Jūratė Laučiūtė. Pasipriešinimo gamyklos statybai iniciatyva peržengia Vakarų Lietuvos regiono ribas ir išplaukia į platesnius Lietuvos vandenis

Jau antras kartas, kai būtent pirmadienį mūsų pasipriešinimo gamyklos statybai iniciatyva peržengia Vakarų Lietuvos regiono ribas ir išplaukia į platesnius Lietuvos vandenis. Praėjusį pirmadienį – „šešėlinės“ Valstiečių ir žaliųjų partijos organizuotoje konferencijoje LR Seime, o šiandien – diskusija „Žinių radijuje“, kurią vedė žurnalistas Aurimas Perednis.

Žurnalistas pasikvietė net penkis pašnekovus, sugrupavęs juos į dvi „porcijas“. Pirmoj daly kalbino mūsų grupės pirmininką Kęstutį Kuliešių/Kulesių ir Kretingos rajono merą Antaną Kalnių, o antroj daly – net tris pašnekovus: Lietuvos energetikos in-to specialistą Darių Milčių, inžinierių Andrių Jaskūną iš KTU ir politologą Matą Baltrukevičių.

Laidos paįvairinimui buvo duota pasisakyti „žmonėms iš gatvės“, irgi gana subalansuotai. Vienas, vardu Valdas, labai stengėsi Darbėnų bendruomenės pasipriešinimą politizuoti, įžvelgdamas jame norą padėti Putino užmačioms. Ir nors tokia idėja jau pati savaime atrodo gana kvailai, kalbėtojo kvailumą sustiprino jo visiškas nenusimanymas geografijoje: mėgindamas pašiepti darbėniškius, kad jų baimė nepagrįsta, nes Baltarusija esanti toli nuo Darbėnų, geografijoje pasiklydęs „išminčius“ nepastebėjo, jog Darbėnai yra kur kas arčiau dar grėsmingesnio priešo – raketomis pasišiaušusios Putino valdomos Kaliningrado srities. Tad į geografijoje nenusituokiančio „politologo“ svaičiojimus dėmesį kreipti gali nebent „Achemos“ dujų prisikvėpavusios personos, tokios, kaip mūsų savivaldybės Tarybos narys S. B.

Kitas komentatorius iš „gatvės“, ponas Linas, į darbėniškių baimes ir pastangas baimių nusikratyti žiūri suprantančiai ir viltingai: tikisi, kad mums pavyks.

Darbėniškių interesus atstovavęs Kęstutis K. „krikštą“ radijo eteryje atlaikė su jam būdingu veržlumu, jautėsi, kad jis puikiai žino, ką kalba ir kodėl kalba. O štai apie mero postringavimus to pasakyti negalėtume. O kaip kitaip, jei jis pats savo poziciją slepia po patikinimais, kad nieko nežino, nieko apie gamyklos problemas neišmano ir visame kame pasitiki Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) specialistų sprendimu. Ir jei sausio mėnesį tokie mero išsisukinėjimai ir dangstymaisi „nežinojimu“ galėjo kelti nebent nuostabą, tai dabar, problemai bręstant jau antrą mėnesį, mero „nežinojimas“ ima atrodyti arba kaip visiškas nesugebėjimas naudotis moderniosiomis informaciją teikiančiomis technologijomis, kuriomis be jokio vargo naudojasi iniciatyvinės grupės nariai ir kiti darbėniškius remiantys žmonės, arba kaip piktybiškas nenoras kažką sužinojus, imtis atsakomybės. O juk klausimas: „Su kuo jūs, mere? Ar su rajono žmonėmis, kurie jus išrinko atstovauti jų interesų, ar su verslininkais ir jų interesais?“ nuskambėjo ne tik Tarybos posėdžio metu, bet ir šiandienos radijo laidoje. Ir vėl meras „suko uodegą“. Aiškino, kad nieko nežinoma apie sunaudosimo vandens kiekius, koks bus užterštumas (matyt, turėjo galvoj nuotekų kiekius) – o juk visa tai aiškiai jau buvo išdėstyta sausio 15 d. savivaldybės parengtoje „špargalkoje“, kai buvo paskelbta apie PAV pradžią. Ten nurodyti ir planuojami pagaminti vandenilio bei metanolio kiekiai, bet, matyt, meras nepasivargino nė to skaityti, tad jo aiškinimai, kad darbėniškiai kelia triukšmą „nieko nežinodami“, yra nepadorus melas arba savo nesugebėjimo valdyti informaciją pripažinimas.

. Gaila, kad radijo laidoj nenuskambėjo informacija, jog, priešingai mero tikinimams, kad „dar niekas nevyksta“, gamyklos atstovai jau pasirašė nuomos sutartis su pramonės objektams mero potvarkiu skirtų keturių sklypų savininkais net 50-šimčiai metų. Argi tai neliudija apie investorių ketinimų rimtumą?.

Į laidos vedėjo prašymą paaiškinti, kokią naudą Darbėnai turės iš gamyklos, meras lyg koks bananų respublikos prezidentas oriai atrėžė, kad nauda bus ne Darbėnams, o visai Lietuvai. O Darbėnai – ką, bus paaukoti su visais vaikais ir dar negimusiais anūkais ant danų verslininkų pelno aukuro? Ir dėl to rinko merą? Oi, mere, politiko ateitis toli gražu ne visada priklauso nuo rėmėjų finansinio dosnumo. Priklauso ir nuo rinkėjų balsų, kurių visų nenupirksit…

Ponui Dariui Milčiui galima padėkoti, kad jis, pernelyg pabrėždamas vandenilio saugumą ir nepavojingumą (nors chemijos žinynuose aiškiai rašoma, kad nors pats vandenilis nepavojingas, jo gamybos procesas turi neigiamą poveikį aplinkai), visgi buvo pakankamai sąžiningas, kad paminėtų, jog e-metanolis PAVOJINGAS ir gamybos procese, ir jau pagamintas. Todėl, atsidėkodama jam bent už šitą atvirumą, turiu perspėti: žurnalisto paklaustas, ar jis nesijaustų nesaugiai, gyvendamas tokios gamyklos pašonėje ir atsakęs, kad – ne, nesijaustų, jei žinotų, kad taikomos saugios technologijos, – jis statytų į pavojų ir save, ir visus artimuosius. Nes didžiausią pasipiktinimą DAUG SUŽINOJUSIEMS Darbėnų žmonėms kelia būtent tai, kad pas save Danijoje naudodami saugias, bet BRANGIAS technologijas, pas mus ponai danai veža nesaugias ir nešvarias, bet užtat pigias technologijas. Deja, tai nenuskambėjo laidoj, bet visi, kas domisi, apie tai jau žino…

Užtat jokios užuojautos reikšti nesiruošiu inžinieriui Andriui iš KTU, kurio mąstymas aiškiai nusilpo nuo gyvenimo „Achemos“, kaip jis pats sakė, kaimynystėje. Pompastiškai pareiškęs, kad Lietuva – ne bananų respublika, o yra progreso priešaky, ponas apdergė ir progresą ir visą Lietuvą, nežinodamas, kad danai, veždami mums pigias, nešvarias technologijas, brukdamiesi į tirštai apgyvendintą pajūrio regioną vien vardan didesnio pelno, kurio jie negali gauti pas save, Danijoje, kaip tik ir laiko mus bananų respublika. O štai tikrai ne bananų respublika Danija reikalauja iš verslininkų tausoti ir aplinką kartu su gėlu vandeniu, ir žmonių sveikatą – o tai kainuoja nemažus pinigus, vadinasi, mažina verslininkų pelnus. Beje, į pono Andriaus viziją, jog gamykla su laiku gamins ne tik metanolį su vandeniliu, bet ir amoniaką, mūsų iniciatyvinei grupei reikia atkreipti dėmesį kaip į perspėjimą, jog vien gamyklos-milžinės vandeniliui ir metanoliui gaminti pastatymu danų invazija į pajūrį neapsiribos. Plėsis toliau dar 15 hektarų, jei ne daugiau. Gal iki pat Darbėnų ambulatorijos su vaikų darželiu – juk taip dar patogiau… Ir pigiau…

Nesupratau, kam žurnalistui prisireikė politologo Mato? Ką jis išmano apie vandenilį, metanolį ir ekologiją? Ir apskritai, ką išmano?. Nes jo priekaištas žmonėms, t. y. mums, kad „žmonės nesuvokia, ką meras gali ir ko negali“ liudija, kad jis apie diskutuojamą temą nusimano, kaip kiaulė apie debesis. Jei nusimanytų, tai žinotų, kad mūsų meras PATS nenusimano, ką jis gali, ko negali, tai iš kur žmonėms žinoti? Vieną dieną meras pažada piketuotojams, kad stabdys poveikio aplinkai vertinimą, kitą dieną, susizgribęs, kad tai ne jo galioj, tvirtina, kad taip nė nesakęs. Dievagojasi, kad jei tik pamatys nors mažiausią pavojų, kurį gamykla gali kelti žmonėms, jis nepasirašys leidimo gamyklą statyti, bet nemato, kad pats davė leidimą planuoti gamyklą neleistinai arti gyvenamųjų sodybų ir Darbėnų vandenvietės, pats girdėjo, kaip bejėgiškai vapėjo gamyklos atstovai, negalėdami atsakyti nė į vieną normalų gyventojų klausimą.ir vis dar „nemato“? O jei žmogus yra a priori neįgalus, ką kiti žmonės gali apie jį žinoti?

Na, o pabaigai – ačiū „Žinių radijui“, Aurimui Peredniui ir mūsų Kęstučiui. Judam pirmyn.