Savo „burbule“ turiu keletą žmonių, kurie yra sveikuolių sveikuoliai. Kai kalba pasisuka apie mėsą, keptas bulves ar alkoholį, jie pradeda mane protyti, kad, esą, elgiuosi neteisingai valgydamas ar gerdamas minėtus ir nepaminėtus maisto ir ne visai maisto produktus.
Jų argumentas — „geležinis“. Prisipažinsiu, paveikus. Jis mėgiamas įvairių hinduistinių ir new age pakraipos požiūrio besilaikančių žmonių. „Tu į save dedi kažką negero“, va taip dramatiškai sakoma nesusipratėliui. Kai negalvoji ir nesigilini — juk iš tiesų. Keista, kvaila ir ydinga būtų kenkti pačiam sau, savo kūnui. Nors neoplatonikams kūnas yra tik „sielos nešioklė“, bet vistiek norisi kuo ilgiau likti sveikam. Dėl savęs ir artimųjų.
Šiandien eidamas namo užsimaniau itin nesveiko maisto ir pagavau mąstant, kad „vėl į save krausiu šiukšles“. Prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau iš kuprinės pradarytą traškučių pakelį ir iš naujo viską pergalvojau.
Įvairių cheminių maisto priedų kenksmingumas yra įrodytas. Vien užmetus akį į pakuotes darosi nejauku: kalio benzoatas, litolrubinas BK, etilo p-hidroksibenzoatas ir t. t. Lygiai taip pat keista nesuvokti saikingumo svarbos. Ekologiškas požiūris į maistą ir jo gamybą yra sveikintinas ir palaikytinas. Taigi atspirties taškai aiškūs, bet jie nepaneigia jau minėto „geležinio“ argumento apie „dėjimą į save kažko negero“.
Besėdint ant suoliuko suabejojau dėl mąstymo krypties. Išeities taško.
Sau, apie save ir į save yra absoliučiai vienakrypčio mąstymo pasekmė. Tokia atsiduodanti egoistiškumu. Gera būti žaliuoju, veganu, vegetaru ir kitokiu sveikuoliu, kai pamiršti kitą mąstymo kryptį — išorėn, iš savęs, lauk, kitiems, bendruomenei.
Puikiai suprasdamas, kad toks apibendrinimas yra per radikalus, skubu detalizuoti savo teiginį. Pirmiausiai, jokiu būdu neteigiu, kad buvimas sveikuoliu yra prastas pasirinkimas. Nesuprantama yra tai, kad mityba tampa aplinkinių ir apskritai gyvenimo kokybės vertinimo kriterijumi. Gyvenimo ciklas apsisuka ir žmogus vėl grįžta prie gyvuliams būdingų instinktų sureikšminimo.
Svarbiausia tampa tai, ką tu „dedi vidun“, o ne darai išorėn. Mano galva, viskas yra priešingai.
Kiek esu sutikęs žmonių, sekti norisi tais, kuriems nekyla klausimų dėl balanso tarp maisto (vidun) ir veikimo bendruomenės labui (išorėn). Atsidūrę vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje jie pirmiausiai renkasi veikimą vardan kitų, o tik paskui mąsto apie tai ką valgys ar kuo apsirengs. Ir kalba apie tai visai nedaug.
Pirkau burgerį. Aliejuje keptos bulvytės buvo traškios. Kaip reikiant prisirijau „atliekų“. Visą savaitgalį maliausi šaulių pratybose. Lakstėme, šliaužėme ir visaip stengėmės tobulėti. Po visko miške surinkome šiukšles. Net tas, kurios ne mūsų.
„Besėdint ant suoliuko suabejojau“
Rusiškas sakinys iš lietuviškų žodžių. Lietuviškai būtų „besėdėdamas“. „Besėdint“ gimtakalbiui lietuviui reikštų, kad tai įvyko kam nors kitam ant to suoliuko besėdint.