2026 m. spalio 18 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje vyko „Nepatogaus kino“ dokumentinio filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ peržiūra-premjera (Rež. Eimantas Belickas / Lietuva / 2026 / liet., angl. subt. / 70 min.).
Dokumentiniame filme pristatomi 2020 metai kai Baltarusijos pilietinė visuomenė išėjo į gatves ir daug kas nustebo: iš kur visa tai? Kai atrodė, jog nebėra vilties, ilgametis žmogaus teisių ir demokratijos gynėjų darbas ėmė duoti vaisių. Vienos iš pagrindinių Baltarusijos žmogaus teisių organizacijų įkūrėjo Alesio Bialiackio, dešimtmečiais oponavusio autoritarinei neokomunistinei šalies valdžiai, pastangos, ryžtas ir užsispyrimas tūkstančius žmonių įkvėpė nenuleisti rankų.
Šis dokumentinis filmas ne apie politinius įvykius ir režimo nusikaltimus. Tai asmeninis garsaus disidento, žmogaus teisių gynėjo ir Nobelio taikos premijos laureato socialinis portretas, kuriamas per žmones, kurie lydėjo jį tiek gyvenime, tiek pilietinėje veikloje, bei atskleidžiantis, kaip įsipareigojimas žmogaus teisėms visada išlieka tvirtas.
Pasibaigus dokumentinio filmo peržiūrai vyko pokalbis su Baltarusijos žmogaus teisių gynėju Alesiu Bialiackiu.
Pokalbyje su Nobelio taikos premijos laureatu Alesiu Bialiackiu, paspaudžiau jam dešinę ir perdaviau nuoširdžiausius sveikinimus bei gerus linkėjimus nuo Kauno sąjūdiečių. Alesis padėkojo ir prisiminė 1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniaus Sporto rūmuose vykusį Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, kuriame jis dalyvavo.
Istorijos šaltiniai liudija, kad Alesis (Aliaksandras Viktaravičius) Bialiatskis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. Viartsilios miestelyje, Karelijos Sortavalos rajone, kur jo tėvai buvo persikėlę dirbti iš Baltarusijos. 1964 m. tėvas Viktaras Ustinavičius ir motina Nina Aliaksandrovna sugrįžo į Baltarusiją.
1979 m. Alesis Bialiatskis įstojo į Gomelio valstybinio universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, kur pradėjo literatūrinę ir visuomeninę veiklą. 1984 m. gavo filologo ir mokytojo diplomą. Prieš įstodamas į BSSR mokslų akademijos Literatūros instituto aspirantūrą, dirbo mokytoju Gomelio srities Lelčycų rajone. 1984 m. A. Bialiackis buvo pašauktas į privalomą sovietų armiją.
1986 m. A. Bialiackis – vienas iš jaunųjų rašytojų draugijos „Tutejšyja“ įkūrėjų, vėliau buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku (1986–1989). 1988 m. buvo vienas „Baltarusijos martyrologų“ draugijos įkūrėjų, tapo Baltarusijos liaudies fronto (BLF) „Atgimimas“ organizacinio komiteto nariu, valdybos sekretoriumi (1996–1999) bei pirmininko pavaduotoju (1999–2001). BLF „Atgimimas“ 1988 m. – vienas Vėlinių (balt. „Dziady“), nuo kurio ir prasidėjo Baltarusijos tautos atgimimas, akcijų organizatorius.
1990 m. A. Bialiatskis buvo vienas Baltarusijos katalikų bendruomenės subūrėjų. 1989 m. pavasarį baigė BSSR Mokslų akademijos Literatūros institutą ir apsigynė daktaro disertaciją. Ja remdamasis, 1991 m. išleido monografinę knygą „Literatūra ir tauta“. Trumpą laiką dirbo Baltarusijos literatūros istorijos muziejaus jaunesniuoju mokslo darbuotoju. 1989 m. konkurse išrinktas Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejaus direktoriumi. Šiose pareigas ėjo iki 1998 m. Jam vadovaujant atidaryta literatūros muziejaus ekspozicija ir trys jo filialai.
1991–1995 metais A. Bialiackis buvo Minsko miesto tarybos deputatas, o 2000–2004 m. – Baltarusijos demokratinių nevyriausybinių organizacijų asamblėjos darbo grupės pirmininkas. Nuo 2004 m. iki dabar yra Baltarusijos demokratinių nevyriausybinių organizacijų asamblėjos darbo grupės pirmininko pavaduotojas. Vedęs, turi sūnų.
A. Bialiatskis yra aktyvus kūrybinių sąjungų – Baltarusijos rašytojų sąjungos (1995), Baltarusijos Penn centro, Baltarusijos žurnalistų asociacijos narys. 2006 metais išleido eskizų ir esė knygą „Bėginėjimai Ženevos ežero pakrante“. Nuo 1996 m. jis yra „Viasnos“ žmogaus teisių centro pirmininkas. 2003 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimu žmogaus teisių centrui „Viasna“ buvo atimta valstybinė registracija.
2007 m. Alesis Bialiatskis buvo išrinktas FIDH viceprezidentu. Alesis Bialiatskis du kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai: 2006 ir 2007 m. Drąsi ir nuosekli jo pozicija ginant žmogaus teises Baltarusijoje ir visame pasaulyje buvo pažymėta daugybe tarptautinių apdovanojimų. 2006 m. jam įteikta Švedijos Per Anger premija, Andrejaus Sacharovo laisvės premija (Norvegijos Helsinkio komitetas) ir organizacijos „Žmonės bėdoje“ Homo Homini premija. 2010 m. Genujos miesto (Italija) savivaldybė Alesiui Bialiatskiui suteikė „Genujos garbės piliečio“ vardą. 2011 m. jam suteiktas Paryžiaus garbės piliečio vardas. 2011 m. A. Bialiatskio vadovaujama „Viasna“ buvo apdovanota JAV Atlanto tarybos Laisvės apdovanojimu. 2014 metais aktyvistas tapo pilietinių teisių gynėjų „Metų pilietinių teisių gynėjo“ apdovanojimo laureatu.
2022 m. spalio 7 d. Alesis Bialiatskis tapo Nobelio taikos premijos laureatu. Tai jau antras baltarusis, pagerbtas tokiu aukštu apdovanojimu. Nobelio literatūros premija yra skirta ir baltarusių rašytojai Sviatlanai Aleksijevič.
Nobelio taikos premijos laureatas A. Beliackis už grotų iš viso praleido daugiau nei 7 metus. Jis buvo įkalintas du kartus. Pirmasis įkalinimas vyko 2011–2014 metais. 2011 m. rugpjūtį jis buvo suimtas ir nuteistas 4,5 metų laisvės atėmimo bausme dėl fiktyvių kaltinimų mokesčių slėpimu. Po praleistų beveik 3 metų už grotų, buvo paleistas pirma laiko pagal amnestiją 2014 m. birželį. Antrasis įkalinimas vyko2021–2025 metais. 2021 m. liepą jis vėl buvo suimtas po masinių protestų prieš A. Lukašenkos režimą. 2023 m. kovą Minsko teismas jį nuteisė 10 metų kalėjimo. Tačiau po 4 metų ir 5 mėnesių faktinio kalinimo, 2025 m. gruodžio 13 d., A. Beliackiui buvo suteikta malonė ir jis buvo paleistas į laisvę ir ištremtas į Lietuvą vykdant masinį politinių kalinių apsikeitimą.
