Edvardas Čiuldė. Čiulba ulba slogučio paukštelis

Šių metų pabaiga tapo slogučio piko laikotarpiu, yra toks, tarkime, prieššventinis fantastiškai staigaus pasikylėjimo į nesmagumo viršūnes metas.

Ne savo valia tapome nesmagumo alpinistais, ar ne?

Pikta ir apmaudu, kad kaimyninės šalies bulvinis fiureris parodė Lietuvai vidurinį pirštą, o Vyriausybės vis dar nesusitvarko su hibridinės atakos pasekmėmis. Tačiau dar labiau nei Lukašenkos piktybiniai veiksmai prieš Lietuvą kelia nerimą būtent tai, kad opozicija krykštauja iš džiaugsmo, jog Baltarusijos despotas išdūrė politinių oponentų koalicijos suformuotą vyriausybę, paslaptingai mekendama, kad ji neva tokių klaidų nebūtų pridariusi, tačiau nieko doro nė iš tolo nesugebanti pasiūlyti. Kyla įspūdis, kad tokia opozicija dar labiau pasinertų į piktdžiugos svaigulį, jeigu hibridinę ataką pakeistų tankų ir kovinių dronų ataka, o Lietuvai prasidėjusiame kare su žmonių aukomis ir šalies infrastruktūros naikinimu iš pradžių nesisektų.

Tačiau visa tai yra tik juokai, jeigu palygintume su tuo, kad, pasinaudoję sumaištimi ir ištaikę progą, rusiško mentaliteto kontrabandininkai LR Seime pateikė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų projektą, kuriame numatoma nuo kitų metų vidurio Lietuvoje įvesti nuožmų cenzūros režimą.

Tai tikras šūdo krovinys iš Seimo, nutupdytas tavo namuose, mielas bičiuli, kitaip nepasakysi.

Gal iš tiesų dar truputėlį trūksta iki to, kad šį projektą būtų galima drąsiai pavadinti pilietinio karo Lietuvoje paskelbimu, vis dėlto aišku, kad su tokia hibridine taika, kurią, kaip matome iš šio projekto pavyzdžio, mums dabar siekiama primesti, neišgyventume – sunyktume ir susinaikintume iš vidaus, taigi, net jeigu šio įstatymo pakeitimų projektas galiausiai nebus priimtas, niekada negalėsime atleisti žmonėms (įsidėmėkime jų pavardes), kurie nusprendė mus vėl paversti bežadžiais gyvuliais.

Taigi, kaip matome, Lietuvoje jau anksčiau pradėtas populiacijos nutautinimo procesas peraugo į kitą etapą, kai dabar jau, regis, bus siekiama nužmoginti Lietuvos žmones.

Ar dėl tokių procesų įsismarkavimo pirmiausiai yra atsakingi vadinamieji konservatoriai?

Tikriausiai reikia įvertinti tą aplinkybę, kad tradiciškai konservatorių partija vadinamame politiniame darinyje įvyko antilietuviškas perversmas, iš dalies siejamas su Anūko, o dar labiau su Šimonytės vardu, taigi didžiąją dalį šiandien šventvagiškai besivadinančios Tėvynės sąjungos narių reikėtų tikslumo dėlei vadinti šimonytininkais, tokiu būdu atskirtume – kas yra kas?

Taigi, jeigu leisite man toliau kalbėti, Šimonytė yra perversmo motina, antilietuviško ir antikonstitucinio perversmo dvasią perkėlusi į politinę sistemą, „pakabinusi ant visos Lietuvos“, be to, kaip matome, iš šiandieninių įvykių, ji yra permanentinio perversmo motušė.

Kas be ko, skubu atsigriebti, pavadindamas, nieko nelaukęs, Šimonytę perversmo motina, nes kitais metais už tokį posakį jau būsiu sušaudytas. Tačiau prižadu, kad ant mano kapo išdygs žilvitis, o iš jo tošies piemenėlio pasigaminta dūdelė pučiama skalambys po visą pasaulį, kad Šimonytė yra perversmo motina.

Kitas klausimas, ar ir Olekas, pasirašęs po Įstatymo pakeitimo projektu kaip rėmėjas, yra šimonytininkas? Norėčiau tikėti, kad jis yra tik paprasčiausias kvailys, nieko daugiau. Tačiau be jokių abejonių tokiu šimonytininku, nepaisant deklaracijų apie partijos atnaujinimą, yra Kasčiūnas. Kaip atrodo, Kasčiūnas yra tikrasis šimonytininkų draugijos narys savo individualumą pažymintis murzina uodegėle.

Kalbėdamas apie šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų projektą, vienas iš įžvalgiausių Lietuvoje apžvalgininkų sako, kad tai prikišamai parodo, jog Lietuvoje tvenkiasi fašizmo debesys arba kažkaip panašiai. Nesiginčysiu su mėgstamo autoriaus išsakytu pastebėjimu, tačiau vis dėlto nesuprantu to, kodėl Lietuvoje besitvenkiantys fašizmo debesys taip smarkiai atsiduoda lietuviškos karvės mėšlu.

Štai Jakilaitis savo ruožtu netyčia prasitarė, kad Gelūnas, Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas, laureatais ruošiasi paskelbti savo bendraminčius parakultūrininkus, nešvankaus sambrūzdžio dalininkus. Jeigu taip iš tiesų atsitiktų, būtų galima sakyti, kad karvės mėšlo dvokas iš tiesų jau pasiekė debesis.

Interneto dienraštyje pozicija.org yra publikuojamas Tautos forumo kreipimasis į aukščiausiąsias valdžios institucijas, perspėjantis apie neatitaisomą žalą, kurią gali atnešti tokios Įstatymo pakeitimo iniciatyvos įteisinimas, kviečiamos vienytis ir protestuoti žurnalistų draugijos ir susivienijimai.

Savo ruožtu, kaip atrodo man, Tautos forumo kreipimasis tų institucijų ausų nepasieks, nesu visiškai tikras taip pat dėl to, kad minėtas kreipimasis išjudins žurnalistų mases pasisakyti ir tuo pačiu pakovoti už žodžio laisvę. Bijau, oi kaip bijau, kad ir lrt.lt, kur aš kažkada publikuodavau savo straipsnelius beveik kiekvieną savaitę ir nuo to laiko puoselėju šiai instancijai didelius sentimentus, taip pat gali praleisti neįtikėtinai puikią progą stoti į pirmąsias laisvo žodžio gynėjų gretas, paskleisdama žinią apie nusikaltėliškus piktavalių žmonių klikos ketinimus pradėti karą prieš tautą, demokratijos iškovojimus ir žodžio bei minties laisvę.

Kita vertus, nuoširdžiai kviečiu skaityti Tautos Forumo (TF) pranešimus, net nežinodamas dorai, kas yra tas TF, iš esmės dar paslaptingesnis darinys nei masonų ložė „Mėlynasis banginis“, tačiau neabejodamas jau dėl vieno dalyko, kad TF tikriausiai yra pastarojo meto kompetentingiausia dokumentų teisinės ekspertizės instancija.

Kaip jau buvo užsiminta, viskas čia yra pasakyta minimu Įstatymo pakeitimo klausimu, taigi toliau lieka tik galimybė atkreipti dėmesį į atsitiktines detales.

Šiam Įstatymo pakeitimo projektui jau prilipo Ulbinaitės įstatymo pavadinimas, nes ji tokį projektą neva paruošė ir pateikė, pritarus grupei bendraminčių.

Ulbinaitės pavardė iš tiesų skamba labai melodingai, bet grėsmingai.

Įstatymo pakeitimų projekte rašoma, kad tokie pakeitimai, be visa ko kito, yra reikalingi, siekiant apginti nacionalinio saugumo interesus, tačiau bent man ši pavardė pirmiausiais asocijuojasi su vienu iš didžiausiu skandalu Lietuvos istorijoje, kai galimai buvo grubiai pažeisti šalies nacionalinio saugumo interesai.

Nesiruošiu dabar vartyti to meto spaudos puslapių, negaliu prisiversti vėl sekti nuo laiko pageltusiais pėdsakais, tačiau, kiek atgamina mano atmintis, Daiva Ulbinaitė, prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja, andai buvo kaltinama valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, jeigu neklystu, – detalių tikrai neatsimenu, – VSD tvirtino, kad dėl patarėjos, siekusios pasitarnauti savo poniai ir patronei, veiksmų iškilo pavojus slaptiesiems VSD šaltiniams užsienyje. Kažkuris iš teismų išteisino Ulbinaitę, tačiau, jeigu neklystu, 3 iš 7 teisėjų tada paskelbė savo atskirą nuomonę.

Plika akimi buvo matoma, kad jau Grybauskaitės vardas beveik automatiškai šioje istorijoje darė milžinišką spaudimą, nepuoselėjant dėl to papildomai kokių nors sąmokslo teorijų.

Ši bjauri iš esmės istorija man yra įstrigo giliai į atmintį todėl, kad dėl politinių intrigų buvo priverstas pasitraukti iš posto tuometinis VSD direktorius Gediminas Grina, kuris gali būti laikomas sektinu pavyzdžiu – kaip net didžiausio politinio spaudimo sąlygomis galima išsaugoti gerą vardą, išlikti doru ir garbingu Lietuvos piliečiu, statutiniu pareigūnu, kuris dėl politinės konjunktūros nesiruošia pažeisti statuto (kaip atrodo bent man, tokiais savo pasirinkimais Grina „įėjo į Lietuvos istoriją“).

Kas be ko, Lietuvoje teisingumą įgyvendina teismai, tačiau bent man vis dar išlieka abejonė, kodėl būtent Ulbinaitei, jau turėjusiai problemų teisme dėl nacionalinio saugumo interesų nepriekaištingo paisymo, buvo pasiūlyta tapti šio Visuomenės informavimo įstatymo kontroversiško pakeitimų projekto, kuriame spekuliuojama apie nacionalinį saugumą, iniciatore?

Neatmestina ir tokia galimybės, kad yra siekiama įžeisti Lietuvos žmones labiausiai skaudžiu būdu.