Netikėkite, kad visi kūdikėliai yra panašiai nekalti padarai, o blogis į širdį įsibrauna tik vėliau.
Kaip atrodo, kai kurie iš jų užgimsta pasenę dar įsčiose. Štai nuotraukoje matome kelių mėnesių Adolfą Hitlerį, tvirtai įsiręžusį fotelyje ir žiūrinti į pasaulį taip piktai, tarsi prieš akis ką tik būtų išvydęs žydą be geltonosios žvaigždės.
Veidas labai išraiškingas, reljefiškas, kažką taip skaudžia primenantis iš ateities, kad, pažiūrėjęs į šią Adolfėlio nuotrauką, negali atsikratyti įspūdžio, jog ką tik matei didžiojo reicho karališkąjį infantilą su pradygusiais ūsiukais, nežiūrint juokingai jauno būsimo savižudžio amžiaus. Neabejoju bent dėl to, kad pomirtinę Hitlerio kaukę labiausiai tiktų fabrikuoti pagal jo pirmąją, t. y dar kūdikystės laikų nuotrauką.
Priešingai, ankstyvosios Vladimiro Putino fotosesijos rodo mums kraupiai neišraiškingą būsimo papulkininkio veidą, tokį neišraiškingą, tarsi čia iš visų pusių būtų fotografuojamas vikšras. Tačiau įsižiūrėjęs gali pastebėti ir tai, kad už neišraiškingų išorinių formų tvyro baisi įtampa, jog visa fotoblykstės kuriama butaforija vis dėl to neįstengia užmaskuoti kančios ir skausmo grimasų.
Kas taip skauda jaunajam Vladimirui?
Man sunku patikėti, kad tokį skausmingą nerimą galėtų sukelti pernelyg ilgai užsitęsęs dantų dygimas, todėl darau prielaidą, kad karališkam imperijos infantilui baisias skausmo konvulsijas užtraukia prasidėjęs kanopėlių dygimas.
Jau iš nuotraukos galima spręsti apie tai, koks tai yra skausmingas procesas net tariamoje Skeltanagijos šalyje, ogi, tarkime, ne mažiau baisus prisitaikymo išbandymas nei kitoje pusėje, t. y Skandinavijos šalyje Anderseno undinėlės atvirkštinis pasirinkimas, žengiant žmogaus meilės pakrante kraujuojančiomis pėdomis.
Kartais įžvalgūs politikos filosofai pastebi, kad nekorektiška būtų gretinti Hitlerį su Putinu, nes esą jie yra nepanašūs arba net visiškai skirtingi ideologiniu požiūriu. Tačiau, žiūrint iš demonologijos taško, didelio skirtumo čia nėra, nes visi jie tokie yra velnio nešti ir pamesti…
X X X
Kai mano karinga žmona apako viena akimi, ji šaudydavo į taikinius neprisimerkusi.
Kai jai nupjovė koją, ji ilgai stovėdavo ant išlikusios sveikosios išdidi kaip feldmaršalas, padūmavusiu karvedžio žvilgsniu žiūrėdama į tolį.
Kai ji pasimirė, ant jos neprižiūrėto kapo sudygo dygi kaip kareivio širdgėla žolė.
Kai aš pasimiriau, ji atvyko atkovoti manęs iš kirminų karalystės, mosuodama švytinčiu arkangelo kardu.
X X X
nelaimės seseriai
norėčiau palinkėti
nekruvinų
gražių karų
\
nelaimės draugui
daug geresnio
draugo
negu aš
nelaimės tėvo
nukirsta galva
nežyla naktį
net už lango
qvvf6k