Edvardas Čiuldė. Neįteikta premija Gintarui Beresnevičiui

Kultūros ministerija iki spalio 1 dienos kviečia teikti paraiškas svarbioms kultūros ir meno srities premijoms: Nacionalinei Jono Basanavičiaus, Vyriausybės kultūros ir meno bei Metų debiuto ir Jaunojo kūrėjo, rašoma vakar pasirodžiusiame Kultūros ministerijos pranešime žiniasklaidai.

Be visa ko kito, čia taip pastebima, kad štai nacionalinė Jono Basanavičiaus premija yra skiriama įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Kviečiamos institucijos ir fiziniai asmenys siūlyti kandidatus tokiai premijai gauti.

Žinoma, man sunku būtų varžytis su biurokratinėmis institucijomis, tačiau kol neuždrausta dar drumsti populiacijos ramybę atsiskyrėliams individams, beveik kiekvienais metais po G, Beresnevičiaus žūties primenu, kad, kaip atrodo bent man, labiausiai nusipelnęs naujosios nepriklausomybė laikų žmogus tokiai premijai gauti yra Gintaras Beresnevičius, pasaulinio garso lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas, lietuviškos savimonės, jeigu leisite taip pasakyti, archeologas ir drauge futorologas. Gintaro Beresnevičiaus nominavimas Jono Basanavičiaus premijos laureato vardui po mirties būtų skaudžios skolos atidavimas šio tauraus žmogaus, talentingo lietuvių kultūros puoselėtojo, pasaulinio garso mokslininko, apskritai kūrėjo renesansine to žodžio reikšme atminimui.

Kas be ko, kyla klausimas – kodėl institucijos arba, kitaip tariant, kolektyvinis protas nesugebėjo Beresnevičiaus įvertinti taip, kaip priklauso pagal Jono Basanavičiaus premijos idėją, dar Gintarui gyvam esant? Gal tam sutrukdė nepalankūs to meto politiniai vėjai, – nežinau. Nedidelė paslaptis, kad Beresnevičius buvo apsimetėlių konservatorių kritikas (buvau parašęs „nuožmus kritikas“, bet išbraukiau, pagalvojęs, kad nuodugnumas nėra tas pat, kas nuožmumas), be visa ko kito, talentingas politinio falšo išminuotojas. Ar jis buvo kairysis? Tikriausiai – taip, jis buvo kairiojo flango simpatikas, bet, paradoksaliai tariant, tikrai ne leftistas, jeigu prisiminsime, kokias reikšmes šiandien įdedame į žodį „leftizmas“. Tikriausiai neatsitiktinė yra ir ta Gintaro gyvenimo aplinkybė, kad jo disertacinio darbo vadovas buvo Bronius Genzelis.

***

Keletą metų prieš tragišką žūtį G. Beresnevičius, vedamas atvirumo dvasios, šių eilučių autoriui yra prasitaręs, kad jis norėtų (tikriausiai buvo sakoma švelnesne forma – nebūtų nieko prieš) kada nors, anksčiau ar vėliau, už savo švietėjišką veiklą etnologijos srityje, senosios lietuvių kultūros mokslinius tyrinėjimus, taip pat ir mitologijos studijas būti nominuotas Jono Basanavičiaus nacionalinės premijos laureato vardui.

Labai gerai prisimenu tuos išsprūdusius iš lūpų garsaus mokslininkui žodžius dar ir dėlto, kad man toks Gintaro paatviravimas suskambėjo disonansu, žinant bičiulio alergiją oficiozui apskritai ir abejingumą visokiems valdžios paskatinimams. Nesuprantu dar vieno, juolab pašaliečiams sunkiai paaiškinamo dalyko – kodėl tada vis dėlto nepasinaudojau labai parankia proga draugiškai pašiepti bičiulį, kai tokia tarpusavio nepikto pasišaipymo atmosfera mūsų bendravime buvo nesvetimas dalykas? Gal tuomet pajutau didesnę, pranokstančią mano valią ir įpročius rimtį, įpareigojančią susiturėti? (Po Gintaro tragiškos žūties stengiuosi, kiek įmanoma, nebedėvėti ciniko kaukės, pradėjęs suprasti, kad viskas gali pasikeisti taip neįtikėtinai staigiai, kad tu ir vėl liksi nesuspėjęs pasakyti sutaupytų per ilgą laiką gerų žodžių tikrai geriems, iškiliems žmonėms, tačiau ne visados pavyksta.)

Kaip galima būtų pabandyti spėti, G. Beresnevičiui tautos patriarcho vardu pavadinta premija atrodė doru įvertinimu dėl paties J. Basanavičiaus asmenybės legendos ir minėtosios premijos tiksliai artikuliuoto paskirties nusakymo, žadant šią iškilią premiją skirti tautos idėjos gyvybingumą palaikančios dirvos purenimo darbuose plušantiems žmonėms.

Kaip jau buvo užsiminta, Jono Basanavičiaus premijos apraše skelbiama, kad šios premijos paskirtis yra įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. J. Basanavičiaus premiją, Kultūros ministro teikimu, pritariant Kultūros ir meno tarybai, skiria LR vyriausybė. Premija yra skiriama kasmet nuo 1992 metų.

GinkDie, nenoriu sumenkinti šios premijos gausaus būrio nominantų, t. y. žmonių, daug nuveikusių lietuvių etninės kultūros puoselėjimo labui, tačiau dėl to, kad vaizdas būtų aiškesnis, pravartu bus pastebėti, kad J. Basanavičiaus premijos prestižas tikrai nesumažėtų, bet, nėra jokių abejonių, dar labiau išaugtų, jeigu tarp nominantų kada nors būtų įrašyta taip pat ir G. Beresnevičiaus pavardė.

Kodėl delsiama, kai atrodytų net pati mirtis paskubino įvykius? Ar G. Beresnevičiaus gyvenimo istorija turi baigtis įrašu „žuvo policijos bagažinėje“, ar galbūt labiau tautiečius guodžiančia nuoroda – „po mirties buvo nominuotas J. Basanavičiaus premijai gauti“? G. Beresnevičiaus žmonės tikrai nepamiršo, dažnai jis yra cituojamas, prisimenamas, šalia J. Basanavičiaus premijos laureatų Norberto Vėliaus ir kitų išlieka kelrode žvaigžde senosios lietuvių kultūros puoselėjimo sferoje.

O gal G. Beresnevičiaus veikla yra tokia daugialypė, asmenybė – netriviali, kad jis kelia instinktyvų nepasitikėjimą valdžios institucijose, ypač Kultūros ministerijoje sutūpusiems žmogeliukams? Kad ir kaip ten būtų, siūlau nepamiršti, kad G. Beresnevičius buvo ne kažkoks neformalas, šiandien patogus cituoti nonkonformistiniuose kontekstuose, o pasaulinio garso mokslininkas, rašytojas, vertėjas, redaktorius, nepaprastai studentų mėgstamas dėstytojas.

Laikas būtų atsikratyti ir tos klišės, kad neva G. Beresnevičius buvo bohemos liūtas ar nepavargstantis salonų lankytojas. Didesnė tiesa vis dėlto yra tai, kad G. Beresnevičius buvo labai vienišas kultūrinio lauko batalijų žmogus, ne kartą bandęs peržengti savo vienatvės barjerus ir kompleksus.

Nesugebėję tinkamai įvertinti savo iškilių tautiečių, mes patys tampame vienatvės aukomis.