Edvardas Čiuldė. Kaip nebijoti to Bako, jeigu jis gali minias pravimdyti?

Būčiau geriau to nedaręs, bet aš iš smalsumo su TV pagalba pasižiūrėjau – kaip Seimas savo balsavimu patvirtino V. Bako komisijos išvadas? Žinoma, pasaulis dėl to nesustojo, tačiau drauge supratau, kad nepalyginami išmintingesni už jūsų nuolankų tarną yra tie bendrapiliečiai, kurie sako, kad kanalizacijos duobę geriau yra apeiti šonu ir patyliukais. Taigi iškyla dilema – kaip žmogui, kuris nuoširdžiai išpažįsta parlamentinės demokratijos idealus, dabar perbristi tą patvinusią mėšlo upę, nenuskęstant?

Pradedu įsivaizduoti, kad negerbiu pats savęs, jeigu toliau, negalėdamas sustoti, rašau šį tekstą, kuris vienaip ar kitaip sureikšmina pašlemėkų pasirinkimus, tačiau apsimesti, jog, pratrūkus kanalizacijos vamzdžiui, nieko neįvyko, neva drąsiai čia galime braidyti ir toliau, taip pat nesugebu. O gal yra koks nors trečio kelio pasirinkimas, a? Kaip perbristi tą mėšlo upę?

Sakoma, kad emocijos gali sukelti audrą, pavyzdžiui, meilė padeda kalnus nuversti, o neapykanta – išdžiovina upes, tačiau šiandien supratau, kad stipriausia emocija vis dėl to yra pasišlykštėjimas, kuris gali priversti suktis net turbinas. Kai nieko nelieka, dar lieka pasišlykštėjimas, ar ne, broliai ir seserys?

V. Bakas į tribūną stojo visas toks baltas –pasidabinęs baltais trinyčiais ir baltu lininiu kostiumu, – tarsi baltas angelas, mosuojantis ugniniu teisingumu kardu, baltakiuojantis akimis į salę. Kaip jis toks baltas perbris savo paties užtvenktas mėšlo upes, pagalvojau…

Kaip ir Popiežius Jonas Paulius II, jis skelbė salei ir tautai – „Nebijokite!“.

Jeigu jūs nuo tokio vaizdelio dar neapsivėmėte, mielieji, jūsų nervai, yra labai labai stiprūs, kitaip nepasakysi.

Taigi, kaip išaiškėjo, Bakas nėra, kaip galimai kas nors buvo linkęs pagalvoti anksčiau, tik moralinis neužauga, melagis ar nususęs niekšelis, anas galimai yra tikras titanas, kičą pumpuojantis tonomis…

Kita vertus, jeigu Bakas bandė supanašėti su Popiežiumi, E. Gentvilas jau tiesiog citavo Dievo žodžius apie tai, kad tiesa išlaisvina, dėl vaizduotės neįgalumo nesuprasdamas, jog taip postringaudamas įsivelia į bjaurias šventvagystės kolizijas.

Kad ir kaip ten būtų, mūsų neišlaisvina, o greičiau jau prislegia ta mažoji, kuklioji, klaikioji tiesa, jog visi Gentvilo į partijos pirmininko postą įtaisyti parankiniai žmonės greitai apsivagia arba apsidirba kitaip.

Dar blogiau, – jam nepavyko įtikint mus net dėl tokio niekniekio, kad skaidrumo etalonu yra jo (atsiprašau – tautos) Seime ir vyriausybėje įdarbintas sūnus, nejaugi dabar reikės laukti anūkų antplūdžio?

Taigi, Gentvilas, kaip atrodo, taip pat priklauso titanų porūšiui, nes jam vienam, kaip kitam negalėtų ne prisisapnuoti, gali pavykti išpūdinti visą Liberalų partiją iš vidaus.

Ne mažiau nei minėti asmenys dėl to paties stengėsi ir Kęstutis Masiulis, tačiau jo nepriskirčiau titanų genčiai, o laikyčiau atskirai veikiančia Kokete, nes ant šio konservatoriaus senbuvio veido buvo parašyta stambiu šriftu, kad anas plėšosi taip dėlto, kad užsitikrintų daug žadančią vietą partijos rinkimų sąrašuose.

Toliau, trumpindamas straipsnį, tik įvardysiu tai, ką atskirai aptarti nėra jokio reikalo, nes ir taip viskas aišku.

Kvaila būtų dar kartą įrodinėti, kad visos jų kalbelės apie parlamentarizmo idealus, demokratiją, sustiprintą parlamentinę kontrolę yra tik rinkiminiai užkeikimai, neturintys nieko bendro su tiesa, nes jie ir patys netiki, jog kažkas Lietuvoje jais dar galėtų patikėti, jie žino, kad ir mes žinome, kad jie netiki ne tik mumis, bet ir savimi.

Juolab čia nesiruošiu postringauti, kad Bakas and CO užpuolė valstybę ir, bandydami pasikasti po svarbių institucijų pamatais, naikina šalies valstybingumą ir atsparumą pavojams paūmėjusių geopolitinių iššūkių aplinkoje. Dar daugiau, – pasakysiu taip, kaip ir ko greičiausiai visiškai nesitikėjote išgirsti iš manęs, kad minėtosios institucijos pirmiausiai ir yra kaltos dėl to, kad atsidūrėme pusinio panirimo į srutų duobę būklėje.

Štai šių eilučių autorius anksčiau ne kartą perspėjo, kad I. Šimonytės, su savo bendraminčiais užtūpusios aukščiausius valdžios postus, antilietuviška, prieš lietuvių tautos interesus nukreipta veikla, yra konstitucinio perversmo organizavimo ir laipsniško įgyvendinimo pastoralė. Beveik 4 ilgus kaip šimtmečiai valdančiosios koalicijos metus tiksliausiai būtų pavadinti konstitucinio perversmo pagal visus parametrus įgyvendinimo metais. Tos pačios institucijos tai labai gerai matė, žinojo, tačiau visi tylėjo dėl savo kailio išsaugojimo, karjeros ir šventos ramybės, kartais sąžinės nuraminimui kartodami neva europinius užkeikimus, kurie nenumato Lietuvai jokios vietos Europos ir pasaulio panoramoje.

VSD, jeigu prisimenate, labai aiškiai įvardijo, kad litvinizmo ideologija, neigianti lietuvių tautos kaip Lietuvos valstybė kūrėjos ir suvereno ideologiją kelia pavojų Lietuvos valstybei, patogiai sau nepastebėdamas, kad Šimonytės gauja tokį lietuvių tautos kaip suvereno teisių neigimą bandė primesti dar labiau įžūliai, be visa ko kito, skelbdama, jog lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis.

O kaip kitaip dar būtų galima pavadinti į mėšliną dugną nugrimzdusio laivo keliautojus, jeigu ne padugnėmis?..