stribais. Dėl tokio pervadinimo prasmės tikslingumo man nekyla jokių abejonių, vadinamieji pažangiečiai yra nusitaikę sunaikinti Lietuvą, lietuvių tautą kaip suvereną ir tokiu pagrindu atsirandančią valstybę, tačiau nesu tikras – ar turiu teisę tokį globalų reiškinį kaip pažangizmas apibrėžti pagal mūsų lokalias aplinkybes, ogi pokario kovų metu Lietuvoje atsiradusio įvardijimo pagrindu?
Pagal apibrėžimą, klasikinis pažangizmas yra marksistinė-lenininę-stalinistinė komunizmo doktrina, o mūsų dienų pažangizmas yra tos pačios komunistinės bazės pagrindu atsirandanti nauja modifikacija. Tai pastaruoju metu jau yra tarsi ir visiems žinoma išvada…
Kita vertus, šiandien jau svarbesniu dalyku nei teoriniai apibrėžimo klausimai tampa praktinis rūpestis – kur mus visa tai gali nuvesti?
Kur nuvedė Marxo-Lenino-Stalino mokymas, – šiandien dauguma iš mūsų žino. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, mūsų dienų pažangizmas taip pat žengia tiesiu keliu, vesdamas didžiules žmonių mases į visokeriopą Europos nusilpninimą ir nususinimą, pastūmėdamas senojo žemyno vidinę dezintegraciją, kurios jau neįmanoma pridengti atstumiančiais federalizacijos užmojais, nukreipdamas krikščionybės pagrindu atsiradusią Vakarų kultūrą į susinaikinimą kolapso konvulsijose.
Jeigu norite, Europa vis dar stovi tik dėlto, jog jos gyvybingumą vis dar palaiko senasis civilizacinis užtaisas, senosios Europos kvapas, vaizdas, skonis, galiausiai – teberusenanti ta pati viltis ir bent iš dalies tebeveikiantys pasaulėžiūriniai klijai, nežiūrint didelių pastangų išgriauti europietiškos sąmonės pamatus.
Tiesą sakant, nei Marxas, nei Leninas, nei Stalinas, nei Mao nebuvo europiečiai. Tačiau šiandien Europos nusilpninimas tampa nepalyginamai didesniu prakeiksmu, labiau pavojingu nei bet kada išbandymu mums, europiečiams, atsidūrusiems tiesioginėje priešpriešoje su totalitarizmo sparnus išskėtusiu Kinijos drakonu ir jo sąjungininke, Putino skeltanage Rusija, besikaupiant trečiojo pasaulinio ar postpasaulinio karo debesims. Todėl ir mūsų dienų Europos pažangizmas gali būti vadinamas pažangizmu ne tik pagal nominalią to žodžio reikšmę, bet ir pagal turinį, kai jis yra suprantamas kaip Kinijos ir Rusijos totalitarinių režimų kovos prieš Vakarų civilizaciją sėkmės laidininkas.
Taigi, tarkime, postlaikų mitologijoje toks pažangietis bus vaizduojamas kaip pažeme su plėviniais drakono ar šikšnosparnio sparneliais plasnojantis, o žeme ropojantis sunkiomis it girnapusės kanopomis hibridinis padaras.
Dar planavau atsiliepti į R. Valatkos mėgstamą retorinį pasažą, kai jis leftistinio pažangizmo priešininkus neretai pavadina 5-tąja kolona. Tačiau prisiminiau, kad apie tai jau esu rašęs, tikriausiai – ne kartą. Toliau perspausdinu savo straipsnelį „Kas Lietuvoje yra Penktoji kolona?“, išspausdintą prieš keletą metų.
Dabar jį perskaitęs iš naujo labai aiškiai matau, kad tada mano puoselėtas pasitikėjimas Šeimų sąjūdžiu buvo stipriai perdėtas, pernelyg patetiškas, šiandien verčiantis liūdnai atsidusti. Tačiau dėl to nesiruošiu pats kupiūruoti savo straipsnių, jeigu šalia išlieka, kaip atrodo, ir nepasenusių dalykėlių. Kita vertus, man labai įdomi yra ta laiko faktoriaus žaismė, kai vienu atveju laikas tampa tavo bendraautoriumi, o kitu – labai piktu skeptiku. Kad ir kaip ten būtų, skaitytojus perspėju, jog nemėgstantys skaityti vakarykštės dienos laikraščių, II-ąją straipsnelio dalį privalo praleisti.
II
[Kas Lietuvoje yra penktoji kolona?]
Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?
Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas.
Jūsų bendraminčiai Vytį, Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.
Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.
Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones?
Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir pagreitį įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.
Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F. Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!
***
Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių.
Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.
tokius balandžius
reikėtų pašalinti
iš tobulos
valstybės
mikliai
nes
– visur landžioja
– negerbia
jo aukštybės
ir valstiečių
– dergia (sic)
ant paminklų
matosi
kad netrukus
reikės pašalinti
ir angliakasius kurmius
nes
– pneumatiniais
plaktukais
imituoja
tuščias
šūvių papliūpas
– kasasi
po pačiais pamatais
– pasikaso
ne ten kur reikia
žydinčias kriaušes reikės
nes
– pina
įtartinos formos vaisius
– suformuoja
palankią
opiniją
riaušėms
…………………………
nors
žinoma
tą
reikėtų
pirmiausiai
kuris
girtas
dabar
nes
– nėra čia ko
girtis
