Edvardas Čiuldė. Supuvę elektros tinklai, politinių šiukšlių antplūdis ir kitos negandos

Šįmet atostogaudamas kaime susidūriau su bjauriai erzinančia problema, kad čia dažnai, tikrai pernelyg dažnai prapuola elektra. Nieko gero, kai karštą dieną neveikiančiame šaldytuve genda žuvis, iškyla ir kiti namų ūkio tvarkymo keblumai, nesismulkinkime.

Dar Leninas sakė, kad be elektros energijos mums visiems bus šakės, komunizmą matysime kaip savo ausis. Dėl teisybė reikia pastebėti, kad nelaisvosios rinkos sąlygomis, anais gūdžiais laikais tokių elektros tiekimo trikdžių būdavo nepalyginamai mažiau.

Būna, kad papūtus vėjeliui elektra prapuola visoje apylinkėje, o būna, kad tarsi ir be jokios priežasties nutrūksta elektros tiekimas į kelias trobas.

Tiesą sakant, net ir antruoju atveju ilgai laukti netenka, kol atvyks auksarankiai mandagūs remontininkai, kurie, paknebinėję laidus ir atstatę elektros tėkmę, išvyksta iki kito karto, tikėkimės, su ramia sąžine. Tačiau tas antrasis atvejis ypač akivaizdžiai parodo, kad elektros tinklai yra gerokai sutrūniję, spėju, didžiojoje Lietuvos dalyje, tačiau neteko girdėti ir važinėdamas niekur nemačiau, kad šalyje vyktų elektros tiekimo infrastruktūros atnaujinimo darbai.

Kaip visi esame girdėję, Lietuva prisijungė prie europinių elektros tinklų, tačiau drauge neduoda ramybės negeras įtarimas, kad iš vidaus savo elektros tinklų kokybe esame supuvę ir perpuvę iki paskutinio siūlelio.

Niekam nekyla abejonių, kad tokie atnaujinimo darbai kainuoja didelius pinigus. Tačiau, tikriausiai, yra kažkokia elektros kainos vartotojui sudedamoji dalis, skirta elektros tiekimo infrastruktūros atnaujinimui, panašiai kaip mokėdami už benziną, drauge sumokame ir už kelių taisymą. O gal Lietuvoje ne pačios geriausios reputacijos elektros pardavimų verslininkai, besivaikydami pelnų, gyvena tik šia diena pagal principą „po mūsų nors ir tvanas“? Kaip atrodo bent man, kai iškyla tokia problema dėl sistemingos vartotojų skriaudos, pravartu būtų viešai skelbti paslaugas teikiančių įmonių vadovų pajamų išklotines, kurios galimai parodytų, kur nukeliauja aptarnavimo gerinimui ir infrastruktūros atnaujinimui būtinos lėšos.

Galiausiai šią vasarą teko įsitikinti, kokia nepaprastai aktuali yra prezidento G. Nausėdos pastaba apie politinę šiukšlę, kurią rinkėjai užmiršo pakelti nuo žemės ir išmesti į šiukšlių dėžę.

Tiesą sakant, dar anksčiau esu skelbęs, kad „Gyvenimo valdovu tampa Jos didenybė šiukšlė“.

Išaugę vartojimo tempai lemia, kad šiukšliadėžė tampa mūsų gyvenimo centru, dar daugiau, talpiu laikmečio simboliu.

Taigi ir investicijos į šiukšlių tvarkymo verslus yra labiausiai apsimokančios, greičiausiai žadančios pridėtinę vertę.

Žinia, kai kuriose šalyse tokiais šiukšlių surinkimo ir perdirbimo verslais, šalia narkotikų ir prostitucijos industrijos, užsiima mafija.

Tačiau kaime, kuriame atostogauju, šiukšlių pasikėlimą virš visko galima stebėti tiesiogiai, kai kaimo centre stovi perkrauta ilgai neišvežamų šiukšlių dėžė, nes šiukšlių tvarkymo centro direktorius tikriausiai taupo išteklius savo atlyginio pasikėlimo labui.

Sovietiniais laikais šiukšlių dėžė buvo banaliausia ir atgrasiausia vieta, o vartotojų visuomenėje, kaip jau buvo užsiminta, šiukšlių dėžė tampa laikmečio simboliu ir užklasio kontingento susibūrimo vieta.

Anais laikais net didžiausi bėdžiai nesirausė po šiukšlių dėžes, nes čia buvo metamos niekur kitur jau nepanaudojamos dvokiančios išdėvos ir išėdos, o dabar neretai į šiukšlių dėžę keliauja ne tik sudėvėti iki skutų, bet ir visiškai funkcionalūs, bet morališkai pasenę daiktai, neretai restoraninis, pasibaigusio ir besibaigiančio galiojimo laiko maistas.

Taigi, kai prezidentas užsiminė apie seną politinę šiukšlę, galimai J. E. turėjo galvoje ne tiek konkretų asmenį, kiek to asmens prigimtinę partiją, t. y. Liberalų sąjūdį, kuris išties šiandien yra jau morališkai pasenęs ir jokios pridėtinės vertės nekuriantis politinis darinys Lietuvoje.

Klasikinio liberalizmo idėjas didesniu ar mažesniu laipsniu absorbavo visi modernaus politinio žaidimo dalyviai, todėl partiniai liberalai ne tik jau nepasako nieko naujo, bet dažnai mechaniškai kartodami senus užkeikimus, bjauriai sugadina tai, kas, pasakyta laiku ir vietoje, turėjo prasmę. Jeigu norite iškalbingo pavyzdžio, atkreipkite dėmesį, kad štai Viktorija Čmilytė, kaip kulkosvaidis tratindama žmonių teisių gynimo lozungus, kraštutinai sukarikatūrina ir tokiu būdu naikina vakarų civilizacijos subrandintą žmogaus teisių doktriną, nes Liberalų sąjūdžio pirmininkė paprastai žmogaus teisių retorikos priemonėmis pridengia homoseksualų interesų prioretizavimo vajų. Be to, reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje – atsitiktinai ar dėsningai – tokia atskiros žmonių grupės interesų prioretizavimo platforma yra tapusi antilietuviškų nuotaikų kurstymo židiniu.

Tačiau niekados nesutiksiu, kad senos politinės šiukšlės titulas tiktų ir galėtų prilipti Eugenijui Gentvilui, kuris veikiau yra sena politinė skruzdėlė darbštuolė.

Žinia, būtent skruzdės soduose ir daržuose užveisia ir puoselėja amarų kolonijas, kurios yra tų skruzdžių svaiginimosi plantacijos, savotiškos alkoholio girdyklos. Kaip atrodo, politikos darbštuolis E. Gentvilas, išpurenęs dirvą Masiulio, o po to ir Čmilytės iškilimui į partijos viršūnes, yra tokios parazitinės amarų subkultūros krikštatėvis, besisvaiginantis nelygstamu savo statusu ir valdžia.

Dar nežinau to, kaip pasibaigs socialdemokratų partijoje vykstantis nominavimo į premjero postą procesas, tačiau beveik neabejoju, kad lenko ir galimai rusės kaip kandidatų, kurie turi tik tą privalumą, kad yra kitataučiai, stūmimas į šį postą yra nulemtas grupuotės mirtino noro pažeminti Lietuvą ir atkeršyti lietuvių tautai.