Edvardas Čiuldė. Iš dienoraštinių užrašų ciklo „Postlietuvos vaizdeliai“

I

Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…

II

Visus Lietuvos gyventojus Ivaškevičius skirstydavo į slaptus ir neslaptus antisemitus.

„Vyčio žirgas, – galvojo sau Ivaškevičius, – yra neslaptas antisemitas Nr. 1, nes stojasi piestu žvengdamas vos tik pamatęs Kukliansky šešėlį su styrančiu šluotražio kotu iš užpakalio“.

Remiantis tokia logika, prie neslaptų įtartinos pakraipos objektų čia taip pat prašėsi priskiriami dideli spalvoti aerostatai, vadinami skraidančiais oro balionais.

Sužydėjusi palaukėmis mėšlaplūkė taip pat neslėpdavo savo kasmetinio antisemitinio nusiteikimo.

Pagal tą pačią logiką, pats Ivaškevičius buvo slaptas antisemitas, jau daugelį metų dedantis pastangas įveikti savo priklausomybę nuo slapto žvalgymosi į kaimyno žydo žmoną.

*

Kuo karvė skiriasi nuo troleibuso?

Pagal žvilgsnio tyrumą, įsižiebiantį tamsoje, ar pagal ragų formą?

Niekas to nežinojo.

Vis tik profesorius Landsberis išplatino pranešimą apie išmanųjį arklį (galimai Vyčio žirgo anūką), kuris visados žino kažką daugiau net už profesorių Bumblauską.

Niekas nežinojo tik to, kur uždarytas žvengia toks šventasis arklys.

Niekas nežinojo ir to, kuo žydas skiriasi nuo šventos karvės.

*

Toks troškus žmogelis Vinokuras buvo šventai įtikėjas, kad žydo prigimtinis statusas ir rasinis pašaukimas suteikia teisę be jokio konfūzo pamokslauti iš aukštos tribūnos bei mokyti kitų tautų piliečius gražaus elgesio.

Negražu piktai šaipytis iš nelaimėlio, bet konstatuokime realią dalykų padėtį, kad niekas neklausydavo jo nešvankių šūkaliojimų.

*

Vėliau, pamokytas Ivaškevičiaus, Vinokuras stojo tarnauti pas Vanagaitę už klouną, laisvalaikiu – konsultuodavo įvairiausio plauko rasistus ir pederastus.

*

Lietuvoje kažkas pavydėjo Ivaškevičiui didelio talento.

Kas?

Culex pipiens, lietuviškai – uodo lerva.

III

Laisvės partijos steigėja ir vadovė Aušrinė Armonaitė tokį E. Č. pavadino gašliu kaimiečiu.

„Armonaitė nepasakė apie mane nieko tokio, ko aš pats nebūčiau žinojęs apie save metų metais“, – pagalvojo E. Č., nusižiovaudamas iš nuobodulio taip, kad pasimatė visas jo vidinio pasaulio perimetras ir žarnyno labirintas.

E. Č. buvo permatomas kaip krištolinė jūrų žvaigždė, virškinanti dumblį.

*

Kodėl Laisvės partijai ilgą laiką nebuvo jokių šansų tapti parlamentine partija?

Laisvės partijos pažadas legalizuoti kanapes Lietuvoje galėjo sudominti tik paauglius, kurie neturėjo rinkimų teisės dėl amžiaus cenzo.

Šioje šalyje jau aštuoniolikmečiai laikėsi nuomonės, kad rūkyti kanapes – „ne lygis“.

Pasakojama, kad šioje šalyje žmonės, sulaukę pilnametystės, svaigdavo nuo blaivumo ir dorumo, nuo nesveikai užkilusio sveiko proto lygio.

Taigi Laisvės partija galėjo sulaukti teorinio pasisekimo nebent tik išgalvotoje vaikų valstybėje.

Iš čia kilo partijos siekis trūks plyš atversti piliečius į vaikystę, visur populiarinant infantiliškus pasirinkimus, maniakiškai įrenginėjant smėlio dėžes.

*

Laisvės partijos steigėja ir pirmininkė Aušrinė Armonaitė kolegą iš Seimo A. Š. pavadino šūdo gabalu.

Tokiais atvejais vaikystės šalyje mažos mergaitės paprastai sakydavo: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!

Senovės žemaičiai panašiais atvejais minėdavo kažkokį šūdo rąstą ir šapą.

Savo ruožtu gudrus žydas Sigmundas Freudas sakydavo, kad nieko gero nežada, moralinėmis komplikacijomis gali baigtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltas sutrikimas, kai kūdikis ima ir užstringa analinėje savo raidos stadijoje (pereinant iš oralinės į genitalinę), pernelyg ilgai fokusuodamas dėmesį į išmatas kaip analitinio tyrinėjimo elementą ir estetinio pasigėrėjimo objektą. Tokie užaugę paprastai tampa pedantiškais bankininkais arba užstrigusiais doktrinoje liberalais.

Auksas yra šūdo simbolis, – sakydavo simbolistai, besiginčydami su biblijinės tautos realistais.

*

Laisvės partijos steigėjai, jaunystės žavesiu spinduliuojančiai Aušrinei Armonaitei niekados neprireikdavo jokios kosmetikos, ji tiesiog vartėsi užstrigusi didingame kosmose.

*

O ką reiškė eufemizmas „Negašlus miestėtis“ Laisvės partijos, išpažįstančios vaikystės šalies utopiją, terminologijoje?

Negali būti, negali būti!

Šiaip Sokratas pederastus vadino vilkais ėriuko kailyje.

IV

Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi. O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?

Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.

Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.

Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?

Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.

Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.

Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija.

Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.

*

Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?

Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.

*

GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.

VI

– Kam tu man išvis toks esi reikalingas, – sako savo vyrui žmona, gaunanti trigubai didesnį atlyginimą nei sutuoktinis.

– O kas nupjaus žolę aplink tavo darželį, a? Žiūrėk, kaip visame pasaulyje suvešėjo piktžolės, – gailiai atšauna anas.

Nepasiginčysi, argumentas iš pasalų!

*

Savo ruožtu žmona patyliukais galvoja, kad toks, atitekęs jai, vyras galiausiai praverčia ne tik lauko darbuose, bet ir namuose: savo stipriomis rankomis lengvai atidaro šprotų konservų dėžutę, vos pasistiebęs, be vargo įsuka elektros lemputę į palubės sietyną… Tikras eržilas!

*

Vyras prisipažįsta meilėje savo žmonai kaskart, nieko nelaukdamas, kartais net eilėmis, kai tik išgeria, taigi beveik kiekvieną dieną.

Ta pati žmona kovoja prieš alkoholį nuo neatmenamų laikų ir ne mažiau aršiai nei Veryga ar pats Karbauskis.

Tikriausiai bus kilusi iš mažažemių valstiečių, ne kitaip.

Kad ir kaip žiūrėtume, tai vienpusės arba iki galo nesubalansuotos meilės pavyzdys!

*

Kai susipyksta ir užstoja ilgi tyliadieniai, žmona ir vyras dienų dienomis nesikalba apie Ivaškevičių!

*

Žmona ir vyras vėl sužydėjo, kai prasidėjo meilė po meilės, kai užstojo savotiškos postmeilės epocha.

*

debesis tai keistai susigūžęs
ar balta bet nuodinga angis
nors jau pažeme viesulas ūžė
neapreikštas lietaus vaizdinys

neapreikštas vabzdys o ne žiogas
vėl pradingo kažkur pro akis
nors nurauna kaskart ten stogą
vėl uždaro kažkas duris

debesis tai keistai susigūžęs
ar balta bet nuodinga angis
supas medžio šaka nulūžus
užsidenk mylimoji akis

VIII

Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.

Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.

Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.

Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.

*

Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.

*

Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.

Už tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.

Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.

Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?

Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.

*

O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.

*

Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama kupiūras:

tarsi geltlige sergant kepenys
nepaprastai
išdidėjęs
geltonas
mėnulis
virš apsnigtos plynės
(dabar –
smėlio dykynės)
nuodija sielą

mažai primintamas
tavo dvasios tėvą
(dabar –
motiną)
po sidabrine egle
(dabar –
kaktusu)
stovi
apsnigtas šakalas
(dabar –
šliaužia
raguota barškuolė)

keisto vežimo liekanos
kyšo iš sniego
(dabar –
iš smėlio)
neprimindamos
nieko
iš praeities

tik iš mėnulio
išlindusios
haliucinacinės
vėžio žnyplės
prakerpa
debesį
tačiau
niekas nežino
kur veda
apsnigtos
(dabar –
užpustytos smėliu)
vėžės
pro
išretėjusį mišką
(dabar –
pro
sutankėjusią dykumą)

IX

Nėra negražių moterų, su kaukėmis visos moterys – vienodai gražios!

Tai dabar žino kiekvienas, net ant kamščio dorai dar neužmynęs vyras.

Anksčiau apie visuotinį moterų grožį žinodavo tik tie nušvitimo ribą priėję vizionieriai, kuriems jau vaidendavosi balti arkliai, dabar – kiekvienas išsipagiriojęs nupiepėlis.

Tai teikia pagrindą logine seka forsuoti fundamentinę hipotezę, kad Covid-19 virusą išrado dorų žmonų judėjimas, siekdami įvesti visuotinį kaukių dėvėjimą kovos prieš alkoholizmo pandemiją sumetimais.

Net žmona, užsidėjusi kaukę, tampa panaši į paslaptingą nepažįstamąją, – taip ar panašiai kažkada rašė A. Schopenhaueris, – tačiau eksperimentas, siekiant praktiškai pagrįsti šią teorinę įžvalgą, paryčiais pabandžius žmoną pavadinti malonybiniu išgalvoto personažo vardu, realiam vyručiui baigėsi neuždelsto veikimo ilgai išliekančiomis pasekmėmis.

*

Kam beveidei miniai vis dėlto yra reikalingos kaukės?

Tai – retorinis klausimas.

*

Tik Skvernelis būdavo įleidžiamas į kaukių balių be kaukės, niekam nesukeldamas įtarimo, kad išsprogusių akių ateivio iš tolimosios galaktikos išvaizda nėra jokia kaukė, o tikrasis neišgalvoto (?) personažo veidas, dar daugiau – kažkas panašaus į mano sielos veidrodinį atspindį (o, siaube!).

*

Kuo kaukė skiriasi nuo figos lapelio?

Tai ne retorinis klausymas, į kurį galbūt įstengs kada nors atsakyti tik lesbiečių pora iš Lygių galimybių tarnybos.

*

Galop kaukės tapo lygybės, brolybės ir vienybės tikruoju simboliu, o kai kurios lygios kaukės patapo lygesnėmis ne tik už kitas lygias kaukes, bet ir už reljefiškus, siaubo iškreiptus žmonių veidus.

*

Tai buvo klasių kovos didžiojo pakilimo metai, kai naujieji maoistai beveik atvirai (užsimaukšlinęs tik permatomus prezervatyvus ant galvos) visoje Lietuvoje lytiškai priekabiavo prie Salomėjos Nėries paminklų.

*

Tai –
čia-būties
laiškanešys
su
pajuokiančia
žudiko
kauke
(čipolinas?)
ar
tolimas
būties
priartėjimas
be jokios
politikos
Li Po
imperatoriaus
rūmų
terasoj
per dieną
iš
dyko
buvimo?..

XIV

Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!

Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.

*

Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.

Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas atsiranda, kai į vieną vietą yra suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?

Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai iškyla visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, kaip moka tik Šimonytė, geriausiai būtų – viešoje vietoje.

Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.

*

Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo. Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..

*

– ką tu žinai apie
apie rudens vaiduoklį?
– ką aš žinau?..
raudoni
epoletai
tamsiame dangui
ir
palyda
nupuolusi
niauri
bežvaigždė
iš ryto
atplėšti
miškų laiškai
erdvė
tuščia
belaikė
ir žengiančiojo kojas
stebi kurmis
– užtektinai prisikakojęs

XV

Šalyje buvo paskelbta sustiprinta priešgaisrinės saugos parengtis: iš atostogų vėl buvo karštligiškai atšaukinėjami tarnybos žmonės, telkiami savanoriai talkininkai, gaisrinės mašinos budėjo užvestais varikliais.

Buvo primygtinai rekomenduojama nepalikti paskleistų popierių ant rašomojo stalo, nebevartoti degiųjų skysčių nei išoriniams, nei vidiniams tikslams, cigaretės užsidegimas buvo prilyginamas sprogdiklio virvutės padegimui, galinčiu užsibaigti didžiuliu „bumt“ su liepsnų prasiveržimu perdžiūvusiame miške.

Tokios mobilizacinės būsenos sąlygomis į Teisingumo ministro postą įžengė Evelina Dobrovolska, prezidento Gitano Nausėdos žodžiais tariant, mergina su degančiomis akimis.

Kad ir ką sakytų etatiniai optimistai, dauguma šalies gyventojų baiminosi, kad mergina su liepsnojančiomis akimis nepadegtų valstybės…

XXV

Po daugybės metų, jau kitoje epochoje tas pats G. Nausėda, išpuolus progai, nusprendė į premjero postą pasiūlyti kitą merginą degančiomis akimis, – tokią Ingridą Ruginienę.

Užstojusioje tyloje dėl keistų prezidento ketinimų, liaudis giliai dūmojo: „O kokia yra anosios mergautinė pavardė?“. Kadangi apie tai nebuvo jokių nuorodų jokiuose šaltiniuose, kažkas paskleidė gandą, kad neva būsimosios premjerės mergautinė pavardė yra Lietuvos valstybės karinė paslaptis, kol staiga tiesa pro buvusias užtvaras driokstelėjo savaime ir nušvitusioje nuo gaisrų pašvaistės laukymėj visi iškart sužinojo, jog anoji iš tėvų yra gavusi būtent Raitelaitytės pavardę.

Taigi, buvo galima laukti visuotinio atsidūsėjimo, tačiau iš liaudies vidaus pasigirdo kažkas panašaus į vandentiekio vamzdžių džeržgimą, nes niekas tikrai nežinojo to – ar dabar ji bus pavaduojanti raitelė ant žirgo Vyčio simbolinėje kompozicijoje?

Kad ir ką dabar pagalvotume, vis dėlto vyriausioji cenzūros institucija arba, kitaip tariant, žiniasklaidos etikos inspektorius tikriausiai draus mums etikos sumetimais įsivaizduoti ją nuogą ant žirgo, skriejančią į priekį su ištiestu kalaviju rankose…

 Ir „prie ko“ čia tas slaviškas akcentas?