Edvardas Čiuldė. Kad ir kaip būtų liūdna, suvereno šešėlinis būdas neįgalina tautos pasipriešinti blogiui

I

Pradėkime nuo teiginio, kad, kaip rodo šiandieninio gyvenimo Lietuvoje politinės slinktys, lietuvių tauta greičiausiai yra tik teisinis, o ne faktinis šalies suverenas.

Ar jau spėjote pagalvoti, kad autorius pasakė visiems žinomą banalybę, tačiau, kaip atrodo man, ne visada įsisąmoniname iki galo tai, kur tokia banali dalykų padėtis mus galiausiai gali nuvesti. Ta pačia proga yra verta bent kartą gyvenime suabejoti šventa laikoma tiesa, kad aukščiausiasis žmonių tarpusavio santykių principas yra įstatymas, juolab kai įstatymas tampa tuščiavidure formuluote arba atitrūkusia nuo tikrovės deklaracija. Todėl vis dar galvoju apie tokį teisės „patobulinimą“, kuris įgalintų patikrinti įstatymo turiningumą išėjimo už teisinės sistemos ribų būdu vertinimo prasme. Kita vertus, kaip įsivaizduoju, tobuloje visuomenėje turėtų būti teisiškai nusakyti ir formalizuoti tokie legalaus išėjimo už teisinės sistemos ribų atvejai kaip savitos galimybės palaikyti teisinės sistemos gyvybingumą įteisinimas.

Tokią abejonę, ar iš tiesų lietuvių tauta yra ne tik teisinis, bet ir faktinis suverenas įgalina iškelti ne vien tik dažnai prasikišantis mūsų kasdienybės faktas, kad paprastam žmogui būna sunku, o kartais ir neįmanoma prasibrauti pro valdžios kabinetus iki teisingumo, kai drauge įstatymai nesunkiai yra apeinami tų bendrapiliečių, kurie turi realią galią savo rankose, dar daugiau – korupcijos skandalai kartas nuo karto parodo, jog neretai yra forsuojami tokie verslo lobistų įtakoti įstatymai, kurie pažeidžia bendrąją valią.

Tačiau visados galima atšauti, kad atskiri faktai nesunaikina principo gyvastingumo, jog neva pasitaikančios blogybės yra tik išimtis iš taisyklės, paliudijanti taisyklės galiojimą. Todėl iš tiesų čia mums labiau rūpi, kelia nerimą ne paskiri nesusipratimai, atsirandantys dėl empirinės tikrovės įvairumo, o tokie struktūriniai tautos suvereniteto apribojimai kaip labai nelankstus referendumų įstatymas ir sisteminį pobūdį įgyjanti valdžios praktika visomis įmanomomis priemonėmis riboti žmonių pilietines iniciatyvas arba, kitas atvejis, valdžios radikaliai nešvankus sugebėjimas negirdėti apie, tarkime, itin kvalifikuotai teisiniu požiūriu parengtus Tautos forumo pasiūlymus, dažnai kaip tik susijusius su tautos suvereniteto idėjos išsaugojimu ir tokios idėjos gyvybės pulso palaikymu. Taigi, ar tokiu saviizoliacijos keliu patraukusi, į kokoną susisukusi valdžiukė nesupranta, kad jie, valdžios laktas užtūpę žmogeliukai, yra reikalingi tik sau ir geriausiu atveju savo klanui, o mums, kaip atrodo, daugumai tautiečių tampa nereikalingu balastu, kurį kažkodėl privalome tampytis su savimi.

Ypač neskoningas dalykas, kad toks perkrautas saugikliais referendumų įstatymas atsirado nepriklausomos valstybės atkūrimo priešaušryje, nes tai tarsi rodo, jog užgimstanti Lietuvos politinė klasė nuo pat pradžių įtariai, nepasitikėdama žiūrėjo į bendrosios valios pretenzijas pačiai lemti savo likimą.

Kas be ko, suprantamas yra noras apsidrausti nuo minios siautėjimo, abstrakčiai įvertinus dar tą galimybę, kad Rusijos kaimynystė su jos įtakos resursais kelia pavojų, jog lemiamais momentais gali būti suklaidinamos didelės žmonių masės. Tačiau dėl atkurtos mūsų valstybės tikrojo gyvastingumo būtina pastebėti, kad ne tiek tautos kaip suvereno idėja yra išvedama iš nepriklausomybės paskelbimo akto, kiek loginė seka vis dėlto veikiausiai yra tokia, jog tautos suvereniteto nedalumo idėja reikalauja nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat ne Konstitucija dovanoja tautai suverenines teises, o iš tiesų čia kaip tik pirminė yra tautos kaip suvereno idėja, įgalinanti pačią Konstituciją kaip aukščiausiąjį šalies teisinės ir politinės sandaros įstatymą. Taigi, jeigu tautos kaip suvereno idėja yra tik nuoga deklaracija, tarkime, net įrašyta Konstitucijoje aukso raidėmis, valstybė kaip bendra tautos valia lengvai gali būti pažeidžiama korozijos užkrato, o iš mūsų Konstitucijos, bėgant laikui, gali palikti tokia pat klaiki karikatūra, kokia kažkada yra tapusi Stalino ar Brežnevo konstitucija.

Iš savo liūdnos patirties žinome, kas atsitinka, kai tautos suverenines teises sunaikina agresorius, okupuodamas kraštą, pavergdamas tautą. Tačiau įvertinkime ir tą pavojų, kas gali atsitikti, kai tautos suverenines teises uzurpuoja nuosava valdžia, paversdama tautą nedorų manipuliacijų objektu. Tokia situacija beveik nepastebimai, bet labai greitai gali susiklostyti žemos politinės kultūros atmosferoje, kai politinės klasės proteguojama svarbiausia politine dorybe tampa ne piliečių laisvės instinktas, o tokios, tarkime, patogesnės savanaudiškų interesų įgyvendinimui ir manipuliacijoms vertybės kaip paklusnumas, nuolankumas, dirbtinai palaikomos žmonių kvailumo subkultūros suvešėjimas. Labai akivaizdus mūsų politinės klasės tapimo bent trumpam niekšų gauja ir politinėmis padugnėmis įrodymas yra tai, kad vadinamųjų konservatorių kaimenė su ulbinaitėmis priešakyje dar ir šiandien tebeforsuoja visaapimantį cenzūros įstatymą, kuris turėtų parodyti tikrąją tautos vietą žemiau bet kokio paviršiaus Kodėl jie dėl to nerimsta, tarsi būtų įkirpti į uodegą, net jeigu bent iš dalies supranta, kad tokiu būdu jie pirmiausia kompromituoja patys save? Ar valdžios klasė taip elgiasi dėl prigimtinio bjaurumo, kuris nustelbia racionalius argumentus? Blaivas to nesuprasi, ar ne?

Kitas, ne mažiau akivaizdus, galima sakyti, paradigminis pavyzdys. Tai bus ilga (žodžių iš dainos neišmesi) citata iš vieno garsaus politiko iškilmingo pasisakymo: „Bendraudamas su įvairiais žmonėmis dažnai išgirstu, kad jie nesidomi politika, nenori turėti nieko bendro su ja ir netgi neskaito žiniasklaidos. Klausiu, kodėl? Sako, kad ten per daug purvo, apkalbų ir mažai konstruktyvumo. Sąmoningi, darbštūs žmonės sako, mes neturime tam laiko. Vietoj to jie sako, kad geriau padarys daugiau darbų arba kokybiškai praleis laiką su šeima. Tačiau jie sutinka, kad kažkas turi atstovauti jų interesams ir vertybėms“.

Pabandysiu spėti, kad pacituotų žodžių autorius (jo biografijos nežinau) tikriausiai yra būtent zootechnikos mokslus baigęs politikas, kuris tautą iš inercijos įsivaizduoja kaip rambų galviją, klusniai tempiantį vežimą, jeigu tik laiku jam yra paskleidžiamas kraigas ir paduodama normuota šieno kaugė. O dabar ta proga vėl šventvagiškai pagalvojau, kad būtų pats laikas stipriai įkaušti, nes pacituotų žodžių kontekste tai yra tarsi vienintelis būdas išlikti žmogumi (?) pasaulyje, kur gyvuliai nevartoja alkoholio, tačiau, žinoma, padauginę vyrai gali sugyvulėti kitu pavidalu…

Kaip nesunku pastebėti iš negudraus prasiplepėjimo, į valdžią kopiantiems vyrukams svarbu, kad žmonės nesidomėtų politika, būtų lengvai valdomi, priekvailiai, atiduodantys visas savo, išskyrus galbūt tik pirmosios nakties, teises apsišaukėliams, tačiau sykiu būtų pajėgūs sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę darbštuoliai ir dėl tokio tauraus tikslo kartas nuo karto būtų ne tik išblaivinami, bet apdorojami pagal visas sąmonės likutinės vertės sunaikinimo procedūras.

Kas be ko, tautos kaip suvereno idėjos didžiausios kolizijos iškyla santykyje su Europos Sąjungos (ES) institucijų teise didesniu ar mažesniu mastu kištis į nacionalinę teisę ir kitaip reguliuoti žmonių gyvenimą, jau bandomą atsukti prieš žmogaus prigimtį. Žinia, tai jau yra ne kartą aptarta ir dar toli gražu neišsemta tema…

Taigi, Lietuvoje tautos kaip suvereno idėja iš tiesų egzistuoja intarpe tarp teisės ir realybės kažkokiu šešėliniu vaiduoklišku pavidalu, labiau primindama operos vaiduoklį nei tikrą istorinių pokyčių subjektą arba, kitaip tariant, toks sublogęs, šešėliu tapęs suverenas yra bejėgystės įsikūnijimas didžiųjų pavojų akivaizdoje, kitaip nepasakysi. Kad ir kokius kalnus turėtume amunicijos, šešėlis nesugebės pakelti kardo nuo žemės!

Kita vertus, iš to, kas pasakyta apie tautos kaip suvereno santykį su Konstitucija, plaukia išvada, kad tauta gali realizuoti savo suverenines teises net per tokį galbūt dar nelabai girdėtą aukščiausiosios savo valios pareiškimo akciją, kuri kol kas nėra apibrėžiama konstituciškai. Kalbu apie Tautos susirinkimą kaip bendrosios valios aukščiausiojo realizavimo aktą, kurio nemini Konstitucija ir kiti įstatymai, tačiau kuris tiesiogiai išplaukia iš tautos kaip suvereno idėjos.

Lengvai įsivaizduoju, kad Lietuvoje galėtų atsirasti ir Tautos susirinkimo partija. Jeigu kas nors imsis steigti tokią partiją, neužmirškite, kad liekate skolingi viskio butelį idėjos sumanytojui, t. y. pernelyg blaiviam šio straipsnelio autoriui.

II

kai džiugų vakarą gėlės
žiedus
sau
krauja
mano šešėlis
tuščias
siūbuoja
be kraujo

be plaučių
džiovos
nebegali
įkvėpt aromato
kol
romos kurijos
kurjerio
dar
nesimato

užuominą turi
kaip
širdį
už ančio
perdurtą
kardo
ir
kardinolo
rožančių
perduotą
miniai
netikėlių