Daugybė dėstytojų iš skirtingų aukštųjų mokyklų įpusėjus vasarai staiga pradėjo puoselėti viltį, kad jau nuo šio rudens į universitetus, o taip ir į kolegijas plūstelės intelektualiai labiau subrendusi, turinti didesnę motyvaciją studijuoti, siekti aukštojo išsilavinimo karta jau vien dėl tos priežasties, kad matematikos egzamino laikymo batalijos turėjo išlaisvinti jų vaizduotės išteklius iš sąstingio, ne vienam suteikė naują šansą ir džiaugsmą dėl likimo malonės.
Kol kas dar bijai, žmogau, pernelyg anksti apsidžiaugti, tačiau negali atmesti iš principo galimybės, kad bendrojo lavinimo mokyklos nesibaigiantis reformavimas galiausiai pasiekė dugną ir toliau sistemai nelieka nieko kito kaip kopti į viršų iš duobės, puoselėjant naują strategiją, kad ugdymas ir lavinimasis vis dėlto yra kažkas daugiau nei sadomazochizmo seansai.
Tačiau šįkart norisi pakalbėti apie kai kurių mūsų laikmečio pergalių tamsiąją pusę, neapsiribojant tik bendrojo lavinimo mokyklos vaidmens aptarimu, bet keliant klausimą – ko apskritai visuomenė tikisi iš naujosios kartos, ar dabar jau puoselėja dar ir kažkokius ypatingus, laikmečio dvasią atitinkančius lūkesčius? Užbėgdamas už akių iškart pastebėsiu, kad jaunosios kartos primygtinis, nuo pirmųjų vaikystės žingsnių per visas instancijas (šeima, mokykla, socialiniai tinklai, kiti bendruomeniškumo institutai) vykęs orientavimas į naudos siekimą, totalinis užsiangažavimas naudai ir tik naudai privedė prie kraštutinės ribos, kai, pernelyg nesutirštinant spalvų, yra pagrindas kalbėti apie tradiciškai kultivuotos žmogaus idėjos bankrotą.
Andai diskutavau su pradedančiais studijas universiteto pirmakursiais apie filosofiją kaip tikslą savaime ir savaiminę vertybę be jokių nuorodų į naudą.
J. Pieperis šią mintį išsako taip, kad esą filosofija savo savitumą liudija tik peržengdama grynojo darbo pasaulio ribas, – darbo pasaulio duotybę nuo seno apibrėžiant kaip naudos siekimo ir utilitarinės veiklos sferą, – priešingai negu mokslas, kuris šiandien yra svarbiausias darbo pasaulio faktorius.
Toks nebendramatis taip suprantamam darbo pasauliui, žinoma, taip pat yra aukštasis menas, tačiau tokia taip pat yra ir meilė, žmogaus prigimties proveržis anapus naudos siekimo ribų.
Mažiausiai ką galima pasakyti apie meilę yra tai, kad kalbame apie diametraliai priešingą pasirinkimą nei naudos siekimas, prisiminkime, dar mūsų laikų bobulytės sakydavo: ana ištekėjo iš meilės, o ana iš išskaičiavimo. Tačiau mano jaunieji draugai, paprastai surandantys analitinius atsakymus net į keblius klausimus, nežinojo meilės vardo nei kaip konceptualios sąvokos, nei sentimentalia to žodžio reikšme. Į visus mano pasufleravimus (apie saldžią kančią, šviesiausią jaunystės įvykį, didžiausią santykių tarp moters ir vyro stebuklą), net bandymus pantomimos judesiais, rankų mostais kažkaip suvaidinti meilę žiūrėjo išpūtę akis, priversdami mane iš pradžių springti iš juoko, o po to liūdnai šypsotis. Tiesą sakant, jeigu girdėjoje nuo popsinės scenos plyšaujantį dainininką apie meilę seilę, atkreipkite dėmesį, kad jis yra praeitos ar užpraeitos, bet tikriausiai už-užpraeitos kartos atstovas, o jų dainos kartais yra perdainuojamos jaunųjų atlikėjų tik iš pagarbos žilai senovei.
Todėl tie jaunuoliai dabar kartais išties yra panašūs į trečiosios lyties atstovus, kai net priešingų lyčių bendravimas čia vis labiau primena homoseksualius santykius.
Nenorėdamas leistis į ilgas diskusijas, dar pridursiu, kad ir vadinamoji Lisabonos strategija, naujai apibrėždama universiteto idėją, orientuodama jį labiau naudinga kryptimi tapti gamybos priedėliu, tikriausiai yra sugalvota belyčių Europos jaunuolį, kurie yra praradę supratimą apie tai – kas yra būties nuotykis?
Universitetas Europoje visados visų pirma buvo mąstymo, erezijų, maišto dvasios akumuliacijos vieta, dabar dažniausiai kalbama apie universitetą kaip specialistų kalvę. Kai sakoma, kad universitetas yra specialistų kalvė, tuo viskas ir pasakoma, universitetą prilyginus kalvei.
Kad ir kaip džiaugtumėmės išmaniaisiais žaisliukais, vienpusiškas žmogaus užprogramavimas vien tik naudos siekimui verčia visuomenę pasukti atgal involiucijos linkme, kuriant naujojo tipo išmaniųjų žmogbeždžionių, kurios poruojasi, bet nežino, kas yra meilė, visuomenę.
Vartotojų visuomenė yra zoologijos sodas šiapus narvo sienų, kai savo ruožtu jokių lankytojų kitoje grotų pusėje jau nebelieka.
Ne sophia, o phileo
Atrodė, kad švietimo dugnas, bet iš apačios pasibeldė.
Reikia pasakyti kad užgriuvusi LGBT problematika ryškiai palengvino heteroseksualaus jaunimo gyvenimą. Tokių laisvių , ypač merginos , niekada neturėjo. Pasigaus, būdavo, kuri be šliūbo vaiką – – baisi gėda visai giminei. O dabar tėvai vos ne didžiuojasi – tegu visi mato kad duktė ne kokia lesbijietė.
Galbūt kažkas pasakys arba bent pagalvos, kad universitetas kaip žinių kaupimo šventovė gali būti siejamas su tokiomis aukštosiomis meilės rūšimis kaip agapė ir sofija, tačiau nė iš tolo neturi nieko bendro su žemiškosios meilės idėja?
Būtent išvarymo iš rojaus fabula tobulai sugretina žemišką meilę, mirtį ir pažinimą, taigi net jeigu šį pasakojimą laikote tik tikėtinu mitu, jis yra vertas visų mūsų dėmesio kaip minėtų dalykų sujungimas į vieną visumą tokiu organišku pavidalu, kad paviršiuje glūdinčių siūlių nesimato.
Žydų tautybės rusų filosofas L.Šestova ( 1866 – 1938) sako, kad, kas ne kas, o meilės Dievas nėra toks dvarponis, kuris būtų pasirengęs nubausti žmogų, kaip beteisį baudžiauninką, mirtimi vien dėl to, kad anas nusiraškė 1 vaisių nuo Pažinimo medžio.
Esą mirtis buvo įsisąmonintas paties žmogaus pasirinkimas tokiu atveju, kai mirtis, baigtinumas apskritai, drauge yra erotinės būsenos ir pažinimo pasirinkimas, pažinimą savo ruožtu suprantant kaip procesą, kai žengiame nuo žemesnės pažinimo pakopos prie aukštesnės, niekados neapturėdami galutinės tiesos.
Pratęsiant L.Šestovo mintį, būtų galima sakyti, kad Dievas nepažįsta, nes visą žinojimą turi iš anksto, Pirmasis žmogus, tarkime, turėjo artimą sklidinam indui, tobulą ir drauge pakankamą jam žinojimą, bet galiausiai pasirinko rizikos persunktą pažinimą kaip būties nuotykį, kupiną erotinės įtampos ir vedantį į mirtį.
Sokratas taip suprantamą meilę, jeigu norite, erotinę įtampą nusako kaip būties padauginimo faktorių fiziniame ( naujų kartų atsiradimas) ir idėjų pažinimo, vedančio į susilietimą su amžinybe, lygmenyse. Taigi jūsų minėti tėvai tikrai turi kuo didžiuotis.