Edvardas Čiuldė. Kiek dar lieka vilties, kad Vakaruose įvyks antimarksistinė revoliucija?

Toks apsivertimas būtų didžiulė palaima žmonijai, kitaip nepasakysi.

Kam dar atrodo paslaptimi tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje atgimė marksizmo hidra, kuri atsiauginusi naujas galvas ir užtūpusi visus svarbiausius įtakos svertus bei valdžios postus bent jau ES dominijoje viską daro dėl to, kad užnuodytų žmonių gyvenimą iki paskutinės ribos, kai nuo tiražuojamų marazmų nelieka vietos pasislėpti net Bažnyčioje?

Ar sakote, kad dar blogiau yra Rusijos žmogėdrų pradėtas karas, tačiau, kaip atrodo bent man ( to neužmirštu kiekvieną kartą pabrėžti), Putino paskelbtas civilizuotam pasauliui karas ir naujosios modifikacijos marksistų įsigalėjimas ES yra tarpusavyje gana tampriai susiję, pagal susisiekiančių indų principą į mūsų dabartinį gyvenimą prasimušantys procesai.

Tikriausiai vėliau bus galima tiksliau nusakyti šių procesų tarpusavio priežastinį ryšį, tačiau jau šiandien nesunku pastebėti, kad Putinas už savo pergalę kaunasi abiejose pusėse, t. y. kovoja ir po svetima vėliava, priimdamas vieną už kitą perspektyvesnes dovanas iš vadinamųjų priešininkų, t. y. naujųjų Europos ideokratų rankų. Taigi, kaip atrodo bent man, nenugalėjus tų euromarksistinio plauko ideokratų, jau apšašusių drakoniška valdžia, neišmušus jiems pagrindo iš po kojų, Putinas turi neįtikėtinai gerus šansus laimėti karą prieš Vakarų pasaulį.

Dar kitaip tariant, euromarksistų ir JAV leftistų suvienytos pastangos gali lemti palankios terpės bestijai-Vakarų nugalėtojui išsiperėti atsiradimą. Jeigu mėgstate apibrėžimus, galima pasakyti ir taip, kad euromarksistai yra dvigalvio Putino lizdo pašildytojai.

Neseniai impozantiškasis VDU profesorius Gintautas Mažeikis Pumprickaitės vedamoje TV laidoje apsiputojęs įrodinėjo, kad „Žalgirio“ arenos valdytojų sprendimas atšaukti amerikiečių atlikėjos, galimai iš didelio žioplumo pradėjusios reklamuoti socialinių tinklų vaizdo įrašuose agresorės Rusijos atributiką, LP koncertą Kaune, yra didelė klaida, nes minėta atlikėja, girdi, yra LGBT bendruomenės teisių patikėtinė.

Tai labai iliustratyvus pavyzdys, kai LGBT bendruomenės atstovams leidžiama nepalyginami daugiau nei kitiems, vienaip ar kitaip yra bandoma įpiršti nuomonę, kad homoseksualo statusas suteikia papildomų privilegijų, gali padėti išvengti kitais atvejais pagristais laikomų kaltinimų. Kažkada K. Donelaitis tvirtino, kad vienodai – ir pono, ir būro vaiks į vystyklus myž, tačiau, kaip atrodo, LGBT bendruomenės vaikai tai daro kažkaip labiau prakilniai, jeigu manoma, kad juos reikia privilegijuoti…

Ta proga pastebėsiu ir tai, kad iš pažiūros šaunios moteriškaitės Pumprickaitės kaip moderatės TV laidose vis labiau prasikišantis išankstinis užsiangažavimas vienpusio požiūrio naudai verčia susinepatoginti net tokį tolerantišką Lrt.lt laidų stebėtoją kaip šių eilučių autorius.

Kažkada prie progos pagalvodavau, kad didingo stoto VDU profesorius Mažeikis yra žmogus-mįslė, tarsi koks kentauras, susidedantis iš nederančių tarpusavyje inteligentiško žmogaus ir aršaus konjunktūros kario dalių, tačiau šiandien jau esu linkęs manyti, kad anas be jokio disonanso ir žmogiškosios liekanos yra įsikūnijusi dramblotame pavidale „pati“ konjunktūra, taigi panašiai kaip atlikėjai varžosi TV muzikiniame konkurse „Aš esu muzika“, Mažeikis, regis, galėtų susikauti su Gritėnu dėl palmės šakelės gyvenimo komedijos konkurse „Aš esu konjunktūra“.

Be visa ko kito, sunku būtų nepastebėti, kad naujųjų laikų marksisto, pažangiečio Mažeikio pažangos formulė susiveda į labai paprastą kovos prieš homofobiją ir antisemitizmą formulę, kol kas nesuspėjus deramai paryškinti – kas čia svarbiau?

Vis tik, savo paperkančiu paprastumu taip sukonstruota formulė primena ankstesnius marksistų, leniniečių, stalinistų, maoistų tiražuotus užkeikimus apie proletariato diktatūros pažangumą, arba, tarkime, mobilizacinį lozungą, kad, vystantis socializmui, neišvengiamai padaugėja socializmo priešų, kai, pabandykime spėti, Mažeikis galimai taip pat panašiai įsivaizduoja, jog vystantis demokratijai daugėja homofobų ir antisemitų.

Pasakojimai apie pasaulinį žydų sąmokslą įsiviešpatauti pasaulyje greičiausiai yra tik pasakėlės iš sklepo, tačiau nereikėtų apsimesti nematančiu ir to, kad šiandien, kaip ir sovietiniais laikais, kai kurie žydų tautinės bendrijos, kaip sakoma, atskiri pavieniai asmenys neretai retransliuoja tokius mums užgaulius pasisakymus, tarsi jie būtų čia padėties viešpačiai ir mūsų šeimininkai, kažkokios aukštesnės jėgos priskirti mūsų prižiūrėjimui, pasiųsti į lietuviškos populiacijos apsaugojimo nuo paklydimų misiją.

Tai, žinoma, labai neadekvatus jų, pasiskyrusių sau tokio misionieriaus vaidmenį, elgesys, įnešantis į aplinką jau sunkiai pakeliam nejaukumą, baisų nesmagumą ir nusiminimą.

Nesakau, kad žydai Lietuvoje yra šventos karvės, tačiau minėti „atskiri pavieniai asmenys“ elgiasi Lietuvoje kaip tikros kiaulės.

Kartais pranešama, kad vienoje ar kitoje šalyje paūmėjo antisemitinės nuotaikos, tačiau galimai kada nors pribręs laikas paklausti – kas palaiko tokių nuotaikų gyvastingumą, ar visados dėl to kalti yra tik autochtonai?

Jeigu imsime Lietuvos pavyzdį, tai nesunku bus pastebėti, kad čia visų žydų vardu neretai kalba asmenys, kurie lietuvių tautos niekinimą, apskritai tautų priešinimą pavertė savo karjeros tramplynu.

Kaip atrodo bent man, toks visiems gerai žinomas Žemaitaitis toli gražu nėra antisemitizmo užkrato platintojas, – kad ir kaip norėtų būti taip vadinamas, – anas greičiausiai tik taikosi paslapčiomis nuimti derlių iš to, ką pasodino tokie kaip Vinokuras.

Proletarai neturi tėvynės, – andai tvirtino K.Marksas (pusiau juokais, pusiau rimtai prisimenant, kad kas ne kas, o žydai tuomet dar tikrai neturėjo tėvynės), tačiau ne juokinga yra tai, kad marksizmas apskritai ir drauge su visomis savo modifikacijomis yra labiausiai priešinga doktrina tautos idėjai, kas savo ruožtu lemia tokios doktrinos aukštą rinkos vertę tarp labiausiai prisiekusių imperijos šalininkų ir parankumą tautų engimo ar net genocidų pateisinimui.

Mūsų laikų nešvankumo žymė ir išskirtinumas yra nebent tai, kad dabar prieš tautą bandoma nukreipti homoseksualų ir jau atgyvenusios padermės žydų, t. y. tokių, kurie tarsi neturėtų savo tėvynės, truputėlį išgalvoto profilio, pritemtas prie ideologinio poreikio mases.

Demokratiniai rinkimai lemia, kad kai kuriuos Vakarų šalyse euromarksistai yra stumiami nuo valdžios, o tai didesniu ar mažesniu laipsniu leidžia keisti polinės raidos kryptį, kai naujai iškilusios politinės partijos ir judėjimai neretai pirmiausiai yra suinteresuoti šalies nacionalinio identiteto stiprinimu.

Tačiau marksistai nebūtų marksistai, jeigu jie nepademonstruotų instinkto lygyje įsišaknijusio poreikio išlikti nedemokratiniais veiklos būdais, kai vis dažniau pralaimi pagal demokratijos žaidimo taisykles.

Štai Vytautas Sinica neseniai labai įtikinamai parodė, kad nerinkta teisminė valdžia ES šalyse vis dažniau tampa antidemokratinių nusiteikimų ir veiklos bastionu. Ar tai reiškia, kad vadinamoji „teisinė valstybė“, kai teisminė valdžia yra iškeliama aukščiau kitų valdžių, tampa totalitarizmo šešėlių, besislapstančių už gražaus fasado, susirinkimo vieta?

Taigi niekas negali duoti garantijos, kad su euromarksizmo slogučiu ir JAV leftistais chunveibinais Vakarų pasauliui kada nors pavyks atsisveikinti taikiai, be didesnių sukrėtimų.