Spalio 18 d. Vilniaus viešbutyje „Best Western“ įvyko Nacionalinio susivienijimo (NS) konferencija „Nacionalinis susivienijimas: prigimtis, tapatybė ir ateitis“.
Renginys nebuvo vien formalus pasirengimas suvažiavimui – jis tapo gilesnio apsisprendimo akimirkomis.
Diskusijose ir pranešimuose buvo kalbama apie valstybės būklę, partijos padėtį ir ideologinės krypties išgryninimą. Itin daug dėmesio skirta klausimui, kaip Nacionalinis susivienijimas turėtų apibrėžti savo vietą dabartinėje politinėje erdvėje, kurioje vyrauja globalistinę tautų naikinimo darbotvarkę aptarnaujančios partijos.
Buvo primintas ir 2025 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus Mokytojų namuose vykusio dalies partijos narių susibūrimas kai, mėginant karštligiškai keisti partijos vadovybę, iš esmės buvo siekiama atsisakyti nacionalinės suverenistinės krypties ir perorientuoti partiją į vadinamąją „dešiniąją konservatyvią“ sisteminę jėgą. Pasak daugumos konferencijos dalyvių, toks skilimas pagal pasaulėžiūrinius skirtumus paskatino dar aiškiau ginti Nacionalinio susivienijimo tapatybę bei jo pirminį – tautinį ir suverenistinį – pamatą.
Konferencijos metu nuskambėję pranešimai virto gyvomis, atviromis diskusijomis, kuriose drąsiai kelti esminiai klausimai:
• Kokia prasmė ginti lietuvybę šiandien?
• Kaip lietuviams vėl tapti politine tauta?
• Kokia turėtų būti tautos daugumos interesus atitinkanti ekonomika?
• Kaip užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą?
Ta proga skelbiame konferencijos pranešimų ištraukas.
Mintys apmąstant Nacionalinio susivienijimo programą
(Romualdo Zemeckio pranešimo, skaityto 2025 m. spalio 18 d. Nacionalinio susivienijimo konferencijoje „Nacionalinis susivienijimas: prigimtis, tapatybė ir ateitis“, santrauka)
Šiandien Lietuvoje vis labiau juntama ne tiek pasitikėjimo valdžia, kiek pasitikėjimo savimi stoka. Turime tūkstančius išsilavinusių, kūrybingų ir darbščių žmonių, tačiau dažnai vis dar gyvename laukdami, kad kas nors kitas – valdžia, institucijos ar net likimas – nulems mūsų bendrą kelią. Kalbame apie teisingumą, moralę ir lietuvišką tapatybę, tačiau šios vertybės per dažnai lieka žodžiais, o ne veiksmu.
Politinis bejėgiškumas nėra vien valdžios problema – tai tautos dvasinės būsenos atspindys. Kai politinė valia, pilietinė atsakomybė ir tautinė sąmonė veikia atskirai, valstybė atrodo valdoma „iš viršaus“, o ne gyvenama „iš vidaus“. Tik tada, kai šie trys elementai susilieja, tauta įgyja tikrą politinę valią.
Todėl šiandien pagrindinis iššūkis nėra parašyti dar vieną programą ar tobulinti dokumentus – jų jau turime pakankamai. Nacionalinio susivienijimo programa yra tvirtas vertybinis pamatas, aiškiai nusakantis siekį – tautos moralinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį atgimimą. Tačiau joks pamatas neturi prasmės, kol ant jo nestatoma. Tikrasis klausimas – kaip šią programą paversti kasdiene veikla, kaip iš teksto sukurti jėgą, kuri formuoja ne tik partijos, bet ir visos tautos sąmonę.
Jeigu partija yra politinės valios instrumentas, tai tauta – tos valios turinys. Tauta, kuri veikia, tampa politine tauta. Tauta, kuri laukia, kol kas nors už ją spręs, lieka tik minia.
Nuo partijos prie judėjimo: žingsnis pirmyn
Per pastaruosius metus Nacionalinis susivienijimas subūrė žmones, kurie mąsto savarankiškai ir atsakingai. Tai jau didelis pasiekimas. Tačiau šiandien mūsų iššūkis yra nebe idėjų trūkumas – jų turime daug – o gebėjimas paversti idėjas veikimu.
Partijoje vis dar juntamas laukimas, kol „vadovybė nuspręs“. Kartais organizaciniai klausimai nustelbia esminį dalyką – idėjų gyvybingumą. Tokia padėtis pamažu keičia pačios lyderystės prasmę: iš įkvepiančios ji tampa administruojančia.
Vadovybė turi būti ne kontrolės, o įkvėpimo centras. Jos paskirtis – ne „valdyti procesus“, o pažadinti narių atsakomybę, kūrybiškumą ir drąsą veikti. Kaip rašė Stasys Šalkauskis, „tautos jėga glūdi ne valdžioje, o kiekviename žmoguje, kuris ima save valdyti“.
Tik tada partija išauga iš struktūros, laukiančios nurodymų, į judėjimą, kuris pats kuria kryptį. Kiekvienas narys turi tapti veikiančios tautos dalimi – ne stebėtoju, o kūrėju. Tai reiškia ne laukti, kol bus duoti nurodymai ar planai, bet ieškoti būdų, kaip Programos idėjas įgyvendinti savo aplinkoje – šeimoje, bendruomenėje, darbe.
Tik taip Nacionalinis susivienijimas gali įrodyti, kad politinė partija gali būti ne tik institucija, bet ir veikianti tautos sąžinė.
Politinė tauta – kas tai?
Manu supratimu tauta nėra vien etninė bendruomenė, kalba ar pasas. Tai – moralinė ir politinė valia veikti kartu. Politinė tauta atsiranda tada, kai žmonės ne tik priklauso valstybei, bet ir ją kuria. Kai atsakomybė už valstybės likimą tampa asmenine pareiga, o ne svetimu reikalu.
Politinė tauta apima visus, kurie laiko Lietuvą savo Tėvyne, moka jos kalbą, gerbia jos tradicijas ir prisideda prie bendro gėrio kūrimo. Tai reiškia, kad Nacionalinio susivienijimo siekis nėra užsidaryti „etniniuose rėmuose“. Prie tautos gali prisidėti kiekvienas, kuris sąmoningai renkasi gyventi Lietuvai, o ne iš jos.
Kaip yra rašęs Antanas Maceina, „tautos esmė nėra kraujas ar žemė, o dvasia, kuri jungia žmones bendrai atsakomybei“. Todėl politinė tauta – tai ne dokumentas, o gyvenimo būdas. Ji gyvuoja tada, kai piliečiai geba valdyti save, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Valstybė gyva tiek, kiek gyva jos piliečių atsakomybė.
Programos pažinimas – pirmas žingsnis į veikiančią partiją
Nacionalinio susivienijimo programa – tai ne politinė deklaracija, o veiklos vadovas. Joje nėra lozungų, yra kryptys. Deja, ne visi nariai ją išsamiai perskaitė ar apmąstė. Tai suprantama – dokumentas platus, turtingas idėjomis, bet ne visada visiems lengvai suprantamas ir pritaikomas praktikoje.
Todėl vienas iš artimiausių NS uždavinių – sukurti aiškią Programos „naudojimo kultūrą“. Kiekvienas narys turėtų galėti atsakyti į tris klausimus:
– Kuri Programos sritis man artimiausia?
– Ką aš galiu padaryti konkrečiai savo aplinkoje?
– Kaip tai stiprina tautos politinę sąmonę?
Tai galėtų tapti savotišku „nario pažadu“ – įsipareigojimu bent vieną Programos principą paversti realiu veiksmu. Vienas dirbs su jaunimu, kitas su bendruomene, trečias – su švietimu, ketvirtas – su verslo ar teisės aktų iniciatyvomis. Tokiu būdu kiekvienas mažas žingsnis tampa tautos veikimo dalimi.
Nuo vadovybės prie bendruomenės lyderystės
Tikra lyderystė – tai ne valdžia, o tarnystė bendrajam tikslui. Vadovai neturėtų tapti vien sprendimų priėmėjais ar renginių organizatoriais. Jų tikslas – padėti kitiems nariams tapti veikėjais, o ne sekėjais.
Jei partija remiasi vien centru, ji niekada nebus judėjimas. Judėjimas gimsta iš apačios, kai žmonės patys ima kurti veiklas, jungtis, diskusijas, iniciatyvas. Tada atsiranda ne formali, o gyva energija, kuri keičia visuomenę.
Vadovybės vaidmuo – ne valdyti, o jungti, ne vadovauti iš viršaus, o įgalinti iš vidaus. Tik taip Nacionalinis susivienijimas gali tapti tikru bendruomeniniu reiškiniu, o ne tik politine organizacija.
Partija turi būti platforma, kurioje idėjos kyla iš visuomenės, o vadovybė suteikia joms kryptį, struktūrą ir išraišką. Tai atkuria pasitikėjimą tarp piliečio ir valstybės – ryšį, kuris remiasi ne įsakymais, o bendru atsakomybės jausmu.
Kaip yra sakęs Arvydas Šliogeris, „laisvė – tai sugebėjimas prisiimti atsakomybę be nurodymų“. Ši mintis galėtų tapti Nacionalinio susivienijimo dvasios ir veiklos ašimi – drąsa veikti be laukimo, kol kas nors nurodys, ką daryti.
Mažiau negatyvo – daugiau kūrybos
Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai dominuoja destruktyvi energija – tarsi rungtyniaujama, kas tiksliau įvardys, kaip viskas blogai. Tokia nuostata uždaro mus bejėgiškumo rate, skatina nusivylimą ir neleidžia sutelkti jėgų pokyčiams.
Nacionalinis susivienijimas turi parodyti kitą kelią – iš problemų analizės pereiti prie sprendimų kūrimo. Kritika reikalinga tol, kol ji padeda tobulinti, tačiau kai ji tampa savitikslė, ji virsta cinizmu, silpninančiu bendruomenės dvasią.
NS turėtų išmokti kritikuoti ne tam, kad parodytų priešus, o tam, kad parodytų išeitį. Tai reiškia, kad kiekviena iškelta problema turi būti lydima pasiūlymo, kaip ją spręsti, kaip įtraukti žmones veikti kartu.
Tauta, kuri geba kurti, yra stipresnė už tą, kuri tik piktinasi. Todėl kūrybinė laikysena turi tapti tiek NS politinės kultūros, tiek viešo bendravimo pagrindu. Ji reiškia ne tik naujų idėjų paiešką, bet ir gebėjimą daryti mažus, nuoseklius darbus, kurie keičia tikrovę iš vidaus.
Tik tokia kūrybinga dvasia gali atgaivinti visuomenės pasitikėjimą politika ir parodyti, kad Nacionalinis susivienijimas ne tik kalba apie vertybes, bet ir geba jas paversti veikiančia jėga.
Programos įgyvendinimo kryptys: nuo principų prie veiksmų
Politinės partijos programa nėra tik vertybių deklaracija ar rinkimų dokumentas. Ji yra veiklos gairės – tiltas tarp idėjos ir realybės. Jei Programoje įtvirtinti principai lieka tik popieriuje, jie praranda prasmę. Tik tada, kai juos įgyvendiname per kasdienius veiksmus, jie tampa jėga, galinčia keisti valstybę. Todėl kiekviena Programos sritis turi būti ne tik aptariama, bet ir išgyvenama – per žmonių iniciatyvas, bendruomenių veiklą, partijos narių pavyzdį.
Pilietiškumas ir valstybė
Valstybė gyvuoja tiek, kiek gyvi jos piliečiai. Pilietiškumas turi būti ugdomas ne paskaitomis, o praktika – viešais svarstymais, vietos iniciatyvomis, savivaldos stebėsena. Nacionalinis susivienijimas gali skatinti piliečius tapti ne stebėtojais, o veikėjais: organizuoti diskusijas apie pilietinį dalyvavimą, steigti savivaldybių stebėsenos grupes, skatinti viešas biudžeto konsultacijas ir vietinius referendumus. Tai padėtų atkurti pasitikėjimą, kad valstybė – tai mes patys.
Moralinis atgimimas
Šiuolaikinės politikos problema – moralinio stuburo stoka. Lietuvoje turime išminties šaltinius, kurie gali būti pagrindas naujam tautos atsinaujinimui: Šalkauskis, Maceina, Girnius ir kiti. Jų idėjos – tai dvasinės brandos pamokos, kurios turi tapti viešo gyvenimo dalimi. Reikia organizuoti skaitymus, diskusijų ciklus, vertybių stovyklas jaunimui, kur tautinė kultūra jungtųsi su praktiniais veikimo įgūdžiais. Moralinė stiprybė – tai ne nostalgija, o veikiantis orientyras.
Valstybės valdymas ir savivalda
Demokratija nėra tik balsavimas – tai gebėjimas priimti sprendimus arčiau žmonių. Reikia skatinti pilietinės stebėsenos iniciatyvas, viešinti savivaldos sprendimus, burti bendruomenes prie konkrečių klausimų. Kai žmonės patys dalyvauja sprendimų priėmime, jie ne tik kritikuoja valdžią, bet ir mokosi atsakomybės už valstybės reikalus.
Ekonomika ir socialinis teisingumas
Ekonomika turi būti ne tik našumo, bet ir orumo kūrimo priemonė. Smulkus ir vidutinis verslas, bendruomeniniai kooperatyvai ir vietinė gamyba yra pagrindas, ant kurio statoma tautos gerovė. Reikia remti lietuvišką gamybą, sąžiningą darbą, vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tautinės ekonomikos esmė – kad verslas tarnautų tautai, o ne atvirkščiai.
Švietimas ir kultūra
Be dvasinio ir kultūrinio pagrindo tauta ilgainiui netenka krypties. Reikia atkurti mokytojų, tėvų ir jaunimo tinklus, kuriuose būtų kalbama apie vertybes, tautinę tapatybę ir kūrybiškumą. Per meną, kalbą, istoriją ir vietos kultūros iniciatyvas galima ugdyti žmogų, kuris geba mąstyti savarankiškai ir kurti prasmingai. Mokykla turi būti vieta, kur gimsta pilietis, o ne vien informacijos perdavimo centras.
Šeima ir bendruomenė
Šeima yra tautos šerdis, o bendruomenė – jos gyvoji ląstelė. Reikia remti šeimų klubus, tarpusavio pagalbos tinklus, savanoriškas paramos iniciatyvas. Kai žmonės jaučia, kad nėra vieni – stiprėja ir visuomenės ryšiai, ir pasitikėjimas valstybe.
Gynyba ir pilietinis pasirengimas
Laisvė nėra savaime suprantama – ją reikia nuolat saugoti. Pilietinės gynybos mokymai, jaunimo savanorių programos, atsparumo ugdymas – tai ne karinė, o moralinė pareiga. Tik tautiškai sąmoninga visuomenė, pasirengusi ginti ne tik teritoriją, bet ir vertybes, yra tikrai laisva.
Kaip padaryti Programą prieinamesnę ir gyvą
Kad Programa taptų realiu įrankiu, o ne tik dokumentu, ją būtina padaryti suprantamą, gyvą ir prieinamą visiems partijos nariams. Svarbu aiškiai apsispręsti dėl krypties: ar siekiame naujos, aiškiau suformuluotos Programos, kurioje būtų konkrečiau apibrėžti tikslai, uždaviniai ir veiklos kryptys, ar nuosekliai dirbame su esamąja Programa, ją išplėsdami praktiniais komentarais, gairėmis ir pavyzdžiais. Abu keliai turi savų privalumų: nauja redakcija galėtų suteikti aiškumo, struktūriškumo ir sustiprinti viešą komunikaciją, o darbas su esama Programa leistų išlaikyti tęstinumą ir gilinti jau suformuotas vertybines nuostatas.
Bet kuriuo atveju Programos esmė turi tapti veikimo gairėmis, o ne vien deklaracija. Šiuo tikslu verta:
– parengti trumpesnę, aiškią Programos santrauką, kurioje būtų išryškinti pagrindiniai principai ir pateikti pavyzdžiai, kaip juos taikyti praktikoje;
– suaktyvinti esamų komitetų veiklą ir kurti naujus, kad jie teiktų praktines rekomendacijas ir koordinuotų Programos įgyvendinimo iniciatyvas;
– rengti mokymus, seminarus ir diskusijų ciklus nariams, kad kiekvienas geriau suprastų, kaip jo veikla gali tapti Programos dalimi.
Tokia gyva Programa virstų ne archyviniu tekstu, o partijos dvasiniu ir politiniu stuburu. Ji stiprintų pasitikėjimą, sutelktų bendram tikslui ir parodytų, kad Nacionalinis susivienijimas ne tik kalba apie vertybes, bet ir moka jas įkūnyti. Tik tada partija iš tiesų taps judėjimu, o judėjimas – tautos sąmoninga valia.
Nuo pažado prie veikimo
Politinė tauta nėra abstrakcija. Tai veikianti bendruomenė, kuri supranta, kad laisvė nėra dovana – ji yra atsakomybė ir nuolatinis įsipareigojimas veikti.
Nacionalinis susivienijimas gali tapti tokios tautos šerdimi tik tada, kai išmoks būti ne stebėtojas, o veikėjas; ne skaldytojas, o jungėjas – rodydamas tai ne žodžiais, o pavyzdžiu.
Tauta nėra įrašas pase. Tauta – tai valia, kasdienė veikla, sprendimai. Kai moralė, savigarba ir atsakomybė tampa gyvenimo dalimi, partija tampa ne tik organizacija, bet dvasine jėga, formuojančia tautos sąmonę ir elgesį.
Šiandien mūsų pasirinkimas aiškus:
arba likti politine partija, kuri laukia rinkimų,
arba tapti gyvu, veikiančiu judėjimu, kuris keičia gyvenimą čia ir dabar.
Ne per pažadus – o per veiksmą.
Ne per valdžią – o per tarnystę.
Ne per kritiką – o per kūrybą.
Kai visų Nacionalinio susivienijimo narių valia susilies su tautos valia ir taps kasdieniu veiksmu, partija iš tiesų taps tuo, kuo buvo sumanyta – lietuviškos sąmonės, valstybingumo ir atsakomybės atgimimo jėga, kuria didžiuosis ne tik jos nariai, bet ir visa Lietuva.
Riekitės dar labiau, „motinėlę rasieja” džiuginkit.
The ultimate definition of a living, functioning nation is sovereignty. Protection of sovereignty, recognition of borders, with a constitution as ultimate, supreme authority, a functioning ruling government, recognition and respect by foreign nations define a viable recognized nation. Without international recognized sovereignty, all discussions are tribal. All efforts must be made to secure and strengthen national sovereignty for its legal citizens.
Tai lietuviai teisėti Lietuvos piliečiai ar jau nelabai teisėti – yra labiau teisėtų? Pavyzdžiui, okupacinės-imperinės bendrijos ir tie, kurie iš Afrikos, Azijos ir Arabijos pusiasalio?
Turime reikalo su besaikio žmonių dauginimosi skurdo šalyse pasekmėmis .Tačiau apsimetame kad reikalas tik turtingesnių šalių sienų silpnoje apsaugoje. Negana, turtingesnės šalys skatina tą pražūtingą dauginimąsi pas save „pelningai” gamindamos perteklinį, joms pačioms nereikalingą maistą. Kodėl Lietuva negali pirmoji apie tai garsiai prabilti iš STO tribūnos?
Gyvosios jėgos persvara ir neišsenkamų gamtinių resursų pagalba laimimi karai. Afrikos ir Arabijos bei Azijos pagalba partalinama Europa, o mes keičiami nelietuviais su pagreičiu pagal neosovietikų, ypač kapsukiečių, įsipareigojimus karo nugalėtojoms – Didžiajam Trejetui.
Gausūs komentarai eilinį kartą patvirtino, kad sovietmečio anekdotas apie tai, kad naktį prie Lenino paminklo Vilniuje neįmanoma pamylėti moteriškės, nes kaip mat atsirastų patarėjų ir kritikų. Rusų pagrindinė savybė pasireiškė k/filmuose”Особености национальнои охоы”, Особености национальнои рыбалки”. Lietuvaičiai irgi turi savo osobenosčių. Jos sovietmety buvo tame, kad esant 10-čiai lietuvių, kai tarp jų atsirasdavo vienas rusas, kalba vykdavo rusų kalba. Nepriklausomybės laikais atsirado savybė, kurios pavadinimas- „du lietuviai- trys partijos”. Dalis žmonių turi dar vieną savybę, tai būnant nuošaly, kritikuoti absoliučiai visus. Tai naudinga putleriui. Kai apie tai pagalvoji, tai galima pagalvoti net, kad tie kritikai viską kritikuoja tam, jog kenkti valstybei. Bet tie patarėjai kritikai ir džiūgina. Mat iš to matosi, jog galimiems valstybės priešams nepatinka, kad Nacionalinio susivienijimo partija, eina teisingu keliu.
PAGARBA ir PADĖKA!
Daugybė žmonių pritars Tamstos mintims.
Tegul tai tampa tikrove.
Prieškarinė Lietuvai išnyko ir tuojau buvo pamiršta kaip nebuvusi. Kodėl? O todėl kad per 2 egzistavimo dešimtmečius nepadarė jokios paslaugos aplinkiniam pasauliui. Dabartinė Lietuva, jau per 3 dešimtmečius , seka prieškarinės pėdomis. Dėlioja kur reikia parašėlius, tačiau neparodo jokių iniciatyvų , kurios patrauktų dėmesį, padarytų įtaką platesniam valstybių ratui, parodytų kaip spręsti kokią įstrigusią problemą
Iš kur jūsų partija gavo finansus? Teisingai iš GPM paramos. O kas daugiausia sugeneravo, pritraukė jos? Teisingai Vytautas Sinica. Tikrai ne jūs pats ir kiti partijos ” no name’ai”. O po to jūs drįstate aiškinti, kur ir kam tos lėšos turi būti panaudotos. Verkiate, kad jum per mažai buvo skirta pinigų ir dėl to nelaimėjote rinkimuose 😀
Juokdarys esate…vis tuos pačius sakinius rašote jau eilę savaičių :))) gal ir tuoj pats įtikėsit savo melu.
atkuriant Lietuvą patriotai, kurstomi komunistų, ėmė kelti tokius aukštus reikalavimus savai valstybei ir jos valdžiai, kad toliau sekė neišvengiamas nusivylimas dėl tokių puikių vilčių nesipildymo. Kas gražesnės Lietuvos norėjo, tas labiau ir nusivylė.
Kiek dalyvių buvo toje konferencijoje?
Nuotraukoje matyti 17 žmonių. Ir galima spėti, kad nufotografuota tirščiausiai užsėsta salės vieta.
Atkuriant Lietuvą tikėjausi patrauklių lietuviškos gamtos vietų ypatingo branginimo, taupaus ir pagarbaus jų naudojimo . Deja, tuojau pat prasidėjo automobilizuotų , bent kiek praturtėjusių miestiečių poreikius ir supratimą atitinkančio modelio įsitvirtinimas. Sodyba ant ežero kranto – netaupiausias rekreacinio resurso panaudojimo būdas – tapo ir geidžiamiausiu, ėmė atkakliai skverbtis į tylos, ramybės, nuošalumo išsaugojimo besiprašančias vietas. Nuo „įsisavinimo” saugoma, su dideliu vargu, gal 1/10 pačių jau vertingiausių, reprezentacinių lietuviško kraštovaizdžio vietų. Supratimas ką reikia saugoti, išlikęs; tačiau kartu galvojant kaip to saugomo turto galima būtų šen ten kažkiek pamažinti …
” turėtų išmokti kritikuoti ne tam, kad parodytų priešus, o tam, kad parodytų išeitį.”
Visiškai nesutinku. Būtinas priešų tikslus identifikavimas ir traukimas į dienos šviesą, nes tikrieji priešai sėdi ne Briuselyje ir kituose užjūriuose, o žymiai arčiau – Lietuvos dvare.
Gal galėtų mums Kapsukės prapiesoriai paaiškinti, ką tai galėtų reikšti, kai „Donald Trump maquillé en Hitler ou mis la tête sur une pique : les manifestations « No Kings » mobilisent aux Etats-Unis“? Kai prezidentas antifašistų protestų karikatūrose Amerike apsirengė pasaulinį blogį įkūnijančiu Hitleriu ir pasikabino galvą ant iešmelio? Primenu, kad po karo Vakaruose būtent Stalinas inteligentų galvose įkūnijo Pasaulinį gėrį ir gerą Antrąjį pasaulinį karą (the Good War). Ką tuomet mūsų studentams įkūnydavo Kapsukės prapiesoriai? Ir ką dabar įkūnija jų atžalos ar net jie patys, gyvi esantys? Negi tik antifašistai gali tapti valdančiąja klase arba dabartine tauta? Negi pasaulis gali būt be Didžiojo Trejeto kokių ten išdaigų ir partijos be Karo nugalėtojų primestos dezi propagandos? https://www.parismatch.com/actu/international/donald-trump-maquille-en-hitler-ou-mis-la-tete-sur-une-pique-les-manifestations-no-kings-mobilisent-aux-etats-unis-258826#3
1)Ką turime tokio ko negalima sunaikinti pasityčiojant, kad atsilikome, kad užsienyje (Estijoje) jau viskas kitaip?
2) ką turime tokio ką drąsiai galime siūlyti ir piršti užsieniui?
Ką tie prapiesoriai veikė visus tuos 35 metus, jei mes netapome politine tauta? Tapo nunykstančia – išnykstančia tauta, sparčiai lietuvius keičiant ne lietuviais. Vilniuje vieši užrašai angliški, o kalba gatvėse rusiška. Konservatorių kviestiniai sveteliai laukia išvadavimo, mums į akis tėkšdami, kad „skoro našy prijiedut“. Tad kame reikalas ir kur to priežastys gludi? Anksčiau mums prapiesorius parinkinėjo okupantų sukurptas Centro Komitetas, jo Biuras, o Maskvoje Politbiuras su savuoju vyriausiuoju CK visur ir viskame. Dabar parinkinėja Mokslinė Oligarchija – Centro Komiteto transformacija į Oligarchiją, į oligarchinę demokratiją. O kur dar Mokslinis Kovidas? Anksčiau buvo Demokratinio centralizmo demokratija, dar anksčiau – Bajorų demokratija ir t.t. O kur liko tautiečiai ir jų interesai, ne tik sovietinės nomenklatūros atžalų interesai? Ko pats vertas, jei negebi mums čia paskelbti, kad ir Niurnbergo verdikto originalo kopijos – įkelti jo teksto, bet vaidini labai mokytu ir mus mokai, tiesa? Net prezidento Kenedžio kalbų lietuviškai nepaskelbiate, kodėl? James V. Forrestal dienorašio niekaip nesugebate išversti į Lietuvių kalbą, bet mus mokote bala žino ko? Deziuko propagandos meno ar ko?
Puiki, gana kritiška vadovybės atžvilgiu dr. Romualdo Zemeckio kalba:
„Partijoje vis dar juntamas laukimas, kol „vadovybė nuspręs“. Kartais organizaciniai klausimai nustelbia esminį dalyką – idėjų gyvybingumą. Tokia padėtis pamažu keičia pačios lyderystės prasmę: iš įkvepiančios ji tampa administruojančia.
Vadovybė turi būti ne kontrolės, o įkvėpimo centras. Jos paskirtis – ne „valdyti procesus“, o pažadinti narių atsakomybę, kūrybiškumą ir drąsą veikti. Kaip rašė Stasys Šalkauskis, „tautos jėga glūdi ne valdžioje, o kiekviename žmoguje, kuris ima save valdyti“.
Tik tada partija išauga iš struktūros, laukiančios nurodymų, į judėjimą, kuris pats kuria kryptį. Kiekvienas narys turi tapti veikiančios tautos dalimi – ne stebėtoju, o kūrėju. Tai reiškia ne laukti, kol bus duoti nurodymai ar planai, bet ieškoti būdų, kaip Programos idėjas įgyvendinti savo aplinkoje – šeimoje, bendruomenėje, darbe…
…Kaip yra sakęs Arvydas Šliogeris, „laisvė – tai sugebėjimas prisiimti atsakomybę be nurodymų“. Ši mintis galėtų tapti Nacionalinio susivienijimo dvasios ir veiklos ašimi – drąsa veikti be laukimo, kol kas nors nurodys, ką daryti.” – čia matyt kalbama apie Arno Simučio iniciatyvą prisiimti asmeninę atsakomybę rinkimų kampanijos finansų valdyme.
„Jei partija remiasi vien centru, ji niekada nebus judėjimas. Judėjimas gimsta iš apačios, kai žmonės patys ima kurti veiklas, jungtis, diskusijas, iniciatyvas. Tada atsiranda ne formali, o gyva energija, kuri keičia visuomenę.
Vadovybės vaidmuo – ne valdyti, o jungti, ne vadovauti iš viršaus, o įgalinti iš vidaus. Tik taip Nacionalinis susivienijimas gali tapti tikru bendruomeniniu reiškiniu, o ne tik politine organizacija.” – čia aiškiai jaučiama kritika partijos vadovybei, bandžiusiai užgniaužti skyrių iniciatyvą šaukti neeilinį suvažiavimą.
Šaunuolis R. Zemeckis. Tik ar supras V. Radžvilas savo autoritarizmo aklavietę ir padarys išvadas?
Gerbiamas Gintarai, ar nesupratai ką reiškia atsakomybė? Jei žmogus daro sprendimus slapta nuo kitų ir veikia siauros grupės naudai? Jei savo veiksmus teisina, kad tai įvyko ,,netyčia,, , kad buvo ,, žmogiška klaida,,. Kai jo bendrininkai ima aiškinti, kad apie jo veiksmus žinojo visi tai kokia čia atsakomybė. Kai padaryta didelė netik finansinė žala bandai tai pateikti kaip žygdarbį. Juokinga kai tai žinodamas darai tokias išvadas. Nors abejoju ar išvis tai paties rašytas tekstas.
Nelengva net perskaityti tokią kūrybą, nes nuteikia ne rašymui, o tik nusistebėjimui. Be abejo autoriaus teisė turėti savo matymą ir filosofuoti apie jį, bet tada tampa visiškai nebeaiškūs tokio rašymo tikslai.
Jau straipsnio pavadinimas: „Tapkime politine tauta“, skamba, kaip čia švelniau pasakius, nei marksistiškai, nei leniniškai, bent jau man, užsukančiam čia ką nors paskaityti apie Nacionalinį susivienijimą, rimčiau ir įtikinamiau skambėtų – tapkime politine partija! Mano supratimu, Nacionaliniam susivienijimui šiuo metu tai pats aktualiausias dalykas.
Kvietimas ar noras pakeisti tautą, patiems nededant pastangų net tam, kad NS kiek nors panašėtų į politinę partiją, skamba net ne juokingai.
Teksto turinio nerekomenduočiau skaityti, nes tai tik sugaištas laikas. Siekdamas išvengti pretenzijų dėl neobjektyvaus vertinimo pateiksiu dvi citatas:
„Jei Programoje įtvirtinti principai lieka tik popieriuje, jie praranda prasmę. Tik tada, kai juos įgyvendiname per kasdienius veiksmus, jie tampa jėga, galinčia keisti valstybę“.
Įgyvendinti galima programą per kasdienius veiksmus, vadovaujantis nusistatytais principais, jie nieko nekeičia, nes yra, viso labo, riboženkliai, neleidžiantys nukrypti nuo pasirinkto kurso.
„Moralinė stiprybė – tai ne nostalgija, o veikiantis orientyras“.
Moralinė stiprybė – tai tik dvasinė būsena, kaip ir moralinė silpnybė, įtakojama daugybės veiksnių ir lengvai kintanti, ypač kai kalbama apie piliečius. O apie moralę politikoje, daugiau nei aiškiai pasakė vienas gerai žinomas bankininkas.
Reikia kažko tokio savito, atlaikančio svetimšalių pašaipas. Cepelinai kažkiek atlaiko, nors nelengvai, na, išgarsėję šaltibarščiai , bet štai gira ne – cocacola nurungia. Čia paprasčiausi pavyzdžiai, o reikalingi rimti gyvenimo būdo keistumai, atlaikantys tų pačių užsieniečių priekabes. Kaip jūs čia dabar vieni Europoje likote netatuiruoti, kada štai visas civilizuotas pasaulis pirmauja? Deja, tatuiruoti lietuvaičiai , ir dar kaip. Negali sau leisti atsilikti. Bet ir vėl niekingas pavyzdys, atsparus tautiškumas turi reikštis kito lygio pasirinkimais ir atsiribojimais.
Jeigu partija yra politinės valios instrumentas, tai tauta – tos valios turinys „ – labai abejotinas priešpastatymas…
„ieškoti būdų, kaip Programos idėjas įgyvendinti savo aplinkoje – šeimoje, bendruomenėje, darbe.“ – tokiu atveju kažin ar reikalinga partijos programa ir ar tokia jos reikšmė
„partija gali būti ne tik institucija, bet ir veikianti tautos sąžinė.“ – negalima sutapatinti skirtingų dalykų, pavojinga deklaracija
„NS uždavinių – sukurti aiškią Programos „naudojimo kultūrą“- kažin ar tai uždavinys,
Jeigu yra „politinė tauta“, – tai partija yra KAS? Kaip galima įgyvendinti Programą be valdžios – t.y. neturint priemonių arba instrumentų
„atsakyti į tris klausimus:“ – geri klausimai, bet yra dėl ko verta ir padiskutuoti…
„kiekviena Programos sritis turi būti ne tik aptariama, bet ir išgyvenama – per žmonių iniciatyvas, bendruomenių veiklą, partijos narių pavyzdį“ – gal „įgyvendinama“, bet tam reikia ir visuomenės supratimo ir palaikymo, PIRMIAUSIAI. Yra toks dalykas kaip rinkimai….
„Pilietiškumas ir valstybė“ – jeigu yra politinė tauta, jeigu suprantame kas yra valstybė, jei žinome kas yra partija – tuomet siūloma švietėjiška veikla ar pasitikėjimas ar ne per mažai…
„Moralinis atgimimas“ – vėl švietėjiška veikla ir nieko apie valstybės švietimo sistemos vertybinius principus
„Valstybės valdymas ir savivalda“ – viskas taikoma savivaldai ir nieko valstybės valdymo klausimais, tai kas tada partija…
„Ekonomika …“ – smulkus ir vidutinis verslas…, kas labiausiai aktualu savivaldai, o kaip valstybės lygmeny, kaip su rinkos ekonomika ir privačios nuosavybės teisėmis ir valdžios priederme, nes daug dar sovietmečio, na, o „tautinė ekonomika“ -tikriausiai nesusipratimas…
„Švietimas ir kultūra_ – viskas puiku, tik kodėl neakcentuoti ir nesugrąžinus į švietimo sistemą tautinės tapatybės reikšmės, mokytojo vaidmens….(pvz. ar jums žinoma kai vaikai transliuoja – lietuvių kalba nereikalinga), o kaip su visuomenės informavimo sistema,
„Šeima ir bendruomenė“ – gal jau sutikite – šeima – visuomenės lastelė o ir jos gyvavimo pagrindas. Ir tai – šeimos institutas ir statusas, – galėtų tapti NS pagrindine veiklos kryptimi. Čia ištakos ir išvados norint spręsti demografines, ekonomines, socialines, gynybos, etnines ir etines, valstybingumo ir valstybės raidos problemas…Gal valstybei reikia žmonių ir jų problemų , negu atvirkščiai …pagalvokit….
Taigi apart gerų ir taiklių pasiūlymų, trumpų , konkrečių nuostatų, vis tik partijos , jei kaip konstatuojama – taigi politinės tautos, – vieta ir vaidmuo atrodo reikalautų neapeiti valstybės lygmens valdymo ir santykio su įvairiasluoksne visuomene klausymų
Jeigu tai dešinio sparno partija – ir šitoje valstybėje veikia rinkos ekonomika privačios nuosavybės pagrindu ir teisėmis ir tai yra konstatuojama Konstitucijoje, tai programinių nuostatų išryškinimas privačios nuosavybės teisių ir kartu pareigų srityje, asmens, šeimos reikšmės kaip pagrindinio kuriančio valstybę veiksnio pripažinimas, galėtų atskleisti ir partijos savitumą ir veiklos kryptingumą….