I
Marius Kundrotas neseniai atkreipė dėmesį į, kaip atrodo bent man, labai svarbią ir intriguojančią problemą, keldamas klausimą – ar išvis tarpusavyje gali derėti tokie skirtingi dalykai kaip krikščioniško tikėjimo išpažinimas (jo žodžiais tariant, klerikalizmas) ir nacionalistinis sąmonės užsiangažavimas.
Kas be ko, iš dalies toks klausimo formulavimas prikelia atmintyje buvusias diskusijas apie sunkiai mums suprantamą paradoksą – kaip atsitiko, kad pasaulinė ir iš esmės kosmopolitinė krikščionių Bažnyčia Lietuvoje nelaisvės metais tapo tautos išsilaisvinimo idėjų ir karžygių telkimosi vieta?
Kitas dalykas, žinoma, yra tai, kad keičiantis istorinėmis aplinkybėmis, tas santykis tarp sąmonės nacionalistinių inspiracijų ir krikščionybėje puoselėjamų vertybių, jeigu norite, tarp imanencijos ir transcendencijos, gali smarkiai pakisti.
Kita vertus, M. Kundroto straipsnelis man įstrigo dar ir todėl, kad bent iš dalies gali padėti pateisinti tokių kaip aš žmogelių „vaikišką baimę“ prisipažinti, kad esi beveik katalikas, kiekvieną kartą apsimesdamas, kad nežinai – esi katalikas, ar nesi, nors, žinoma, „beveik“ čia negalioja, panašiai kaip negalima būti tik „trupučiuką“ nėščia moterim.
Tokia mano baimė yra savotiškai gudri baimė, nes aš gerai žinau, kad katalikui, palyginti su ne kataliku, tos pačios nuodėmės yra šimtąkart sunkesnės ir nešvankesnės, purvinesnės. Nes jie, katalikai, žino, ką daro, ar ne? Kas be ko, net ir neturėdamas tikėjimo dovanos žmogus paprastai supranta, kad pasielgė nedorai, tačiau vienas dalykas yra pažeisti žmonių nustatytas tarpusavio elgesio normas, kitas – moralinę pasaulio tvarką, nustatytą Dievo.
O dabar priartėjo laikas, viešai išpažinti mano sielą baisiai engiančią paslaptį, kad štai jūsų nuolankaus tarno kada nors sutikti nedoriausi žmonės pasauliečiai visi kaip vienas turėjo bendrą savybę, t. y. jie viešai ir labai garsiai deklaruodavo savo katalikiškumą net ir ten, kur to daryti nebuvo jokio reikalo.
Ar sakote, kad toks subjektyvus (?) įspūdis galėjo susiformuoti tik dėl to, jog deklaruojamos katalikiškos konfesijos žmogaus atžvilgiu mūsų lūkesčiai yra didesni nei įprasta, o kai tokie „išdidinti“ lūkesčiai nepasiteisina, mes nusiviliame labiau nei paprastai. Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, niekada negali būti tikras, kad tikėjimo tiesų išmanymas galiausiai atsispindės žmogaus moraliniuose pasirinkimuose, jog viešas savo konfesinės priklausomybės deklaravimas nėra tik saviapgaulės forma ir kitų žmonių klaidinimo akcija.
Anais jaunystės laikais turėjau įdomų ir mielą pašnekovą, kol jo užsiangažavimas katalikybei tapo grynąja ideologija, o mūsų tarpusavio pokalbiai dėl to pradėjo strigti.
Net ir šiandien nesuprantu, kaip meilės religija gali tapti visumine ideologija?
Kita vertus, su čia, su M. Kundroto vardu šiandien susieta pozicija nesutinku iš esmės, jau daugelį metų skelbdamas savo „kultūrinį tikėjimą“, kad Vakarų kultūros krikščioniškų šaknų įsisąmoninimas yra mūsų savimonės atsigavimo, taigi ir tautinės sąmonės prisikėlimo pagrindas.
Kaip matote, čia pavartojau net ir hibridinį terminą „kultūrinis tikėjimas“, bandydamas spėti, kad taip pavadintas pasirinkimas gali tapti savotišku išsigelbėjimo ratu žmogui, kuris nesijaučia turintis dovaną tikėti gyvuoju Dievu.
Kaip jau užsiminiau, apie tai kalbu nesustodamas jau daugybę metų, o per tą laiką aptariama tema įsišakojo į krūvą potemių su reikalingais ir nereikalingais priedais bei paįvairinimais, todėl toliau perspausdinu savo seno, jau pageltusio nuo laiko straipsnio tekstą, kur pradinės idėjos yra išsakytos itin paprastai arba, kitaip tariant, nepaprastai lakoniškai. Bėgant metams, tokį savo pirmapradį sugebėjimą kalbėti itin lakoniškai – praradau.
II
Solidarizuojantis su islamo ekstremistų Paryžiuje nužudytais satyrinio leidinio „ Charlie Hebdo“ žurnalistais, žmonės rinkosi į mitingus, nešdami plakatus su užrašu „Je suis Charlie“ (Aš esu Charlie), šis šūkis išpopuliarėjo taip pat ir kitais pavidalais, tapo savotiška protestų prieš piktavalius teroristus ir drauge žodžio laisvės rėmėjų solidarumo emblema. Jausdamasis esančiu tokių protestų dalyviu, vis dėlto visus geros valios žmones raginu visados kalbėti tik savo vardu, išdrįsti vėl būti savimi, nesidangstant kaukėmis apskritai net didžiausių išbandymų metu. Kaip kažkas jau yra pastebėjęs, kaukės dėvėjimas baigiasi ne tik tuo, kad kartais kaukė priauga prie veido taip, jog sunku po to būna ją atplėšti, nukrapštyti, daug didesnė bėda yra tai, kad įpratę dangstytis kauke anksčiau ar vėliau pradedame matyti pasaulį išimtinai tokios pasiskolintos kaukės akimis.
Dar daugiau, sakyčiau, kad tragiški Paryžiaus įvykiai iškėlė ne tiek susitapatinimo su kitu pareigą, kiek priminė savosios tapatybės paieškos užduotį, siekiant įveikti Vakarų kultūros žmogaus pasiklydimo savyje labirinto stačiausiuosius viražus.
Prancūzija, o ypač Paryžius nuo seno garsėja laisvamanybės tradicija, kurią vieni yra linkę be galo herojizuoja, kiti savo ruožtu vertina rezervuotai ar net skeptiškai. Tačiau tikrai ne herojinių sumetimų vedini anąsyk, rengdami svarbius ES dokumentus, Prancūzijos įgaliotieji asmenys atsisakė paminėti krikščionybę kaip europinės kultūros pagrindą. Nesunku pastebėti, kad Prancūzijos politikų pozicija šioje pasirinkimo situacijoje iš anksto buvo nulemta labai egoistinių sumetimų, t. y. žvalgymosi per petį į įspūdingai išaugusį islamo kultūrinės prigimties rinkėjų, naujųjų šalies piliečių skaičių. Todėl dabar, manding, labai veidmainiškai skamba Europos šalių vadovų, atvykusių į milijoninį mitingą sekmadienį Paryžiuje, patikinimai apie ryžtą ginti europines vertybes, kai neseniai buvo demonstruojamas tik konformizmas, taip pat visišką abejingumas ar net alergija savosios kultūros ištakoms.
Pati didžiausia klaida šios diskusijos plėtotėje būtų bandymas priešpriešinti Vakarų kultūros pavyzdį atsilikusių kultūriškai žmonių puoselėjamam religinio ekstremizmo pavyzdžiui kaip pasaulietinę, išsilaisvinusią nuo religijos įtakos kultūrą religinei, neva neišsilaisvinusiai dar nuo absoliuto idėjos, priklausomai nuo kažkieno piktos valios.
Kiekviena didi kultūra turi savo religines šaknis, o vadinamoji Vakarų kultūra susiformavo krikščionybės išplitimo areale. Kas be ko, negalima tapatinti, vengiant neteisėto supaprastinimo, religijos su Bažnyčia, tačiau tiesa yra ir tai, kad ne Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra maitinančioji laisvės kultūros terpė, bet labiau pirmapradis laisvės idėjos įsisąmoninimas krikščioniškosios teologijos pavidalu lėmė net ir tokį atskyrimą, kitus laisvės idėjos artikuliacijos nuotykius, paskatino laisvės kultūros plėtotę pasauliniu mastu.
Jeigu siekiame būti savimi, privalome pripažinti, kad europinės vertybės turi transcendentinį matmenį. Laisvė galėjo būti įgyvendinama fiziškai tik ten, kur visų pirma ji buvo įsisąmoninta metafiziškai būtent krikščionybės idėjų pavidale.
Vardan palyginimo būtina pastebėti tai, kad pagoniškoji antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas nelyg toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas kaip spontaniškumo žaismė ar „laisvas“ perspektyvos pasirinkimas. Primenu dar ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono išvada, jog „laikas yra kintantis amžinybės pavidalas“.
Savo ruožtu krikščionių religija, pakeitusi pagonišką epochą, ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas, ir šiapusinio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje vyravusią ciklinę laiko sampratą krikščionybė skelbė, kad laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti jau istoriškai pabandyti suprasti visuomenės kitimo kolizijas. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstomas linijinės laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste. Ypač svarbu pažymėti tą momentą, kad tik tokios linijinės laiko sampratos pagrindu atsiranda istorinio progreso supratimas, leidžiantis manyti, kad įdedamos žmogaus pastangos didesniu ar mažesniu laipsniu veda visuomenę atsinaujinimo ir pažangos linkme.
Taigi, tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu, kaip matėme, tapo transcendencijos arba, kitaip tariant, neišmatuojamos anapusybės idėja. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad krikščioniškoji Dievo kaip anapusybės idėja palieka kultūriškai išmatuojamą atspaudą šiapusybėje, leidžiantį atpažinti kultūros tipo savitumą.
Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, pakeitusiai antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.
Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi, kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.
Jeigu pastebėjote kalbėjau ne apie dievobaimingumą, būtinybę atgailauti ar panašius dalykus, o tik apie mūsų kultūrinių orientacijų, kurias laikome savaime suprantamomis, atsiradimo aplinkybes, jų genetinį kodą, krikščionišką pamušalą. Kita vertus, kai mes imame ir vieną kartą pradedame mąstyti savo mąstyme randamas idėjas, apmąstome jų genetinį kodą arba apmąstome neapmąstytas Vakarų mąstymo prielaidas, mes išeiname į savimonės kelią – pagal apibrėžimą savimonė yra mąstymas apie mąstymą arba, dar tiksliau tariant, yra savo mąstymo mąstymas.
Daugiau savimonės visų pirma ir linkiu mums visiems dramatiškų išbandymų kontekste.
III
Tikriausiai nesiginčys net didžiausi mūsų oponentai, kad tai, ką vadiname Vakarų pasauliu, yra krikščionybės idėjų išpurentoje dirvoje užderėjęs vaisius, iš krikščionybės šaknų išaugusi kultūra ir civilizacija. Kita vertus, šiandien jau išdrįsčiau pasakyti net taip, kad Vakarų kultūra ir civilizacija yra pašalinis krikščionybės idėjų produktas, uždelsto krikščionybės veikimo padarinys, turint galvoje tai, kad krikščionybė atsiranda toli gražu ne kaip kažkoks kultūrologinis projektas, o kaip gyvojo tikėjimo, pranokstančio kultūros ribas, doktrina. Tarkime, čia atsitinka panašiai, kaip ieškant žemėje užkasto aukso lobio, netikėtai yra atrandami gamtiniai geležies rūdos ištekliai.
Kas be ko, žiūrint sociologiškai, to gyvo krikščioniško tikėjimo, galinčio nuversti kalnus, Europoje lieka vis mažiau. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, net ir prarasdami tikėjimo dovaną kaip Dievo malonę, taigi religinį tikėjimą, numatantį Dievo ir žmogaus susitikimą, mes galime išsaugoti jau labiau nuo mūsų pasirinkimo, valios ir apsisprendimo priklausantį kultūrologinį krikščionybės kaip europiečio tapatybės pagrindo tikėjimą, panašiai kaip Karlas Jaspersas truputėlį kita proga yra kalbėjęs apie filosofinį tikėjimą.
Taip suprantamas kultūrologinis tikėjimas, savotiška „kultūrinė religija“, nereiškia, kad krikščionybė tokiu atveju yra paradoksaliai numarinama, uždaroma muziejinės vertybės statuso kapsulėje. Net ir žiūrint kultūrologiniu požiūriu, krikščionybė nėra apdulkėjęs muziejinis reliktas, jeigu daugmaž drauge jau pradedame suprasti, kad, tarkime, Paryžiaus Dievo Motinos katedros piktybiškas padegimas ir iškilusi būtinybė kaip akies vyzdį nuo sunaikinimo saugoti krikščionišką kultūrinį palikimą, yra iki ribinio temperatūros taško užvirusių gyvenimo prieštarų pasekmė.
Krikščionybės religinės idėjos sekuliarizuotu pavidalu šiandien yra išlikusios net ir netikinčio europiečio sąmonėje, o savo ruožtu bandydami kultūrologiškai atpažinti tokios vakarietiškos sąmonės religines šaknis, mes pereiname į savimonės lygmenį, nes savimonė, kaip jau sakyta, yra mąstymo mąstymas. Šiuo atveju savimonė apsireiškia kaip savotiška sąmonės archeologija, kai tokio mentalinio kasinėjimo metu atrandame save patį, t. y. savo asmeniškumo ištakas, kultūrinio, taip pat, neabejotinai, ir tautinio tapatumo pagrindus.
IV
https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-meile/
„Jausdamasis esančiu tokių protestų dalyviu“
Keistoka hibridinė konstrukcija. Lietuviškai būtų „jausdamasis esąs tokių protestų dalyvis“, jei čia tai norėta pasakyti.
„vieni yra linkę be galo herojizuoja“
Heroizuoti, ir be j.
„antikoje dominavo Platono išvada, jog „laikas yra kintantis amžinybės pavidalas“.“
Iš tikrųjų Platono parašyta (Timajo žodžiai):
„ręsdamas dangų, kartu su juo [Tėvas] kuria amžiną vienovėje glūdinčios amžinybės atvaizdą, judantį nuo skaičiaus prie skaičiaus, kurį mes pavadinome laiku.“ (Platonas. Timajas. Kritijas. Vilnius, 1995, 75 psl.)
Taigi, tai nėra nei „Platono išvada“, nei „antikoje dominavusi“, ir pats teiginys iškraipytas (tame veikale Timajas sakė, kad laiku mes vadiname ne patį „amžinybės atvaizdą“, o „skaičių“, per kurį tas amžinybės atvaizdas juda).
Didelių rusicizmų šį kartą nėra, tik vadinamieji „stiliaus šablonai“.
Čiuldės vardu, dėkoju ne tiek už Čiuldės rašymo gramatikos korektūrą (lietuviškai taisymą), nes ir be pataisymų, laisvai lietuviškai kalbantis supranta, ką Čiuldė norėjo pasakyti.., bet už Čiuldės „lietuvišką nusistiliavimą”, tai yra, lietuviškai būtų „gudragalvį” Platono teiginių pakraipymą…
Dar kartą nuoširdžiai (be pykčio) patariu nekalbėti apie dalykus, kurių visiškai neišmanote. Kaip tokiai atvejais čia kažkas poringauja – sarmata.
Moralė, kaip ir blogis yra žmonių mąstymo išmąstyti filosofiniai konstruktai.Požiūrio skonio sąvokų reikalas.Dėl grožio ar ne grožio nesiginčijama.Kaip ir dėl maisto ..patinka,nepatinka,skanu,neskanu.Blogio sąvoka negali paaiškinti veiksmų atlikimo, nes tai iš esmės yra niekinanti klasifikacija. Pasakyti, kad žmogaus blogas veiksmas,poelgis yra blogis, reiškia tiesiog pasakyti, kad tie žmogaus veiksmai tiesiog neatitinka kito žmogaus kitokios pasirinktos filosofijos skonio.Sakyti,kad Paryžiaus katedros sudeginimas yra kultūrinis blogis prieš krikščionybę,taip pat yra filosofinis konstruktas,nes tas „blogis” bus tik žmonių asmeninis,pasirinktas jų filosofinis požiūris į reiškinį.Vieniems gal tai blogis,o kitiems gėris,nugriovus seną katedrą kitą naują pastatatą galima pastatyti.
O vis dėlto, nepaisant mūsų požiūrių įvairovės, yra prasminga kalbėti apie tokį moralės dėsnį, kuris galioja visiems žmonėms visais laikais.
I.Kanto filosofijoje ši nuostata yra apibrėžiama kaip kategorinio imperatyvo tema.
I.Kanto filosofijoje kategoriniu imperatyvu (toliau – KI) yra vadinamas aukščiausiasis moralumo principas, pagrindinė dorovės taisyklė arba, kitaip tariant, tokia taisyklė čia yra išsakoma KI forma, t. y. kaip besąlyginis liepimas. Kita vertus, kaip atrodo, galima išvengti įprasto šiuo atveju teorizavimo, jeigu prisiminsime paties I. Kanto filosofijos ištarmę apie tai, jog KI formuluotė nuo seno glūdi žmogaus prote, yra įaugusi į jo prigimtį ir esmę, taigi esą tokios formuluotės nereikia nei ieškoti, nei kaip nors specialiai išradinėti. I. Kantas net kelis kartus yra pastebėjęs, jog įprastas žmogaus protas gana sėkmingai naudojasi šiuo aukščiausiuoju moralės principu, neprašydamas filosofo tarpininkavimo, tačiau esą filosofija gali pastebimai pasitarnauti tokio principo nuskaidrinimui ir pagrindimui.
Ieškodami kažko panašaus į nenuskaidrintą filosofijos KI „liaudišką“ variantą nesunkiai randame formuluotę: nedaryk kitam to, ko nenorėtum savo paties atžvilgiu, elkis su kitu taip, kaip tu norėtum, jog su tavimi elgtųs kiti žmonės! Kas nėra girdėjęs šio pamokymo iš gyvenimo patirtį sukaupusių gentainių, a?
(Savo ruožtu pats I. Kantas pateikia patikslintą KI formuluotę: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymo leidimo principas.”).
I.Kanto pateikta KI apibrėžtis etinės minties plėtrai turi beveik tokią pat reikšmę, kokią, pavyzdžiui, fizikos raidai turi reliatyvumo teorija. Tokį palyginimą leiskite pateikti siekiant išryškinti minėtosios apibrėžties svarbą. Tačiau KI formuluotei privilegijuotą padėtį užtikrina būtent tai, jog toks imperatyvas labai radikaliai užbrėžia ribą ir blokuoja pražūtingą reliatyvumo stichijos įsivyravimą etikos problematikoje. Prisiminkime, kad ne pirmą kartą girdimi skeptiškus pasisakymus apie tai, jog neva dorovės temų svarstymas yra beprasmiškas dalykas dėl pačios problemos sąlygiškumo ir aplinkybių kintamumo, esą kiekvienas žmogus gėrį ir blogį supranta skirtingai, nekalbant apie tai, jog neva dorovės supratimas kardinaliai keičiasi iš epochos į epochą, yra skirtingas ar net priešingas skirtingose kultūrose. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, jog KI apibrėžia elgesio moralinę vertę nepriklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų vienodu pavidalu, visur ir visados įpareigodamas nedaryti kitam to, ko nenori pats sau. Taigi, kaip matome, KI yra „išvyniojamas“ iš kategoriškumą silpninančių geografinių ir istorinių aplinkybių, o dorovė čia atsidengia kaip pats stabiliausias dalykas pasaulyje. Dar daugiau, – I.Kantas pažymi, jog KT ,,galioja” net tik žmogaus kaip rūšinės būtybės proto apimtyje (pavyzdžiui, tik rūšinėje žmogaus intelekto apimtyje ,,galioja” mokslo išvados), bet protingai būtybei apskritai, be to, ne tik baigtinei protingai būtybei kaip žmogus ar panašiam subjektui, bet ir aukščiausiajai inteligencijai, t. y. dieviškajam protui. Pastarasis atvejis išsiskiria tik tuo, jog aukščiausias moralumo principas čia praranda imperatyvinį, t. y. liepiamąjį pobūdį ir reiškiasi kaip šventumo spontaniškumas.
Tas, kuris sugeba „pačiupinėti” ir suvokti savo mąstymą, tegali pasakyti, kad tavo supratimas atitinka tikrovę, nes „protingi dėdės” jau labai seniai pastebėjo ir aprašė, kad žmogaus psichologiniai „dalykai” yra arba įgimti arba suformuoti aplinkos, taip vadinamos kultūros, kurioje žmogus gyvena…
Pasitelkę ne Kanto konkrečiai išdėstytą savo „kritikose” žmogaus mąstymo mechanizmą ir būdus, o demagoginiais išvedžiojimais -„I.Kanto filosofijoje ši NUOSTATA APIBRĖŽIAMA… I.Kanto filosofijoje kategoriniu imperatyvu (toliau – KI) YRA VADINAMAS…-, tėra neaiškios kultūros „ADEPTŲ” bandymas kitus įtikinti, jiems primesti savo „teisingus” supratimus apie tiesas, gėrius, prasmes….
„Įjungęs” savo „mąstymo NUOSTATŲ APIBRĖŽIMUS” pastebiu, kad šiuo metu ypač „Savo mąstymo NUOSTATAS” daugiau nei primityviai „BRĖŽIA” ir žydo Epšteino pedo JAV Trampas, kad užmaskuotų savo pedo draugystę su žydu Epšteinu ir šios draugystės dėka patirtus „kaifus”, su vaikų žudiku žydu semitu Netanjachu ne tik Palestinoje ir Irane, bet ir Ukrainoje, kitur pasaulyje, kur tik gali .. JAV pedo veikėjai savo teroristinius veiksmus pradžioje maskuoja „derybomis”, pasiektais „susitarimais, cha cha „sandėriais”…, iš kurių pedo JAV ir sionistinis Izraelis, kai būna jiems gerai „išeina”, po kiek laiko pablogėjus ” savijautai vėl pareina” (taip kolonizatoriai pirmus šimtą metų elgėsi su Amerikos indėnais, kol jie buvo visiškai išnaikinti).. Ši publika savo terorizmą pridengia šūkiais -„tautų išlaisvinimo” nuo savų „engėjiškų”, šimtus metų gyventų, gyvenimų būdų, „vakarietiškų vertybių platinimu”…, ši publika atvirai, primityviai nepavargdami pasakoja apie už tūkstančių kilometrų nuo JAV esančių tautų „kylančią ir niekaip nenusileidžiančią grėsmę” JAV, sionistinio Izraelio saugumui….
Pše prašam už nuklydimą nuo Čiuldės straipsnelio temos, apie „mąstymų NUOSTATŲ APIBRĖŽIMUS, IMPERATYVINIUS PAVADINIMUS..”
Tautinių,krikščioniškų ir kitų kapinių lankymas turi vykti atskirai.Kol aukštesnė sąmonė visų nepažadins.
„Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi įstatymo, kol apsireikš tikėjimas. Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.”
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“
Iki dabar visada galvodavau, kad dar Liuteris galutinai ir užtikrintai įtvirtino nacionalinę krikščionybę (ir atitinkamai bažnyčias), beveik pagal politinį žemėlapį. Kondroto minčių kratinius skaityti yra laiko gaišimas.
Pamąsčiau ir tebegalvoju taip pat.