Toks klausimas suponuoja mūsų pasvarstymų atskaitos tašką, kad prezidentas Nausėda yra politiškai lankstus ir plastiškas, galimai net pernelyg plastiškas naujųjų laikų Lietuvos lyderis.
Jau anksčiau savęs klausiau – ar man neprisapnavo, kad andai prezidentas Nausėda Ypatingosios komisijos sprendimą nukelti Salomėjos Nėries paminklą pavadino neprotingu sprendimu ar net klaida, savo pranešime Seime nė žodelyčiu apie tai jau neužsimindamas? Kita vertus, dar labiau pradedu abejoti savo buvusiais įsivaizdavimais, perskaitęs spaudoje Prezidentūros išplatintą pranešimą, kad, nežiūrint nieko, tokį sprendimą privalu vykdyti.
Taigi, ar nėra taip, kad aukštas ir gražus sugeba keisti savo pavidalus, pasiversdamas žemesniu ir bjauresniu, kai to reikalauja aplinkybės?
Kaip yra sakoma, pernelyg aukštas gali parvirsti, užkliuvęs už virvės, o žemas – neužklius, pralįsdamas pro apačią.
Ar nurodytas pavyzdys yra išimtis iš taisyklė, ar galimai tai jau yra tendencijos apraiška?
Kas gali paskatinti Lietuvos prezidentą sekti Protėjo, sugebėjusio pasiversti skirtingomis būtybėmis, pavyzdžiu?
Kaip byloja mitas, Jūrų dievas Protėjas, Homero vadinamas „Jūrų seniu“, turėjo pranašavimo dovaną, bet bijodamas to, kad atpažintas gali būti priverstas atsakinėti į klausimus dėl būsimų įvykių, buvo linkęs keisti pavidalus. (Pagal asociacijos dėsnį prisiminiau, kad Descartes įrodinėjo, jog beždžionės slepia savo sugebėjimą kalbėti žmogaus balsu, nes bijo būti priverstos dirbti kasdieninius, dažniausiai fiziškai sunkius žmogaus darbus).
O ko bijo Lietuvos prezidentas Nausėda?
Kas be ko, Nusėda tikrai nebijo Putino, kaip atrodo, neabejodamas, kad Vakarai anksčiau ar vėliau ras būdą – kaip būtų galima sutramdyti naujųjų laikų fiurerį?
Tačiau dabar jau po truputį pradedu abejoti, ar Šimonytės „koncervatorių“ surengtas pasikėsinimas į prezidentą Nausėdą nebus jo mirtinai išgąsdinęs, kai prezidentas dabar jau daug akyliau žvalgosi po kojomis, bijodamas užkliūti už virvės ar užminti ant minos?
Nesakau, kad žmogus, o ypatingai politikas visados turėtų būti toks nelankstu, tarsi būt ištiktas stuburo paralyžiaus, visur privalo vaikščioti toks tiesus ir įsitempę, tarsi būtų jau pridirbęs į kelnes.
Tačiau savo ruožtu apie prezidento nugąsdinimą turėtume žinoti truputėlį daugiau nei mums leidžiama žinoti, nes prezidento baimės, įsisąmonintu ar neįsisąmonintu pavidalu, gali didesniu ar mažesniu laipsniu paliesti visos populiacijos gyvenimą.
Kas be ko, ne mano, žemės kirmino, reikalas mokyti prezidentą išmintingo vadovavimo taisyklių.
Kaip galiausiai atrodo bent man, Prezidentas Nausėda yra normalių refleksų žmogus, todėl išmintingiausius sprendimus anas randa tada, kai pasitiki savo vidiniu balsu, sveiku protu.
Todėl neatmetu ir tokios galimybės, kad ne prezidentas Nausėda yra baisiai išsigandęs, o jo patarėjai kinkadrebiai…
***
priartėjo vasaros pradžioje vėl šilti orai
smelkiasi pro sąmonę palėpės kvapas
kurį nepastebimai išnešiojo besvorės senutės
įsiveržusios į miestą po žiemos
prieglaudoje dabar pietūs iš varnalėšos lėšų
varpo dūžis ir vėl nepažadina šuns
įsitaisiusio ant asfalto kur niekas nevažinėja
priešais drumsta upė neatsispindi savuoju gyliu
vien trūnėsiai dabar viešpatauja rotušės metraščiuose
didžiuliai pastatai dar vis be šešėlio
už šaligatvio saugiai užkonservuotas girdisi
prezidento plunksnos krebždėjimas retušuotas jos aidas
iškimštas vata amortizuojantis liūdesį aidas
įšilusi žemė iki galo jau išeikvota
kreta prieglaudos varnalėša galvos nenulaikanti
už dulkino lango kiti sužaliuos augalai
nes priemiesčiai iš daržų veržias į miestą
(judėjimą reguliuoja kaliausė)
O atgal į priemiesčius veržiasi
gausiai jau plūstančios dulkės
Edvardas Čiuldė – ” Ar Gitanas Nausėda tikrai yra politinės akrobatikos talentas?..”
Paskaitęs straipsnelį kaip atrodo vietiniam „intelektualui” Nausėdos ” politinės akrobatikos talentas”, palyginęs kaip atrodo Nausėdos „politikos akrobatika” su tokiomis „poltikos akrobatikomis” kaip JAV, Rusijos, Kinijos…, tegali su „didžiausiu džiaugsmu” konstatuoti, kad Lietuvos Nausėdos, Nausėdos Budrio… „politinė akrobatika”.., tokia „politinė akrobatika” tėra išsivaikčiojimo ir išmirusio kaimo prie privatizuotos, seniai sugriuvusios fermos, tokiame kaime užsilikusio, snaplioto pyplio šokinėjimas per nuo tarybinių laikų užsilikusią virvutę….
Šiame straipsnyje pateiktas portretas – ironiškas, bet taiklus. Prezidentas Nausėda vis dažniau primena ne valstybės vadovą, bet nuolatinėje viešųjų ryšių korekcijoje gyvenantį komunikacijos darinį. Lankstumas, kurio reikalauja politika, skiriasi nuo figūrinių viražų be stuburo. Kai pozicijos dėl pamatinių klausimų – kaip tautinė atmintis ar vertybiniai paminklų karai – kinta priklausomai nuo bangos stiprumo, tai jau ne diplomatinė išmintis, o politinė mimikrija.
Kai vadovas nesiryžta kalbėti aiškiai ir principingai, visuomenė nustoja tikėti ne tik juo, bet ir valstybe kaip institucija. Nesvarbu, ar tai Salomėjos Nėries atvejis, ar kitų rezonansinių klausimų nutylėjimai – viskas liudija ne apie jautrų balansą, bet apie užslėptą baimę. O baimė, kaip priminė istorija, tik skatina agresiją, bet niekada nekonsoliduoja visuomenės.
Prezidentas gal ir yra „normalių refleksų žmogus“, bet valstybei reikalingas tas, kuris turi stuburą – ne tam, kad stovėtų įsitempęs, o kad nelūžtų esant spaudimui. Kitaip visa tauta lieka žvelgti ne į vadovą, o į „atspindį drumstoje upėje“, kurioje nesimato nei gylio, nei krypties.
Norisi tikėti, kad tai dar ne galutinė diagnozė. Kad liko bent vienas prezidento patarėjas, kuris ne tik sulaiko plunksnos krebždesį, bet dar ir primena, jog valstybės vadovas pirmiausia turi tarnauti Tautos sąžinei, o ne politikos meteorologijai.
Tik jau ne talentas. O politikos neismanelis, neturintis stuburo.
Taip, nes prieš Žečpospolitą klumpa.