Edvardas Čiuldė. Plast-masinio kataliko išpažintis

Juozas Erlickas anksčiau mėgdavo pateikti tokį tragikomiško tapatinimosi kodą – esu tarybinis katalikas. Žinoma, tai nėra jokia tikra nuoroda ar sąvokos pavidalo apibendrinimas, o tik juokelis, verčiantis liūdnai nusišypsoti…

Tačiau štai Karlas Jaspersas sako, kad aš privalau kiekvieną kartą žinoti, jog nežinau – ar tikiu?

Cituoju filosofą iš atminties, nekvaršindamas sau galvos dėl to, ar cituodamas nepakeičiau žodžių tvarkos sakinyje, nes gerai žinau, kad šiame dienraštyje visų išgirtas DI tokiu atveju patiria kažką panašaus į automatinę poliuciją (lot. pollutio – teršimas, sutepimas), pateikdamas citatos patikslinimą.

Kita vertus, tikiuosi, kad skaitytojai be didelio vargo supras, ką čia turėjau galvoje, užsimindamas apie DI sutepimus.

O vis dėlto įdomu, kad apie privalėjimą žinoti, jog nežinai, kad tiki postringauja mąstytojas, kuris tradiciškai yra laikomas religinės pakraipo egzistencinės filosofijos vienu iš kūrėjų.

Tačiau, nesibaiminkime, mes galime guostis tuo, kad jam trūksta tikro kasdienybės svorio, palyginti su mūsų gyvenime dažniau sutinkamais gelžbetoniniais katalikais.

Taip jau sutapo, kad vakar mano pažįstamas iš senų laikų paklausė – o kas buvo ta Agnieška iš tikrųjų, be pagražinimų?

Žinia, prieš keletą dienų straipsnelyje pateikiau nuorodą į novelę „Meilė“, kur apie ją yra užsimenama, gal kas net perskaitė, a?

Dabar apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek: ji buvo mano močiutė, katalikė moteris, dėl savo širdies lengvumo laimėjusi pasaulines lenktynes, ogi, pralenkusi net greitakojį Achilą, šokinėdama tik ant vienos kojos.

Apie ją esu rašęs dar anksčiau, kažkada seniai, tada tarsi ir ruošiausi publikuoti tekstą, tačiau, kaip rodo mano el. pašto įrašai, redakcijai to teksto tikriausiai vis dėlto neišsiunčiau, galimai nusprendęs neviešyti pernelyg asmeniškų savo gyvenimo siužetinių vingių arba, dar didesnė tikimybė, atsisakiau publikuoti jį dėl prilipusio tekstui neišskutamu pavidalu nelabai tinkamo padorioje kompanijoje pavadinimo, drauge nerasdamas būdo kaip pakeisti tokią antraštę kitokia be moralinių nuostolių…

Toliau teikiu šį tekstą be kupiūrų, nepakeisdamas nė pavadinimo.

***

Kūšio skutimas

Tyrimų rezultatai buvo labai prasti, gydytojams neliko nė mažiausios abejonės, kad sergu prostatos vėžiu, o liga – jau įsismarkavusi. Tai – ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas leidusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai rinktųsi man tekusią diagnozę tik tada, jei nieko kito neliktų, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti itin intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį. Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, kai tam reikalui yra naudojamas tradiciškai pritaikytas organas, taigi išsiverčiama be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, nuolat kapsi į prie šono kabantį maišelį. Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, kai žmogelis jau nebekreipia dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolį, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o tikriausiai vis dėlto man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visada, nepaisant jokių aplinkybių. Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, – iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su, atrodytų, neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimą – ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Dar jaunas Gintaras Beresnevičius, ką tik išleidęs pirmąjį savo opusą, pavadinimu „Dausos“, yra pasižadėjęs, kad jeigu numirtų pirmiau nei aš, būtinai perduos žinią man apie anapusinio gyvenimo egzistavimo faktą ir reikiamus žinoti mums dalykus dar šiame pasaulyje, jei siekiame geriau pasiruošti anajam.

G. B. nuo pat pradžių pildo savo pažadą truputėlį net persistengdamas, su didesniu uolumu nei aš dabar pageidaučiau, su niekaip neleidžiančiu man užsimiršti pažado tesėjimo pertekliumi. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net dausų slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, – esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodydamas savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Žmogus turėtų būti ne paslaptis be jokios liekanos.

Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme. Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems – nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę bendresniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

– Į simuliaciją reikės atvykti nusiskutus visą augmeniją nuo bambos iki kelių, – pasakė išdėvėtu balsu gydytojas, ką tik suderinęs spindulinio gydimo pradžios datą su skyriaus registratūra. Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą, specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusio moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės objektyvizacijos krešuliais. Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę. Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtų pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį.

Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais – keliais baldais ir nežinomos kol kas paskirties aparatais – kabinetas dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui. Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Žinoma, būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, o gydytojo dalykiškumas – tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, net ir įskaudindamas. Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio kartais truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį. Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę – pastebėjau, kad, esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas skaudžiausiai baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda. Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių.

Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Kai pagalvoji, išties „to fenomeno“ įvardijimui mums trūksta eufemizmų atsargų kaip niekur kitur tikriausiai dėl jo paties truputėlį komiško pobūdžio ir mažareikšmiškumo. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti – kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Nieko nepadeda supratimas, kad akto nusakymas žodžiais „kūšio skutimas“ jautriai ausiai gali skambėti ne mažiau sakraliai nei „jaučio aukojimas“. Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka. Kaip atrodo, vis dėlto yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama žmonai (net jeigu čia pat praėjo visa minia japonų), į kurią, teoriškai mąstant, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl savo žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o užkietėjusius dėl tokios priežasties vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė klizma. Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras. Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni.

Drovėjausi paprašyti žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad būtent žmona yra ta išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, nei jei pripažįstame kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl to, kad jie yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui (viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti – kaip tokiais įrankiais būtų galima apskusti pasigautą ežį). Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai – įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, – tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nepaisant išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo. Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi apskritai patirtį, manipuliuojant Gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs. To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam. Vadinu tai išviešinimu, net kai esi nusišalinęs, atitolęs nuo visuomenės, pasilikę vienas pats su savo intymiu veiksmu, kaip atsitiko dabar, dėl to, kad į tai, ką veikia aptariamu atveju empirinis „aš“, baisiai sutrikęs žiūri transcendentalinis „aš“, kurio, tiesą sakant, vadinti vientisos asmenybės neatskiriama dalimi netinka, nes transcendentalinis subjektas šiaip ar taip yra nedalus, dar kitaip tariant, yra atomas pirmaprade to žodžio reikšme. Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus.

Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę (moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kauge), vientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus. Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus vonios duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės. Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

______________________________________

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau – skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus.

Dėdė, mamos sesers vyras, greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa. Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių.

Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus.

Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių. Šiame šviesos pasaulyje vaikščiodamas basomis, privalau labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužminčiau ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės (nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturės), o jeigu pakeli galvą, šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saule su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę.

„Šviesa yra brangus dalykas“, – sako tas pats Platonas. Būtent Platonas padėjo geriau suprasti, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu. Savo ruožtu M. Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas į tokį šviesos ratą.

Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekada neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių įgėlimai. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje. Galimas daiktas, tai – mirties sodas, šalia kurio, nepaisant nieko, buvo lemta išgyventi.

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu. Žiūrėkime į šį supiktėjusios šviesos ratą, – kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje (jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama, bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto). Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendusiam, bet nepaskendusiam šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškame name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis. Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį. Kartais man, bundančiam su užsitęsusiu svyravimu ties sąmoningumo ir ne sąmoningumo riba, atrodydavo, kad matau priartėjančius keistus objektus, – ne vienas namiškis buvo priėjęs pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų vabzdžių būrys, – taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus (vabzdžiai labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos). Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Ta žiūrėjimo iš šulinio dugno atmintis kartas nuo karto leidžia daryti fantasmagorinę prielaidą, kad tąkart, nepaisant visų pastangų, likau nuskendęs šūdo krūvoje, o išsigelbėjimo planas ir gyvenimo vaizdinių margumynas yra tik mano bekūnio transcendentalinio „aš“ idealių galimybių sumodeliavimas pagal apriorinę schemą arba, kitas variantas, – tai tik klinikinės mirties metu blykstelėjusi ir užstrigusi ne laikiškumo sferoje idėja apie nenugyventą gyvenimą. Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu 100% įsitikinęs, kad gyvenu. Ar tai reiškia, kad tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, – nežinau. Tačiau jeigu gyvenu, privalau žinoti, kad į pačią būtį galiu žvilgtelėti tik retkarčiais, vogčiomis, iš tolo, o tiesmukas spoksojimas į tai, ką vadiname būtimi yra kažkas nepadoraus, neteisėto, prilygintinas žiūrėjimui pro rakto skylutę į nusimetusią rūbus, taigi be iracionalaus likučio moterį… Kai lytinio akto eufemizmą „pažinau moterį“ perkeliame į būtį, mums geriausiu atveju lieka tik nubūtintas mokslas ir technika. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsidarymą arba nuskendimą savyje. Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę (ne vieną) buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.

Ką čia daug slėpti, senelė Agnieška buvo šventas žmogus, labiau dangaus nei žemės gyventoja. Kalbu labai rimtai ir atsakingai, šįkart dar rimčiau nei kitais kartais, taigi labai klystų tas, kuris tokį vertinimą perskubėjęs suprastų tik kaip gražų apibūdinimą, metaforą. Bažnyčia yra sukūrusi šventojo kanonizacijos tvarką ir paskelbusi nomenklatūrinį šventųjų sąrašą, kai vienu iš tokios nomenklatūros kriterijumi yra žmogaus žinomumas, paplitęs garsas apie jo nuveiktus darbus. Tačiau dar didesnė garbė yra mažai žinomo ar nežinomo žmogaus šventumas, kitaip tariant, nežinomi šventieji yra didingiausi Dievo kariai. GinkDie, neturiu čia jokios teisės kažką savintis kaip neva atitekusį palikimą. Net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekada nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji būdama arti šimto metų vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios ( tai tikriausiai visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku).

Esu matęs, kaip sykį už daržinės ji eidama į daržus ilgai ilgai levitavo per gerą sprindį nuo žemės, – tąkart be jokio pasufleravimo iš pašalės, be apreiškimo iš viršaus supratau, kad neturiu teisės apie tai prasitarti kitiems namiškiams (šįkart prasiplepėjau pirmą kartą, nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jau suėjo senaties terminas). Tačiau nė kiek neabejoju, kad savo kelionėje į Bažnyčią ji tokiu lengvatiniu transportu nesinaudojo. Tegu būna palaiminta jos koja aukštybėse!

______________________________________

– Jau grįžau, – sako žmona atidarydama duris į prieangį. Galbūt dėl to, kad esu vis dar apspangęs, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, išeinu iš vonios pasitikti į virtuvę įėjusios žmonos su visu savo dabartiniu gražumu, aplipęs kruvinomis putomis tarsi Žilvinas po egzekucijos. Klyksmas perveria devynaukščio namo erdvę, nepaisant garsą izoliuojančių pertvarų, taip stipriai, kad sukleksi net viršutinio aukšto balkono langai ir atsikiknoja laiptinių durys. Dar ir dabar kartas nuo karto du seneliukai kieme pasiginčija – ar tai buvo netikėtai suveikusi garsinė sirena, stabdomos mašinos ant šlapio asfalto stabdžių žviegimas, ar galbūt tik išmestos iš devinto aukšto balkono katės priešmirtinis atsisveikinimas su paskutiniu devintuoju gyvenimu.