Jau esu pastebėjęs, kad truputėlį gudresni mūsų oponentai nei tie, kurie sako, kad tautos nežinia kodėl privalo nunykti, kaip lemiamą argumentą dažnai pateikia savo įsivaizdavimą, jog tarptautinėje politikoje tautinės sąmonės dominavimas, kai valdžia pirmiausia atstovauja savo tautos interesams, turėtų baigtis susipriešinimu, karais ir katastrofa („jie iš karto mirtinai susipyktų“). Anksčiau taip ar panašiai poteriaudavo Tomas Venclova, dabar šį argumentą labai ryžtingai perėmė toks Kasparavičius, vadintinas, kaip tikriausiai jau pastebėjote, daktaru Blogiu. Tokios pakraipos agonistai paprastai, pateikę šį argumentą diskusijos pabaigoje, palaimingai nusišypso, panašiai kaip indėnų vadas, nulupęs skalpą nuo priešo galvos.
Tačiau, kaip atrodo man, tai yra lėkštojo intelekto peršamas argumentas, nepaisant to, kad T. Venclova laikau visų laikų iškiliausiu lietuvių poetu.
(Keistas žmogus yra tas T. Venclova, sugebėjęs su poetinio žodžio pagalba prasiskverbti iki giliausių sąmonės sluoksnių ir drauge savo pavyzdžiu parodęs, kad poetinė refleksija ir tautinės savimonės puoselėjimas kaip pasaulio prasmingumo šaltinis gali prasilenkti vienas su kitu, nes ne kiekvienam yra lemta, o galiausiai ne kiekvienas ir nori tapti Maironiu. Paprastai žmogaus kūrybinis palikimas yra jo talento ir kūrybinės veiklos pėdsakas, tačiau T. Venclovos poetiniuose ieškojimuose neabejotinai dalyvavo ir Dievas, taigi savo kūrybinio palikimo kontekste šis poetas yra tik menkas žmogelis, kurio nuomone apie bendruosius mūsų gyvenimo reikalus yra visiškai nesvarbi.)
O mūsų apibendrinančios reikšmės kontrargumentas yra štai toks: kai yra užginčijama arba bandoma užginčyti tautos kaip valdžios ir galios šaltinio samprata, tai toli gražu nereiškia, kad mūsų aplinkoje atsiveria galios vakuumas, tai beveik visada baigiasi tuo, jog dabar valdžia yra koncentruojama daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu, jos šaltiniu tampa kažkoks sunkiai apibrėžiamas X, tokia valdžia yra mažiau kontroliuojama arba visai nekontroliuojama, valdžios dinamiką dažniausiai jau lemia ne rinkimai, o užkulisiniai veiksniai.
Neapleidžia bloga nuojauta, kad šiandien pasaulinė valdžia vis labiau yra koncentruojama nusikaltėlių klano rankose.
Taigi, tikrai nebūsiu pirmas, kuris pastebi, kad demokratijos suklestėjimui ir gyvastingumo palaikymui neabejotinai parankiausia yra nacionalinė valstybė.
Kita vertus, kai sakoma, kad „jie būtinai susipyks“, tuo pačiu yra neigiama dialogo idėja. Tokiu būdu tarsi nurodoma, kad tiesos ieškoti nereikia, ji neva yra nustatyta iš anksto. Kas ją nustatė ir kieno interesus tokia neva bevardė tiesa atspindi, a?
Tikriausiai kažkas jau taip pat yra pastebėjęs, kad gražiausias būna daugiabalsis paukščių choras. Jeigu visi privalėtų giedoti vienodai, girdėtųsi baisus varnų karksėjimas, ar ne?
Šiais nuosmukio laikais Lietuvoje džiugina bent tai, kad garsiai pradėta kalbėti apie liūdnos demografijos problemą, ruošiamasi referendumui dėl šeimos apibrėžimo. Ta proga pastebėsiu, kad protą atgaunanti Lietuva anksčiau ar vėliau privalės šalia totalitarizmo simbolių uždrausti taip pat ir Šimonytės klapčiukų paruoštą strateginių šalies pažangos gairių plano „dokumentą“ „Lietuva 2050“, kur teigiama, jog šeima rūpinasi tik atsilikusios valstybės. Žinoma, kaip sako slavai, nepagautas ne vagis, tačiau iš pažiūros labai panašu į tai, kad toks neaiškaus rato žmonių parengtas tekstas, be visa ko kito, yra korupcinis dokumentas, nes už ypač lėkšto turinio ir menkavertę rašliavą buvo sumokėta beveik 0,5 mln. eurų. Jeigu vyktų pasaulinės kretinizmo varžybos, minėtas „dokumentas“ galėtų pretenduoti į medalius. Tačiau iš tiesų tokie „dokumentai“, kaip atrodo bent man, yra toksiškesni net už totalitarizmo simbolius…
Neseniai kalbėjome apie platųjį Platoną, o užvakar žiūrėdamas „Auksinius svogūnus“ supratau, kad reikia Valinską, kaip kadaise Voldemarą, ištremti į Zarasus (Dievas mato, neraginu sušaudyti) už baisaus kičo užkrato platinimą. Kad dar daugiau nepaplatintų…
1. Buvę ir dabartiniai „Ateities” komitetčikai Seime bent jau deklaratyviai planavo ir tebeplanuoja tos vizijos(!) „L2050” įgyvendinimą.
2. O tautų nunykimo teorijos šalininkų pirmeivio laurus Tomui Venclovai autorius priskiria tikrai nepelnytai. Juk ilgą laiką buvom mokslinių mokslų paskaitose mokomi praėjusių amžių teoretikų ir vėlesnių vien valdžios užgrobimu ir išlaikymu besirūpinančių politikų lozunginių tiesų net ne apie tautų, o apie nacijų suartėjimą, suklestėjimą ir susiliejimą.
3. Straipsnelyje kažkodėl liko autoriaus nepaminėti religiniai ir kalbiniai „mirtino susipykimo” kiršintojų argumentai…
Kasparavičius tai bumblausks Nr.2
Valstybė be tautos yra kolxozas, kaip koks daugiabutis be savininkų, kur viskas labai greit būna „nutriedžiama”. Tauta, kokia dur** bebūtų, vien savo buvimu, tiesiogiai ar netiesiogiai, sugeba reikalauti iš savo valdovų bent minimalios atsakomybės. Nuvilti tautiniai rinkėjai „nubaudžia” valdžią padarydami nors „švytuoklę” rinkimais ar kokį protestėlį. O ką sugebėtų kosmopolitinė ekonominių gyvulių masė? Ką ji išmanytų apie Landsbergius, Šimonytę, Gentvilus ar kokią Blinkę? Ką išmano apie vietinius kokios Airijos ar Norvegijos „iškilius” politikus tūlas imigrantas iš Lietuvos? Ir ko toks gali pareikalauti iš jųjų?
Pasaulio valdovai supranta, kad tautinė valstybė yra stipri kliūtis jų liguistoms fantazijoms, todėl kaip išmanydami stengiasi tautiškumą naikinti.
Taip, Šimonytės klapčiukai (Pažangos taryba) paruošė sveiką, pusiau sveiką organizmą vimdančias gaires. Bet mano didžiai nuostabai, tarp tų Šimonytės klapčiukų pastebėjau ir Kaušpėdą, Pinskų.
Kol yra tautos tol galimi ir tarpusavio susistumdymai, ypač prie dabartinio žmonių dauginmosi Afrikoje ir Azijoje. Tačiau sukilimai, revoliucijos, pilietiniai karai , kiek jų yra buvę, sako, kad ir po tautų sunykimo visko gali būti – jei tik nusilps vyriausioji visą žmoniją drausmėje laikanti jėga
Jo, „Lietuva be lietuvių 2050”. Ar tai kartais ne Vilniaus mierų žydrojį svajonė, už kuriuos nuolat balsuoja būtent patriotiškai nusiteikę vilniečiai. Niekaip nesuprantu, kodėl Vilniaus lietuvių patriotams patinka rusifikatoriai ir ištautintojai? Man tai mįslė, kaip juos taip galėjo sužavėti E.Bernays’o saviapgaulės triukai?
..kurgi matai tuos….patriotiskai nusiteikusius vilniecius…gal tokiu ir yra – max.10 nuosimciu,like – leftistiski globalistai,neokomunistai,kaip antai,ta ryza gluse aktoriukste ziloj senovej — po simto metu Lietuvos nebeliks….visokio plauko bletkerieciai – sasalistai,konserwatos,liberoidai..
Venclovai jaunystėje ir vaikystėje įspūdį darė atvirai save afišuojantis ir agresyviai besireiškiantis nacionalizmas ir rasizmas. Tokio nacionalizmo priešininku save skelbiantis proletarinis internacionalizmas savaime užėmė gėrio vietą, būtino kovoje su atviru karingu blogiu. Ilgainiui tačiau internacionalizmas , nors mažiau, bet irgi pasirodė priešiškas tautų įvairovei ir savivaldai , o viena, jeigu ne rasė tai tauta, irgi užėmė išskirtinę poziciją, vesdama likusias besispyriojančias tautas į numatytą joms šviesų, nebereikalingus taautinius požymius eliminuojantį rytojų … Dviejų blogių kovos įkarštyje pasirinkti kurią palaikyti pusę lengva buvo tik nacistams ir komunistams. Ir žydams
…Venclova laikyt visu laiku iskiliausiu poetu…hmmmmmmm,sutikciau,jei kas imtu lydyta svina varvint ant galvos….brenda Venclova per sniega,nepalikdamas pedu……nuo saves dar prideciau – nemesdamas seselio ir neatsispindedamas veidrody,anei ramiam vandeny…….Manding,juslingumu ir jausmingumu – Neris yra nepralekiama.Intelektualumu,galbut ir taip……taciau tuomet reiktu susitart,kas yra poezija – protas ar jausmas…..pirmenybe teikciau antrajam,zinoma.