Platonas įstabiame veikale „Valstybė“ tarsi savotiškas minties tapytojas reljefiškai vaizduoja ar iliustruoja tai, kaip dialogo įtampoje užgimsta, o po to žmonių kalbose užauginama iki dangaus didinga idealios valstybės vizija. Pagrindinis šio dialogo personažas, tikras minties demiurgas, bet dar labiau išmintingas vairininkas be jokios abejonės yra Sokratas.
Ta proga, žinoma, galima prisiminti, kad Platonas, viena vertus, buvo Sokrato mokinys, o, kita vertus, Aristotelio mokytojas, tačiau svarbiausia čia dabar bus pastebėti, jog minėti trys išsiskiriantys vyrai kaip niekas kitas entuziastingai puoselėjo polio idėją, ieškojo geriausių kelių į miesto-valstybės reikalų tvarkymą.
Jeigu ieškotume analogijų, prasmingų sankabų, nerandu kito struktūriškai panašaus Atėnų mokyklos pavyzdžiui rūpesčio didingumo įvaizdinimo kaip M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, dabar jau vaizduojanti trijų karalių delnų apgobtą lietuviško kaimo idiliją. Tokia paralelė iš tiesų gali tapti atskaitos tašku šiandieniniam pokalbiui, net jeigu toliau nežadame išsaugoti patetiškos gaidos, nesiruošiame puoselėti kokių nors pastoralinių iliuzijų.
Tarkime įvyko taip, jog brangenybė „Lietuviškas kaimas“ išpuolė iš karališkų delnų ir sudužo į nesuskaičiuojamas šukes – ar girdėjote kaip kažkas baisiai džeržgė, sprogo, krito, riedėjo?
Dar neatsitokėję iki galo suprantame, kad patekome į katastrofos teritoriją, kur buvusio gyvenimo, o gal iliuzijos intensyvumą liudija plačiu diapazonu išsibarsčiusios liekanos.
Kokios detalės lieka?
Net mažai ką girdėję apie „Karalių pasaką“, važiuodami autostrada dažnai pajunta kaip pavasario vėjelis atpučia išbarstyto ant laukų mėšlo aromatus ir tada neaiškiai nutuokia, kad kažkur už tų laukų plyti tas paslaptingas kaimas ar kažkas, kas liko iš kaimo.
Moralistai kartais sako, kad šiandien iš prasigėrusio kaimo liko socialinė-ekonominė, o taip pat moralinė piktžaizdė.
O vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, ką prarastų žmogus, visa žmonija, jeigu, tarkime, kaimas kažkokiu būdu taptų draudžiama gyventi žmogui vieta, kurią galėtų lankyti tik katastrofos zonų turistai stalkeriai?
Iš anksto žinau, kad šįkart nekalbėsiu apie ūkio peripetijas, nesiruošiu postringauti apie ekologinę žemdirbystę, daržininko pašaukimą, bitininko rūpesčių prakilnumą, sodininko darbo simboliką ir panašius dalykus, nes neatmetu iš principo galimybės, jog kada nors žmonija maitinsis chemijos gamyklose pagamintu maistu piliulių pavidalu (įdomu, be visa ko kito, yra tai, kaip A. Užkalnio provaikaitis tokiu atveju aprašys piliulių vartojimo kultūros subtilybes, praneš apie naujų gastronominių skonių simfonijos užgimimą). Kitaip tariant, suprantu, jog ūkiniai argumentai dar neužtikrina kaimo „išteisinimo“, nėra tokios apologetikos nei svarbiausioji, nei tuo labiau vienintelė nuoroda.
Kaimas – tai gyvenimas gamtovaizdžio viduje, taigi praradus kaimą – prarandamas gamtovaizdis iš vidaus. Didelis ar mažas – klausiate – toks praradimas…
Kas be ko, žmogus be vidinio gamtovaizdžio yra visiškas bankrotas.
Nesugebėdamas apibrėžti šio praradimo tikrosios apimties kokybiškai, palyginamuoju būdu pabandysiu nusakyti kiekybiškai: manding, toks praradimas būtų didesnis nuostolis nei visų turtų, prisijaukintos sėkmės, meilės, netgi garbės praradimas ir galėtų būti prilygintas nebent tik laisvės praradimo kartėliui.
O didžiausias atradimas yra tai, kad čia galime gyventi be kaukės, be kultūrologinių plepalų, tarkime, be vakarykštės Jakilaičio laidos apie kultūrą.
Galiausiai išaiškėja, kad tai ir yra vienintelis būdas išgyventi.
Nuščiuvusi kaimo buitis be plepalų apie kultūrą yra tikrieji būties namai.
i918 atkurtoje Lietuvoje didžiausi ūkiai buvo sumažinti iki 80 ha. 1990 atkurtoje, reformuojant kolūkius, aiškių ribų nebuvo nustatyta. Girdi, jei i r nustatysi, kaip paskui patikrinsi kam iš tikro žemė priklauso? Dėl ko privačios latifundijos dabar mažne prilygsta plotu kolūkiams. Paaiškinimas buvo, kad taip net geriau, didesni ūkiai našesni, pelningesni. Tačiau didėjantis našumas žemės ūkyje reiškia ir nebereikalingų kaimo gyventojų mažėjimą. Ir čia išlenda yla kitoje vietoje. Mūsų veržliai augantys ir žavintys tuo didmiesčiai yra kartu ir gyventojų kapinės. Mirtingumas mieste pranoksta gimstamumą. Kuomet kaime vis dar priešingai. Bet kad pats kaimas nyksta dėl darbininkų nereikalingumo kaime ir paklausos mieste… O jei taip grįžti prie 80 ha šeimos ūkių? Dabartinė Lietuva, ne taip kaip Krupavičiaus laikais , laikosi ne ant žemės ūkio, taigi gali leisti sau tam tikrus nuostolius dėl sumažėjusio darbo našumo žemės ūkyje.
Kaimą pakeisime Afrika arba …