Tai be jokios abejonės yra kvailiausias klausimas, kurį man yra pavykę sugalvoti per visą savo nuobodų gyvenimą. Iš tiesų, nė vienas socialdemokratas nelaiko savęs eiliniu Rajanu, ir nesileistų taip paprastai gelbėjamas per prievartą. Žinia, tik patys socialdemokratai gali ištraukti save už plaukų iš pelkės, į kurią įklimpę visą tą laiką murkdosi ir taškosi po truputėlį skęsdami.
Kita vertus, taip formuluodamas klausimą, noriu atkreipti dėmesį, kad, kaip atrodo, nepriklausomai nuo politinių simpatijų sveikas protas diktuoja visuomeninį rūpestį, kad socialdemokratai bent šią kadenciją išsilaikytų valdžios viršūnėse, nepražūdami pernelyg greitai.
Kodėl čia dabar su verksminga intonacija balse nerimauju dėl svetimo vienuolyno?
Neabejoju, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) vargais negalais susitvarkys su šiuo metu mums svarbiausiomis krašto gynybos užduotims, nors vadinamieji konservatoriai tikriausiai šiandien tą patį darytų ne mažiau sėkmingai arba net trupučiuką geriau. Vadinamųjų konservatorių su ultraliberalais vyriausybė galimai pasižymėjo net truputėlį geresniais administraciniais sugebėjimais nei šiandieninės koalicijos suformuota vyriausybė. Tačiau kaip jau esu užsiminęs praeitą kartą, o dabar pabandysiu išplėtoti anksčiau išsprūdusią mintį, šiandienos socialdemokratai yra vienintelė politinė jėga, kuri iš principo yra pajėgi sustabdyti bandymą supūdyti šalį iš vidaus leftistinių „konservatorių“ pajėgomis. Žiūrint iš pašalės, galbūt net geriau nei patiems socialdemokratams matosi, kad Lietuvoje įsismarkavo Lietuvos apkeitimo simuliakrine falšo Lietuva procesai, o socialdemokratai, kaip atrodo, bent jau fiziškai yra pajėgūs blokuoti arba ženkliai sulėtinti tokį Lietuvos apvertimą, kitaip tariant, totalinį perversmą.
Pasakymas, kad yra dvi Lietuvos šiandien jau beveik nieko nesako, nes iš tiesų nurodoma dviejų dalių konfigūracija nėra statiška, o yra besiplėtojantis konfliktas tarp tėvynės utopijos kūrėjų ir antiutopijos šalininkų. O tai, kad Anūko ir Šimonytės skiepo vadinamieji konservatoriai yra mums svetimos kaip maras Lietuvos antiutopijos sumanytojai, be visa ko kito, rodo ir paskutinių dienų įvykiai, kai tokie konservatoriai-mutantai nuo žodžių pereina prie darbų, siekdami įvesti šalyje nuožmios cenzūros režimą.
Apžvalgininkas Marius Kundrotas tokią pavojingo užkrato Lietuvą neseniai pavadino alternatyviąja Lietuva. Siūlau visiems, kurie dar nesuspėjo, perskaityti nurodytą straipsnį, tikrai nepasigailėsite. Autorius, kaip niekas kitas Lietuvoje, sugeba skaidriai nusakyti aptariamo problemos struktūrinį pagrindą, nepasimesdamas tarp detalių ir dėmesį blaškančių atsitiktinių aplinkybių.
Palinkėkime autoriui ir toliau visų mūsų naudai puoselėti tokią Dievo dovaną!
Kita vertus, jeigu būtų leidžiama man čia savivaliauti, tą atgrasiąją Lietuvą, Kundroto pavadintą Lietuvos alternatyva, rizikuodamas pavadinčiau paralietuva, panašiai kaip fizikos kontekste yra numatomi metafizikos ir parafizikos pasirinkimai.
Tarkime, kad metafizinė Lietuva yra karalių delnais apskliausta Lietuva. Ar tokia idealizuota Lietuva yra tik atitrūkusi nuo tikrovės, nerealistinė idėja?
Štai Platonas svarbiausiame savo kūrinyje „Valstybė“ sako, kad ideali valstybė egzistuoja tik mūsų kalbose, nes niekur kitur jos nėra. Tačiau būtų klaida, jeigu pagalvotume, kad čia filosofas, ištiktas rezignacijos, kapituliuoja. Kitoje dialogo vietoje Platonas tvirtina, kad tai, kas yra žmogus, mes geriau sužinosime toje pačioje idealios valstybės teorijoje, kur tas pat esą yra parašyta didesnėje lentoje ir didesnėmis raidėmis (grįždami prie šiandieninių Lietuvos realijų turėtume progą tvirtinti, kad tokia teorija leis akivaizdžiau nusakyti skirtumą tarp burbulo terpėje užgimusio žmogaus ir stovinčio ant žemės savo kojomis žmogaus). Dar daugiau, – kaip galiausiai išaiškėja, idealios valstybės teorija tampa Platono sukurtos naujosios kosmologijos struktūrine dalimi, kurios dėka žmogus yra įauginamas į viso kosmose teoriją, o jo siela yra pradedama suprasti kaip didžiojo kosmoso atspaudas, kaip kosmoso terpėje užaugintas taisyklingas kristalas.
Grįždami prie šiandieninių realijų, privalome taip pat aiškiai, tarsi žiūrėtume pro skaidraus kristalo prizmę, pasakyti, kad be savo tautinę sąmonę puoselėjančio lietuvio kosmoso struktūra sugriūtų, o po to išbyrėtų kaip kortų namelis.
Kaip rašoma tarptautinių žodžių žodyne, žodelytis para [gr. para – prie, šalia, nuo] yra pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodantį jų buvimą šalia ko nors, nukrypimą nuo ko nors, kokį nors sutrikimą. Taigi, paralietuva geriausiu atveju yra tikrosios Lietuvos parazitinė atauga, arba, tarkime, iš tiesų tokia Lietuvos versija, kai tikrovės syvais čia jau maitinasi parazitų klasė, sudėjusi užkrėstoje terpėje savo kiaušinėlius. Tarp tikrosios Lietuvos ir paralietuvos yra toks pat santykis kaip tarp sveiko organo ir vėžio, kuris sunaikina organą jį pamėgdžiodamas ir atkartodamas ligos stichijoje.
Andai esu išsakęs savo įsivaizdavimą, kad geriausias Lietuvai socialdemokratų pasirinkimas būtų Juozo Oleko paskyrimas į ministro pirmininko postą. Dabar prisipažinsiu, kad aną kartą klydau, taigi, nežiūrint Ingos Ruginienės nepatyrimo, ji tikriausiai vien dėl didesnio įniršio ir neišeikvoto azarto yra geresnis variantas.
Galima pasakyti dar ir taip, kad Olekas būtų blogesnis pasirinkimas, nes jis yra pernelyg geras žmogus tokiam postui.
Dažnai Olekas yra pavadinamas kompromisų meistru, kitaip tariant, misteriu kompromisu, o jaunystėje jį pažinoję žmonės apskritai Oleką vadina geriečiu. Taigi vien dėl to jis netinka čia aptartos socialdemokratų misijos vykdymui, ar ne?
Kas be ko, geras žmogus valdžioje nėra blogiausias dalykas, dar blogiau yra tai, kad, kaip matosi iš tolo, kai kurie įtakingus postus užtūpę socialdemokratai yra iš anksto pasiryžę būti nugalėtais „leftistų konservatorių“, vedami prisitaikėliškumo ir konformizmo pasijos, įkalinti užsitęsusios iki begalybės kvailumo fazės prieštarų.
Naujai paskirta kultūros ministrė, kaip atrodo, su kultūra teturi bendro tik tiek, kad yra pasiryžusi tapti kilimėliu po parakultūrininkų kanopomis, o žavingasis Kultūros komiteto Seime pirmininkas, socialdemokratas su visados pagiringo žmogaus veidu, kaip atrodo, visada sprendžią tą pačią dilemą – kaip čia jam asmeniškai naudingiau bus pasielgti?..
Todėl Žemaitaitis socialdemokratams, regis, yra likimo dovana. Kaip atrodo bent man, be Žemaitaičio atnešto neapykantos liberalkonservatoriams raugo užmaišytoje koalicijos tešloje jokių pyragų naujoji valdžia neiškeptų…
Toki ne iš gero gyvenimo. Niekur nebūtų mutavę, jeigu po 50 metų komunistų valdymo per 1992 rinkimus nebūtų išaiškėjęs lietuvių daugumos mutavimas, sukomunistėjimas, prisitaikymas prie negailestinga jėga įtvirtintos stalininės tvarkos. Tikrai, sąjudininkai ir blogame sapne nebūtų susapnavę, kad Landsbergis štai bus iškeiktas už Stalino po karo įsteigtų (ir kaip įsteigtų!) kolūkių sugriovimą. Ne taip reikėjo daryti! Ar aišku?Landsbergis turėjo padaryti kad ant stalininės šunobelės imtų augti pažadėti mičiurininiai pusantrasvariai ir žieminės berės. Va toks Landsbergis būtų buvęs paauksuotas ir tautos garbinamas šalia kitų stebukladarių šventųjų. O koks pasirodė esąs, tegu džiaugiasi kad nebuvo išgrūstas pas baltas meškas , ko, be dvejonių, nusipelnė lietuvių daugumos vertinimu.
„Tai be jokios abejonės yra kvailiausias klausimas”. Tai jau tikrai. Melagių ir sukčių partija, nesugebanti protingai valdyti šalies. Ir ją reikia gelbėti?
Jei dvi melagių ir sukčių partijos demokratiškai kovoja dėl valdžios, klausantys partinės propagandos sužino nemažai tiesos, kuri kitaip liktų užslėpta . Ir čia ne juokai, o rimtai taip yra.
Be paraSmetonos ir be parasmetoninio perversmo Lietuva be ateities !!!
Aišku, kažmokiam čiuldei šito nesuprasti.
….kas tai butu – kazmokiam………..vel ne tuos vaistus israse…
Raidė G yra taškas,galios centras.Miestų,sostinių centrai.Į tą centrą nusileidžia,ir tvirtai pastatoma,įbedama viena skriestuvo koja,o kita koja apibraukiamas,nubrėžiamas aplinkui miestą kosmologinis spiritizmo apskritimas,ratas,nematoma valstybė burbulas,kuriame G taško apšvietos statytojų kuriamas naujas transformuotas,paralelinis žmogus.
Das kapital,pagrindinis paralelinis sostinės kapitalas,didžioji Grand raidė centre nuo vakarų sostinių iki rytų.
Pakrapštyk nagu Landsbergio priešą ir rasi lietuvį, besiilgintį rusiškos tvarkos, aišku, pataisytos. Taip buvo prie pakankamo tautininko senojo Landsbergio , taip ir prie jaunojo, kuris neva užpykino lietuvius tautiškumo stoka ir vakarieišku internacionalizmu. Lietuvio nereikia daug kurstyti prieš Landsbergį, nesvarbu kurį.
„tokie konservatoriai-mutantai“
Rusiškas brūkšnelio vartojimas. Lietuviškai būtų tiesiog tarpas tarp žodžių ir įmanoma įvairi žodžių tvarka: konservatoriai mutantai, mutantai konservatoriai, mutavę konservatoriai ir pan.
„ištiktas rezignacijos, kapituliuoja“
O gal multiplikuoja rezignacinės kapituliacijos spiralę?
„pasiryžę būti nugalėtais“
Slaviškas linksnio vartojimas. Lietuviškai būtų „pasiryžę būti nugalėti“. Ne taip gudriai, bet šiek tiek aiškiau būtų „pasiryžę, nusiteikę ir pan. pralaimėti, pasiduoti ir pan.“
…dekui,Dieve,kad savo begalines isminties pabaigoj nepridure……siaip,sutinku su teksto mintimis – vis kazkaip ne taip koktu.
Vaje vaje… Neišgėręs nepagalvotum, kad brūkšnys gali būti rusiškas, o įnagininko linksnis – tik slaviškas.
Posakis konservatoriai mutantai gali būti rašomas su brūkšniu kaip metaforinis satyrinis junginys ( konservatoriai, kurie yra tarsi mutantai).
ChatGPT sako, kad konstrukcija „būti nugalėtu/ nugalėtais“ kaip būtojo kartinio dalyvio vartosena su tariniu yra nebūtina ir dažnai laikoma perdėta, ypač jeigu siekiama perteikti būsimą veiksmą, o ne būseną. Tačiau štai man atrodo, kad „ būti nugalėtais“ yra būsenų būsena, be to, laikina būsena. Stilistiniai niuansai nėra tamstos tamstos, didysis lituaniste, stiprioji pusė, ar ne?
Neištveriu neįsikišęs į Skaitytojo ir Edvardo dialogą. Deja, Edvardas neteisus. Drįstu tai sakyti todėl, kad esu didelis jo šalininkas, man priimtinas jo požiūris į Lietuvos šiandieną, brangintinas žvilgsnis į kaimą, įdomi jo poezija.
1. Brūkšnelio (ne brūkšnio – šis yra skyrybos, ne rašybos ženklas) tarp kalbamųjų žodžių paprasčiausiai nereikia todėl, kad tokia yra rašybos taisyklė (rusų rašyba tokiais atvejais vartoja tą brūkšnelį). Naujausią puikią rašybos knygą yra išleidusi dr. Rasuolė Vladarskienė.
2. Neveikiamojo dalyvio įnagininkas kalbamajame pasakyme neperteikia jokių stilistinių niuansų, tai, jeigu pripažįstame bendrinės kalbos normas, jų kodifikaciją, – sintaksės klaida. Vardininko/įnagininko konkurencija, norint perteikti skirtingą prasmės (ne stiliaus) niuansą, panašiais atvejais galima tik daiktavardžių, ne būdvardiškųjų kalbos dalių. Tiesa, tokį būdvardžio (taip pat dalyvio, įvardžio) įnagininką nori įteisinti prof. Loreta Vaicekauskienė. Jeigu jos santykis su lietuvių kalba Jums priimtinas, tada, žinoma, galima ir toliau laikytis savo tiesos…
Pavydžiu Jums, mielas Kazimierai, žinių bagažo, štai aš nesu girdėjęs, kad brūkšnelis ar juolab brūkšnys lietuvių kalboje būtų uždraustas.
Kaip atrodo, brūkšnelis tarp dviejų daiktavardžių (pvz., „poetas-filosofas“, „mokytojas-psichologas“) paprastai vartojamas lietuvių kalboje tada, kai tas pats asmuo ar objektas jungia abi savybes.
Pvz.: „mokytojas-metodininkas“ – tas pats žmogus yra ir mokytojas, ir metodininkas.
Šiuo atveju posakyje koservatoriai-mutantai („konservatoriai, kurie yra tarsi mutantai“) brūkšnelio vartojimas yra pateisinamas dėl retorinės posakio sandaros, nurodančios į metaforinį satyrinį posakio pobūdį.
Kad ir kaip žiūrėtume, nuoroda į būsimą veiksmą stilistiškai skiriasi nuo būsenos nusakymo.
Jūsų gražių žodžių nesu vertas, tačiau, nepaisant nieko, malonu buvo girdėti.
Pagarbiai,
…oho,pasirodo,,turime bruksni ir bruksneli…kazkuris is ju yra rusiskos prigimties,anot izymiojo kalbos meistro,Skatytojo istarmes.,kuri yra tiek itrauki ir uzkreciama,kad net p.Edvardo apologetas,tulas Kazimieras,nebesusivokia,kas gi yra gimtosios kalbos gramatika.Nuostabus zmones,nujauciu,dideli patrydijotai ir priekabiautojai….Daugiau tokiu,ir lietuviu k.visai isnyks – pokyciai po pokyciu,kaip sake viena kostminems idejoms prijaucianti asaba.
beje,o jei ivedus dar viena kalbos zenkla – bruksnelyti – galgi sie du kalbos genijai neimtu nagrineti pastarojo genderistines prigimties………Nors,tokia minti igarsinus,neabejoju,kvaisa vaicekauskiene suspurdetu is palaimos…
….ir,staiga,trys.Isniro is uz misko….. – kas ne lituanistas,tas baisiuju Aldono pratybu reiksmes nesupras………Cia gan panasu – skaitant ir is nuostabos kraipant galva,paskutine pastraipele sustate viska i vietas,ypac,suprantant,kaip sunkiai Autoriui reikejo perzengt per save…….valioooooooo,blaivus protas vis tik nugaleeeeeejo.Sveikinimai,saliut,salve.
…o stai ir pirmasis sunkara pasirode.Lauksime dar triju…Anys, kaip uzkeikti vienuoliai – lipa i Uzburta Kalna..Tik nezino,nabagai,kad tas juju laimes ziburys – tik jonvabaliu zibejimas..
O tokių yra ar tik dar vienas E.Bernays triukas naivuoliams? Neišgėręs nesuprasi, kaip leftistai arba socialdemokratai gali būt stambiojo kapitalo atstovais? Oligarchijos dvaro dalimi. Kita dalis priklauso kitiems apsišaukėliams.