Pasaulyje vyksta įdomūs dalykai. Obalsiai matomi ir mūsų viešojoje erdvėje. Suvis įdomiausia stebėti, kaip vos prieš kelis mėnesius buvę tokie, dabar tapo anokiais. Spėju, neilgtrukus girdėsime kalbas, kad kažkas kažką „griovė iš vidaus“. Įdomu ir tai, kad žurnalistai, viešieji intelektualai savo persimainymu nenusileidžia, o kartais ir lenkia politikus.
Ta proga, Londone gyvenančio rašytojo Boriso Akunino įkvėptas, surengiau visiškai nereprezentatyvią apklausą savo draugų, pažįstamų tarpe. Pastaba: suprantama, kad mano prietėlių ratas yra veikiau dešinieji. Žinoma, kad jie, dažniausiai, yra prokrikščioniškų pažiūrų. Nereikėtų ginčytis ir dėl jų požiūrio į „mirties kultūrą“.
Klausiau paprastų dalykų: kas jums „anuo“, ikitrampiniu metu labiausiai kliuvo? Kokios temos labiausiai pykosi(-stasi) su sveiku protu? Dėl ko yra/buvo skaudžiausia?
Pateikiu atsakymus be komentarų. Eilės tvarka atitinka subjektyvią, apibendrintą respondentų atsakymų visumą pagal nereprezentatyvius kriterijus. Kalbėjausi su veik dviem dešimtimis žmonių.
- LGBT, translyčių ir panašios temos užima neproporcingai didelę vietą viešojoje erdvėje. Gyvenimas nematuojamas lovos reikalais. Seksas yra tik viena jo dalis.
- Įstatymų leidybos ar juos aiškinančios institucijos negali aukštyn kojomis apversti esminių dalykų. Konstitucija yra aukščiau visko. Nevalia griauti pasitikėjimo teisine valstybe vardan neaiškių tikslų.
- Tautiškumo, lietuviškumo, banalaus patriotizmo ilgesys. Kol surandi kažką, kas „užkabina širdį“, pamiršti ko ieškojai.
- Demografija, demografija ir dar kartą demografija (visos aukščiau išvardytosios temos dažniausiai buvo palydimos komentarų apie tai, kad Lietuva nyksta).
- Imigrantai yra bėda. Nekrikščionys — ypač.
- Praeities žmonių nevalia teisti vartojant dabarties matą.
- Žemę reikia tausoti. Trumpas veikiausiai neteisus.
- Moteris reikia ginti, bet sąžiningai ir iš tiesų.
Apibendrinimus ir asmenines išvadas pasitaupysiu sau. Juolab, kaip minėta, išvardyti teiginiai atspindi tik vieno Lietuvos piliečio draugų ir pažįstamų rato požiūrius.
„Tautiškumo, lietuviškumo, banalaus patriotizmo ilgesys“
Žodis „banalus“ tokiame kontekste yra netinkamas.
O taip, tie „viešieji intelektualai“ taip ūbavo, taip ūbavo iš krūmų, kad net D. Trampas išgirdo (juk krūmų Lietuvoje daug!).
Su sveiku protu Lietuvoje labiausiai pykosi ir vis dar pykstasi didžioji dauguma lietuvių, skuodžiančių rinkimų dieną prie balsadėžių, nuo pat 1992 m. Seimo ir 1993 m. Prezidento rinkimų.
Būtent tada lietuviai laisva valia ir savo noru tiek de facto, tiek de jure į valdžią gražino kagėbistinį-komunistinį konglomeratą su visom po to sekusiomis pasekmėmis. Ieškoti temų, kurios „labiausiai pykosi(-stasi) su sveiku protu“, tas pats kas ieškoti vandens vandenyne (juk gali ir paskęsti).
Pirma. Tai įstatymdavystė, neleidusi pakloti pagrindus Lietuvos Valstybės kūrimui. Svarbiausi iš jų, tai Švietimo ir Savivaldos įstatymai, reglamentavę mokyklų ne valstybine kalba steigimą, kas leido jedinstvininkams ir autonomininkams rengti naujas kovotojų kartas prieš Lietuvos valstybingumą, priešinant kitataučius lietuviškumui, o ne integruojant juos.
Antra. Nesant stabilios lietuviškos pilietinės bazės, neatsirado ir pagrindo formuotis adekvačiai politinei sistemai, vienijančiai piliečius, o ne skaldančiai juos. Iš vienos komunistų partijos prisiskaldžiusių partijų ir partijėlių gausa užgulė gyventojų protus, nepakeliama našta, kas leido Teritoriją valdančiam konglomeratui dar labiau įtvirtinti principą: skaldyk ir valdyk!
Trečia. Iš to sekė sveiku protu nesuvokiama emigracija, tiksliau jos mastas dėl neadekvačių valdžios veiksmų, kai laisvę atgavusiam žmogui tėvynė tampa jo priešu. Tai dar vienas kertinis akmuo, neįmūrytas į Lietuvos valstybingumo pamatą.
Ketvirta. Ženkliai apvalius Teritoriją nuo lietuvių ir lietuviškumo, atsiradęs vakuumas buvo užpildytas modernia „pažanga“, t. y. žydiškąjį kagėbistinį-komunistinį konglomeratą papildant iškrypusios seksualinės orientacijos „elitu“, tiksliau, užtvindant juo visą viešąją erdvę bei suteikiant „modernų“, jaunimą viliojantį statusą. Pradžioje siūlant „du princus“ ir „dvi princeses“ bei atitraukiant nuo šeimos kūrimo, o vėliau įteisinant ir dvi „mamas“. Kitaip tariant, uždedant vyšnia ant torto Lietuvos demografijos srityje.
Penkta. O penkta yra jau viso anksčiau išvardinto pasekmė – imigracija arba galutinis Lietuvos sunaikinimo etapas.
⚓